Į tremtį – už darbštumą

Juozas Gerimantas Kaklauskas, daugiau nei dvi dešimtis metų gyvenantis Anykščiuose, aktyviai rūpinasi partizanų atminimu, teigė nė pats nesuskaičiuojąs, kiek paminklų Lietuvos partizanams jo rūpinimusi yra pastatyta.
Partizanų atminimas ponui Gerimantui svarbus, nes pats iš arti matė jų darbą – partizanavo G. Kaklausko brolis. Be to, kaip pats sako, be partizanų nebūtų ir mūsų valstybės.

Rūpinasi paminklų pastatymu

G. Kaklauskas – kėdainiškis. Paklaustas, kokie keliai atvedė į Anykščius, atsakė paprastai: „Esu meilės vergas. Jei kalbėtume nuo Adomo ir Ievos laikų, būtų viena istorija. Jei nuo Jėzaus Kristaus – kita. O trumpai drūtai – atvažiavau čia ir gyvenu 20 metų. 2000-aisiais išsikrausčiau iš Kėdainių – esu Nevėžio vaikis.“
Gyvenimo nemenkai pavėtytas, apsistojęs mūsų krašte ir skaičiuodamas jau devintąją dešimtį metų, G. Kaklauskas nenustoja rūpintis partizanų atminimu. Jis – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Utenos apskrities koordinatorius.
„Aš esu lietuvis. Pilietis – Lietuvos valstybės. Man tai yra svarbu, o yra ir tokių, kam partizanų atminimas visiškai nerūpi. Aš jums galiu net dokumentus parodyti tų, kurie mane suniekino: yra vienos gerbiamos Anykščių ponios straipsnis „Lietuvos ryte“, kuri parašė, kad yra pas mus Anykščiuose tokių, kurie norėtų kiekvienam metre pastatyti kažkokį paminklą, norėdami susireikšminti, o aš niekur nerašau savo pavardės, ant jokio paminklo. Kiti rašo – padarė Petraitis, padarė Antanaitis. Man to nereikia“, – kalbėjo G. Kaklauskas.

Pasak pašnekovo, visa ši veikla vyksta anykštėno, Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiojo istoriko Gintaro Vaičiūno, tremtinės Primos Petrylienės dėka.

„Kiek paminklų pastatyta, aš neskaičiavau. Galiu pasakyti tiek, kad komunistams, kolaborantams nestačiau nei vieno. Mūsų P. Petrylienė labai jaudinasi dėl to, kad jaunimas nenori tuo užsiimti, o tremtiniai miršta vienas po kito. Dėl to ir rūpinamės šiuo palikimu“, – sakė G. Kaklauskas. – G. Vaičiūnas duodavo man paskaityti savo surinktos medžiagos, daug visko sužinojau. Yra dar daug žmonių, likimo užmirštų partizanų, kurie iš istorijos išbraukti.“

Paskutinis paminklas, pastatytas G. Kaklausko rūpinimusi – metalinis kryžius netoli Andrioniškio. „Kryžius pastatytas dabar Vytauto V. Landsbergio giminei priklausančioje sodyboje, kuri anksčiau buvo rajono mero Kęstučio Tubio. Istorija tokia, kad anuomet toje sodyboje šeši partizanai atėjo į pirtį maudytis. Kaimynai, pamatę, nubėgo į Andrioniškį ir juos įskundė. Liko, atrodo, tik vienas gyvas. Ten žuvo K. Tubio dėdė, slapyvardžiu Randas. Ten 2003 metais mūsų Tvarkūnas pastatė medinį kryžių, kuris, P. Petrylienės pastebėjimu, jau baigė supūti. Tad pastatėm metalinį. Mes privalome paminklus statyti – jeigu ne tie žmonės, mes ir dabar būtume toj sąjungoj…“ – pasakojo G. Kaklauskas.
Pinigų paminklams statyti, pasak pašnekovo, tremtinių sąjunga gauna iš rajono savivaldybės, rašo projektus, surenka ir iš sąjungos narių.

Kiemo bendražygis – būsimasis prezidentas

G. Kaklauskas yra kilęs iš anuomet turtingo ūkininko šeimos. Užaugęs aštuonių vaikų šeimoje, neskurdo, o už tai, kad tėvai turėjo daug žemės, šeima buvo ištremta į Tomską.

„Mano tėvas buvo „amerikonas“ – Pirmojo pasaulinio karo Amerikos savanoris. Prancūzijoje mūšyje jį sunkiai sužeidė ir Amerikoje dėl to jam skyrė daug pinigų. Taip pat jis dirbo šachtose, taksistu, „Ford“ gamyklos padalinyje pasiuntinuku. Dirbo labai gerai, buvo labai taupus, – apie tai, kaip šeima tėvo dėka tapo turtinga, „Anykštos“ skaitytojams pasakojo pašnekovas. – Tos firmos savininkas siūlė tėvui likti, kai šis sugalvojo grįžti į tėvynę. Siūlė imti jo dukrą į žmonas ir valdyti „Ford“ padalinį. Bet tėvas buvo patriotas, tvirtai apsisprendęs grįžti į Lietuvą.“
G. Kaklausko tėvas į Lietuvą grįžo 1923 metais – dolerius parsivežė nelegaliai, susidėjęs pinigus į specialiai prie drabužių prisiūtą juostą. Grįždamas dar nusipirko revolverį – kad būtų saugiau.

„Tais metais vyko Kėdainių dvaro, kuris priklausė grafui Eduardui Totlebenui, „parceliavimas“. Aš dar atsimenu tą dvarą, tvenkinį, minaretą. Tarp Labūnavos ir Kėdainių buvo toks grafo Totlebeno dvaro padalinys, vadinamasis palivarkas. Varžytinėse, už 76 tūkst. litų, tėvas nupirko tą palivarką, Podboraką. Kai tėvas jį nupirko, prie įvažiavimo pastatė medinį kryžių, prikalė lentą ir liepė užrašyti Pašiliai. Nuo to laiko iki šiol gyvenvietė ir vadinama Pašiliais“, – prisiminimais dalijosi G. Kaklauskas ir pridūrė, kad tėvas tais laikais buvo turtingas, bet jis „arė kaip jautis“. Pamena, kad pagrindinis pastatas buvo mūrinis, tvartas – taip pat: „Įsivaizduokite, tvartas buvo 50 metrų ilgio! Tėvai laikė 12–14 arklių, karvių bandą, kiaulių, avių. Svirnas buvo medinis, dviejų aukštų. Ir namas aštuonių kambarių. Ten visi gimėm. Tėvas buvo darbštus, aštuonis vaikus „pagamino“, negana to – ir „dailidė“, nes pirmas gimė sūnus, antra – dukra, po to vėl sūnus, vėl dukra, ir taip visi paeiliui skirtingos lyties. Antras vaikas, sesuo Aldutė, mirė kūdikystėje nuo plaučių uždegimo. Antras iš brolių išėjo partizanauti prieš ruskius. Pasislapstęs miškuose, votimis apėjo, todėl partizanai jį išvijo namo gydytis. Partizanų vadas jam liepė apsigydyti žaizdas ir žmonėms nebesirodyti. Aš – jauniausias ir paskutinis, visi jau iškeliavę.“

Kėdainiuose Kaklauskų kaimynai, atvažiuodavę vasaroti, buvo Algirdas ir Gerardas Brazauskai – su būsimuoju Lietuvos Prezidentu ir G. Kaklauskui tekę eibes krėsti.
„Jų senelis Krupavičius dalino, kitaip tariant, „parceliavo“ dvarų žemes Lietuvos savanoriams ir bežemiams. A. Brazausko senelis buvo savanoris ir jam priklausė 14 ha žemės. Jis pasistatė namą, buvo puikus ūkininkas. Beje, A. Brazausko motina buvo mano krikštamotė, o dėdė – krikštatėvis. Kartu su Brazauskiukais mano broliai, dar keletas kaimo bernų rinkdavo minas ir jas prie Nevėžio sprogdindavo. Ir aš, būdamas dar snarglys, iš paskos sekiodavau. Būdavo, išgręžia skylę medyje, įkiša ten bombelę, padega ir laukia už medžio pasislėpę. O tas visas medis net į orą pakyla! Mums labai pasisekė, nei vienas nesusižalojo“, – apie vaikystę iki tremties pasakojo ponas Gerimantas.

Ištrėmė žiemą

Į tremtį Kaklauskų šeima buvo ištremta vėlai, tik 1952 metais – iki tol jiems pavyko nuo Sibiro platybių išsisukti.
„Mus į tremtį turėjo išvežti 1941 metais. Tėvai žinojo, kada bus trėmimai – gaudavo informaciją ir dingdavo, palikdavo mus du nepilnamečius namie. Algis pabėgo į Žemaitiją, Ona jau buvo ištekėjusi, Laima taip pat pabėgo, į Ramygalą. O aš ir Ignas likome su tėvais. Buvo toks dalykas, kad galėjome išvažiuoti į Vakarus, bet neišvažiavom. Motina prašė tėvo bėgti, bet tėvas nesutiko. Jis netikėjo, kad gali būti tokia neteisybė: pats buvo kilęs iš bežemių šeimos, viską kruvinom rankom uždirbo. Ruošėsi tėvas Kėdainiuose namą statyti, nupirko sklypą, suvežė įvairių statybinių medžiagų ir prasidėjo karas. Tas medžiagas visas išvogė… Tėvas spėjo pastatyti tik ūkinį pastatą.

1946 metais tėvą pasodino į Kėdainių kalėjimą už „pyliavų“ nemokėjimą“, – prisiminė G. Kaklauskas.
„Pamenu įvykį, kuomet į kiemą įlėkė tankas, o iš jo išlipę kareiviai sugūžėjo į gryčią. Kariai buvo mandagūs, nieko neprikiši. Mano motina buvo Babonaitė, jos tėvas platino lietuvišką spaudą, už tai jų šeimą per Pirmąjį pasaulinį karą išvežė į Ukrainą. Mama ten mokėsi, dėl to mokėjo rusiškai gerai kalbėti. Vadas jau tuomet tėvams pasakė, kad mestų tą dvarą ir išvyktų. Jie žinojo, kad būsim ištremti. Beje, vadas, tuomet išvykdamas kažkur į užsienį, paliko savo adresą ir pasakė tėvui, kad jei ko reiks, kreiptųsi. Tais metais, kai tėvą pasodino, sesuo parašė laišką tam karininkui. Jis ir atvyko – tiesiai pas partijos sekretorių, kumščiu į stalą ir liepė tėvą tuojau pat paleisti. Kitą dieną tėvas buvo namuose“, – atmintin įsirėžusius įvykius pasakojo G. Kaklauskas.

Kaklauskų šeimą ištrėmė sausio 24 dieną, buvo tuomet suformuoti du ešalonai: ponas Gerimantas sakė, kad niekas netikėjo, jog trems žiemą.
„Beldė naktį. Tėvas atidarė duris, o ten – su automatais… Nuvežė mus į Kėdainių saugumą, į rūsį. Per Jonavą vežė atvira mašina į Gaižiūnus, ten mus pakrovė į vagonus ir du ešalonai iš visos Lietuvos buvo ištremti.

Su motina 1962 metais grįžom į Lietuvą, tėvas su seserimi Milda, su broliu Ignu grįžo anksčiau, 1958 metais. Aš mokiausi vidurinėje mokykloje ir mokslus norėjau ten pabaigti. Laima dar liko su mumis, ji ten buvo susipažinusi su kitu tremtiniu“, – apie tai, kaip vis tik teko palikti tėvynę ir įsikurti Tomsko srityje, pasakojo G. Kaklauskas.

Norėjo tapti jūreiviu

Pasiteiravus, ar tremtis buvusi labai baisi, pašnekovas, ištremtas, kai dar buvo vaikas, numojo ranka: „Man tai buvo visai nebaisu: tik nuotykiai ir chuliganizmai! Mokiausi labai prastai, nes nebuvo kada. Svarbiausia, kad žiemą buvo čiuožykla, o vasarą – vėl kiti reikalai. Važiuodavom į mišką kedro riešutų skinti – biznį darydavom. Kedras – apie 30 metrų aukščio medis. Reikia į jį įlipti, priskinti kankorėžių. Artimiausias kedrynas buvo apie 40 km nuo Tomsko. Stotyje tuos riešutus pardavinėdavom nelegaliai, nes buvo draudžiama juos skinti iki rugpjūčio 25 dienos. Namo grįždavome taip pat nelegaliai – bilietų nepirkdavom, važiuodavom ant traukinių stogų. Milicija mus gaudydavo – nuotykių buvo visokių“, – juokėsi G. Kaklauskas ir pasidžiaugė, kad po tokių nuotykių neteko didelių traumų patirti.

1954 metais Tomske tremtinys baigė septynias klases, įstojo į elektromechanikos technikumą, 1958-siais jį baigė ir tais pačiais metais buvo paimtas į kariuomenę. Sako, kad visada norėjo būti jūreiviu – dar vaikystėje, perskaitęs „Penkiolikos metų kapitoną“, su draugu į Klaipėdą bandė nuvykti, jungomis tapti.

„Kai paklausė, kur noriu tarnauti, pasakiau, kad jūroje. Norėjau baigti karo jūreivystės mokyklą ir stoti į aukštąją. Kai atvykome į vietą, ten buvo apie 14 tūkstančių jaunuolių. Apsauga – kaip lageryje. Pats savo akimis mačiau ant dokumentų „štampą“, kad būsiu jūreiviu. O čia, pasirodo, „stroibatas“ – statybininkų daliniai sovietiniams vergams, kurie visus darbus dirbo už dyką. Aš slapsčiausi. Kai tik paskaitydavo mano pavardę, tai pasislėpdavau kitam barake. Vladivostokas buvo didžiulis miestas, o tada ten dar nebuvo vandentiekio – atplukdydavo vandenį, tuomet pumpuodavo į mašinas. Kai mums atvežė vandenį, sukurpiau planą, kaip pabėgti: prie cisternos iš šonų buvo „šlangos“, ant vienos jų atsiguliau ir taip pabėgau. Nuėjau į komisiją, kuri skirstė, kur tarnauti – pasakiau, kad noriu tarnauti laivyne, o mane ima į „stroibatą“. Pamatęs mano bylą, kad esu tremtinys, paaiškino, kad yra griežtas įsakymas tremtinių į laivybą neimti“, – apie taip ir neišsipildžiusią svajonę pasakojo G. Kaklauskas.
Grįžus iš tremties, taip pat lengva nebuvo – Kėdainiuose niekas tremtinio į darbą priimti nenorėjo, nors energetikų ir trūko. Stribas puikiai Kaklauskus pažinojo ir buožės vaikui buto duoti neleido.
„Tuomet pamačiau, kad Jonavoje „Azote“ reikalingi elektrikai, nuvykau ten ir iš karto gavau darbą. Ten iš tiesų buvo priimta daug tremtinių“, – sakė vyras.

Sulaukė keturių atžalų

G. Kaklauskas save vadina bastūnu. Juokavo, kad nežino, nei kiek vaikų turi, nei kelios žmonos gyvenime buvusios.
„Su pirma žmona išsiskyriau 1986 metais, išvažiavau Bamą statyti. „Panevėžio statybos trestas“ statė mokyklas, gyvenamus namus, geležinkelio stotį. Ten buvo reikalingas energetikas, o aš 20 metų juo dirbau „Azoto“ gamykloje.

Esu medžiotojas, žvejys nuo penkerių metų. Žmona baisiai pykdavo, pavydėdavo, sakydavo, kad pas mergas važiuoju. Motina man sakydavo, kad mesčiau tas medžiokles, kad turiu du vaikus, reikia saugoti šeimą, o tėvas – atvirkščiai, mokydavo, kad negali vyras sėdėti visą gyvenimą prie žmonos sijono,“ – nesėkmingą santuoką prisiminė G. Kaklauskas ir prisipažino vis tik turėjęs dvi žmonas – su viena susilaukęs dviejų vaikų, su kita – dar tiek.