Į skaitytojų klausimus atsako menininkė Regina Sasnauskaitė

„Pasitiesiau baltą drobę, ir rašiau, rašiau… Įkvėpimas užplūdo. O prieš tai net darbuodamasi virtuvėje galvojau, kaip į skaitytojų klausimus aiškiai, nuoširdžiai atsakyti. Ir jaudulys ėmė, ir baisu buvo… Visiems neįtiksi, tačiau, esu tokia, kokia esu“, – prisipažino ant akmenukų tapanti menininkė Regina Sasnauskaitė.

Toliau skaitykite menininkės R. Sasnauskaitės atsakymus į skaitytojų klausimus.

Pasitiesiau baltą drobę, ir rašiau, rašiau… Įkvėpimas užplūdo. O prieš tai net darbuodamasi virtuvėje galvojau, kaip į skaitytojų klausimus aiškiai, nuoširdžiai atsakyti. Ir jaudulys ėmė, ir baisu buvo… Visiems neįtiksi, tačiau, esu tokia, kokia esu“, – prisipažino ant akmenukų tapanti menininkė Regina Sasnauskaitė.

Ar tik autostopu akmenėlių prie jūros nevažiuojate?
Akmenėliai atkeliauja įvairiais būdais, žinoma, ir autostopu gabenti tenka. Tai įdomus, neprailgstantis, net žavus keliavimo būdas. Svarbiausia, kad sutinki labai savitus žmones, kurie ne tik išsipasakoja, dalijasi bėdomis, džiaugsmais, bet ir pateikia informacijos, kokios jokioje žiniasklaidos priemonėje nerasi.

Iš kur renkate akmenukus. Gal kas ir nuo pajūrių atveža?
Vienus akmenukus susirenku iš pajūrio, žvyro karjerų, kitus giminės, draugai,  pažįstami ir nepažįstamieji atveža iš tolimesnių kraštų. Iš bėdos ir parduotuvėj nusiperku. Plati geografija.

Išeitų, kad Jūs nuolat akmenis užantyje nešiojat?
Įdomus klausimas, bet tai tebūna kitų diskusijų tema.

Gražumėlis… Šios menininkės kažkodėl nepastebi valdžia, juk galėtų patikėti piešti ir ant didesnių akmenų. Pavyzdžiui, ant tų, kur voliojasi prie pėsčiųjų tako?
Akmenų iš pakelės nerenku. Jie tiesiog „nelimpa“… Gal dėl to kaltos kelio dulkės ir technikos tarša. Greičiausiai  ir su akmenimis, besivoliojančiais prie pėsčiųjų tako, nenorėčiau turėti reikalų.

Reginos išdailinti akmenukai labai subtilūs, juos dailina dvasingo ir jautraus žmogaus ranka. Daug akmenukuose vilko ar šuns, arklio vaizdų. Taigi klausimas, o kodėl vilkas… Prisimenu, mėgote arklį dėl laisves jausmo? O vilką? Irgi kažką siejate?
Pirmieji akmenėliai buvo su žirgais. Gaila, kad savo pirmojo kūrinėlio taip ir nepasilikau. Palaipsniui tapomų objektų ratas plečiasi, bet sukus apsukus grįžtu prie žirgo. Akmuo – tokia plastiška erdvė, kad ant jo įmanoma tapyti viską.
Vilkų gausa neatsitiktina. Pirmiausia – poreikis, antra, tai gyvūnas, vertas pagarbos. Daug kas prieštaraus, juk vilkai drasko veršelius, pjauna avis, net šunis… O žmogus?

Kaip atrodo jūsų kūrybinė erdvė?
Mano kūrybinė erdvė – 2 kvadratiniai metrai virtuvės kampe. Žvelgiant plačiau, tai kambarys, namai, kiemas, gėlynas, žmonės, šunys, katės…

Kokį vaidmenį Reginos gyvenime atlieka šeima? Ar menininkui svarbu (pa)gyventi bohemiškai?
Vaikų ligos, nesutarimai, asmeninės bėdos kūrybą nustumia šalin. Ieškau įvairių būdų išvalyti, harmonizuoti aplinką.

Turbūt piešiate ne tik ant akmenų?
Tapau ir ant drobės, bet kiekvienas akmuo nepakartojamas. Paimu į rankas akmenį, ieškau erdvės, kurioje galėčiau įkomponuoti, paryškinti  akmens savitumą, o taip ir būsimam kūrinėliui suteikiu unikalumą.

Kokius dar meninius darbus esate sukūrusi?
Teko prisiliesti ir prie medžio, mūro sienų. Prieš keliolika metų A. Baranausko vidurinės mokyklos foje kartu su šviesaus atminimo Stase Juodickiene ir jos sūnumi tapėme liaudiškais, istoriniais motyvais vieną iš mokyklos sienų. Kavarsko vidurinėje mokykloje su mokinių pagalba nuspalvojom kelių sienų plotus.

Kur galima įsigyti jūsų darbų?
Kol kas įvairiose mugėse.

Kas jus įkvepia ir nuramina?

Sako, menininkas turi būti alkanas, kad mūzos aplankytų. Labiausiai įkvepia geranoriški, pozityvūs žmonės. Norisi suteikti jiems džiaugsmo, nustebinti, sujaudinti, nuraminti…
Gamta, vanduo, dangus – amžinos vertybės, kurios ramina. Visgi, svarbiausia jaukus namų mikroklimatas.

Kokios trys jūsų mėgstamiausios knygos?
Pastaruoju metu gan dažnai tenka „skaityti“ gyvąsias knygas, kurias atrandu kelyje, todėl popierinėms lieka vis mažiau laiko.
Trumpai – Justino Marcinkevičiaus „Dienoraštis be datų“, Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ ir Hermano Hesės „Sidharta“.

Iš kur jūsų talentas? Gal iš tėvų, giminių kas nors buvo menininkas?
„Kiekvienas žmogus yra menininkas ir tik tikras menininkas tai žino“. Nežinau, tai talentas ar saviraiškos būdas. Tapydama esu savimi, jaučiu saugumą ir gyvenimo pilnatvę. Giminėje yra kūrybingų žmonių. Viena teta, sulaukusi pensinio amžiaus ėmė siuvinėti paveikslus, nerti žaisliukus, surengė kelias autorines parodas.

Kokius mokslus baigėte ar esate savamokslė?
Esu baigusi Vilniaus Universitetą, biologijos studijas. Neatsitiktinai tapau gyvosios gamtos objektus. Tai neišsemiami klodai…

Kaip manote, kodėl į keliones autostopu vis dar taip kritiškai žiūri nemaža visuomenės, ypač vyresniosios kartos, dalis? Jaunimo tarpe tranzavimas – dažnas reikalas. Tai tapę net nebe būtinybe nusigauti iš taško A į tašką B, bet tam tikra filosofija, gyvenimo būdu, priemone pažinti pasaulį.
Kaip sakė viena darželio auklėtoja: „O apie ką kalbėti su tais vairuotojais?“ Dar vienas faktorius – baimė. Ko bijai, tą prisišauki.

Dėkojame už atsakymus!

…Ir dar šis tas apie akmenėlius užantyje: „Akmenukai – jungiamoji grandis tarp manęs ir Jūsų. Ir geriau nenešiokim akmenų užanty, o dovanokim su pačiais jautriausiais linkėjimais“, – mintį baigė R. Sasnauskaitė.