Į valdiškas įstaigas žiūrime ne kaip į paslaugų teikėjus, o kaip į dievus

Juozas RATAUTAS

Su ironija, o gal ir be jos vietos žiniasklaida pranešė apie savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojos Venetos Veršulytės mokymus. Iki kadencijos pabaigos likus vos keliems mėnesiams, valdžios atstovė išvyksta tobulinti ugdomojo vadovavimo meno. Prasminga ir nuoseklu, jei rajono vadovai pildytų žinių ir gebėjimų spragas seminaruose, mokymuose, dalytųsi gerąja patirtimi pirmaisiais darbo mėnesiais ar metais. Dabar, kai laikas krautis kuprines ir braižyti ateities kelionių maršrutus, neišmintinga leisti pinigus nei ugdomojo, nei dorovingojo vadovavimo tobulumui didinti. Prasmingiau ruoštis ataskaitai už per ketverius metus nuveiktus darbus ir tam, kas  pateisintų  parodytą anykštėnų  pasitikėjimą. Nori – nenori, teks pažiūrėti žmonėms į akis! Reiks atsiskaityti patiems, įvardyti tuos, kurie dirbo pasiaukojamai, ir  anuos, kurie yra užėmę pareigas  pagal partines „putiovkes“,  kuriems padėta prasmukti į pareigas pasinaudojus  netobulu įstatymu ar  nedoro komisijos nario pagalba…

Betgi tęskime mokslo ir pažangos temą. Nors rajono vadovai mano kitaip, visgi akivaizdu, jog į savivaldybę  pažanga ateina daug vėliau nei į kitas įstaigas ar verslo pasaulį. Administracija giriasi, jog diegia ISO – 9001 sistemą. Šią procesų standartizavimo ir kontrolės formą Sodra pradėjo naudoti prieš 10 metų kaip ir vadybos ypatumų kūrimui bei tobulinimui skirtą LEAN projektą. Norisi paklausti, kaip savivaldybė  įsitraukusi ir įtraukusi savo įstaigas į šį  Japonijoje prieš pusę amžiaus sukurtą ir sėkmingai naudojamą bei didelę pažangą vadyboje, verslo valdyme padariusį atradimą. Teko išgirsti, jog raštai savivaldybėje iki šiol nėra visa apimtimi valdomi skaitmenizuotoje dokumentų valdymo sistemoje. Jie guldomi ant stalo ir dūla dažname valdžios kabinete kaip prieš 50 metų. Jei  vadovai informacija naudojasi, dalijasi ne kompiuteriu, planšėte ar telefonu, tokių asmenų moderniais ar pažangiais nepavadinsi… Suprantama, kai vadovaujantys asmenys keičiasi kas 4 metus, o jiems pradėjus dirbti atsiranda nuodėmingas poreikis „susistatyti“ savo „ chebrą“ ,- tuomet norimos pažangos nepasieksi… Taigi, ar aukštą savivertę turintys rajono vadovai pakankamai įsisavinę ugdomojo vadovavimo, ugningos lyderystės pagrindus, teisės aktų pritaikymo praktiką anykštėnų gerovei didinti?

Seimą pagaliau  pasiekė Viešojo sektoriaus reformos įstatymo projektas. Būtinybė reformuoti Valstybės tarnybą bei viešųjų paslaugų teikimo sampratą – seniai pribrendęs reikalas. Nuolat didėjantis valdininkų skaičius ir vis gerėjančios jų darbo, buities sąlygos neužtikrina teikiamų paslaugų kokybės. Aiškiai matosi, jog čia nėra konkurencijos, tad valdiškos įstaigos turi dirbti kaip šveicariškas laikrodis.  Jeigu kirpėja nekokybiškai padarė šukuoseną, kitą kartą eisi pas kitą; neisi ir į kliniką, kurios odontologė išrovė ne tą dantį arba, užuot pašalinusi du, ištraukė visus keturis… Versle vyksta nuolatinė natūrali konkurencija, kurios trūksta viešajame sektoriuje. Žmonės dėl vienokių ar kitokių paslaugų turi kreiptis į vienintelę valdišką socialinių paslaugų, socialinio draudimo, žemėtvarkos ar urbanistikos įstaigą. Pasirinkimo čia nėra! Blogai aptarnautas klientas Užimtumo tarnyboje neateis į Sodrą ir atvirkščiai. Vidinei valdiškų įstaigų konkurencijai koją kiša bjauri partinė protekcija, mažos ir nuolat slopinamos gyventojų iniciatyvos ir neaktyvi bei nusivylusi pilietinė visuomenė. Susiformuoja ydinga praktika, kai į valdiškas įstaigas imame žiūrėti ne kaip į paslaugų teikėjus, o kaip į dievus. Kartu su reforma toks požiūris turi keistis. Valstybės tarnautojai, kaip ir kiti viešieji asmenys, turi būti orientuoti į rezultatą, paslaugų kokybę. Jeigu mokesčių mokėtojai finansavo  Venetos Veršulytės mokslus seminare, tai tie mokslai turi kurti pridėtinę vertę. Vis dėlto atsainaus klientų aptarnavimo pavyzdžių mūsų įstaigose – nors vežimu vežk!  Kad paskatintume klientus aptarnaujančias įstaigas kokybiškiau dirbti, kažkada esu siūlęs organizuoti konkursus, kurie padėtų išryškinti pirmaujančius ir atsiliekančius. Tokia priemonė duotų impulsą stengtis bei pasitempti.

Valstybės tarnybos reforma turi pakeisti valdžios atstovų, valdininkų santykius su gyventojais. Žmonės turi būti matomi. Ne tik tie, kurie priskiriami elitui ir kurių yra tik dešimt procentų (Lietuvoje 10 proc. gyventojų naudojasi 41 proc. bendruoju  vidaus produktu), matomi turi būti visi žmonės. Pasveikinti, susitikti, paspausti ranką meras  privalo buvusiam partizanui, nusipelniusiam mokytojui ar rajono garbės piliečiui, bet kodėl gi vis dėlto  neparodyti dėmesio Onutei iš Skiemonių, švenčiančiai jubiliejų, Marytei iš Mačionių, auginančiai 5 vaikus,  kuriai galbūt reikia pagalbos, palaikymo, gražaus žodžio, ar 100 – to metų sulaukusiam Anuprui iš Surdegio… Net jei jie nepriklauso jokiai partijai ar bičiulių ratui. Puokštės gražių gėlių verti ne tik rajono tarybos nariai, švenčiantys gimimo dieną  O kad anykštėnas gautų tai, ko nusipelno, turi klostytis gilieji santykiai tarp rinktos valdžios ir juos išrinkusiųjų. Tikėkimės, kad reforma panaikins valdininkų ribotumą, pandeminį tingulį bei agresiją , nukreiptą į kitokią nuomonę reiškiančius asmenis. O tam tikslui aukštai valdžiai ne pro šalį  pasinerti į  įvadinius mokymus, aiškinančius, kaip ugdyti save.