Iliuzijos turi savybę sudužti (Aukštaitiškas formatas)

Gyvenant Tarybų Sąjungoje buvo toks pojūtis, kad gyveni tarsi ir sapne – kažką darai, bet prasmės tame nėra. Neduok Dieve, papulti kažkokiu būdu į valstybės aparato konvejerį – tada tai jau sveikas kailio neišneši. Protinga buvo laikytis nuošalyje. Sapnuodavai kažkaip nuošalyje.

Gyvenant prie sovietų gyvenome iliuzijoje apie galimus, bet neįvyksiančius dalykus, apie tai, ko niekada nebus, ir guodėmės, kad kitur dar blogiau ir godžiai stebėjome, kur yra geriau. Pamenu, kaip pasakojo, kad Maskvoje į parodą, kurioje sovietai gyrėsi savo kosmoso užkariavimais, amerikiečiai, pristatydami savo šalį, nusprendė atvežti elementarią standartinę amerikietiškos virtuvės įrangą. Sako, komunistai keikėsi, kad geriau jau būtų kokį kosminį aparatą atvežę. Pernelyg ta virtuvės įranga kompromitavo sovietinę santvarką…
Deja, pabėgę iš tos klaikumos taip ir neišsivadavom iš iliuzijų. Tiesa, tos iliuzijos kiek kitokios – mes pradėjom lyginti savo šalį ir norus, kaip mes gyvensime Europoje. Savaime aišku, labai nusivylėme, kad tarp mūsų lūkesčių ir realybės žioji praraja. Galiausiai pasirodė, kad nei Europa, nei likęs pasaulis nėra toks, koks buvo iliuzijose. Tai, beje, būdinga ne tik menantiems sovietinius laikus, mokyklose Lietuvoje apie 50 procentų vaikų svajoja apie emigraciją. Tai rodo, kokia stiprios iliuzijos apie tai, kad kitur bus geriau.
Beje, kažkaip nepastebime, kad ir Europa gyvena iliuzijose apie tai, kaip turi būti. Matyt, ne mes vieni tokie.
Jei pažvelgtume į šių laikų realybę, pamatytume, kad valstybės aparatas kaip ir sovietų laikais vis stengiasi kuo mažiau palikti laisvės. Galutinė kontrolės riba – valstybės noras išvis panaikinti grynuosius pinigus. Sveiki, atvykę į naująjį socializmo kūrimą, kuriame svarbiausią vaidmenį žmogaus gyvenime vėl vaidina valstybė.
Todėl neturėtume stebėtis, kad Seimas vis stengiasi ką nors uždrausti, griežtinti ir bausti – tai yra biurokratinės sistemos siekis kontroliuoti. Greitai atsidursime šalyje, kurioje ir paprasto lauko tualeto įrengimas prilygs nuotykiui ar net bus baudžiamas laisvės atėmimu.
Žmonės daug dėjo vilčių, balsuodami už Valstiečių ir žaliųjų kandidatus, už jų programą, kuri žadėjo atsisukti į žmogų ir pradėti rūpintis tauta. Neprireikė ir pusmečio, kai ėmė aiškėti, kad tai irgi buvo dar viena iliuziją, į kurią įklimpome. Emigracija ne tik nemažėja, bet dar ir didėja, socialinė atskirtis ir toliau auga, o stambiojo kapitalo atstovai jau postringauja, kad būtina atsivežti darbuotojų. Aš sakyčiau – imkite ir vežkite iš Utenos apskrities, kur nedarbas kai kur siekia iki 15 procentų. Arba kurkite čia įmones. Tačiau stambusis verslas nesutiks – reikia darbuotojų iš užsienio, vietiniai per brangūs.
Nesutinku su tais, kurie sako, kad geriau jau mes būtume visai nepriklausomi, negu kad dabar turime Briuselio klausyti. Mano galva,tai suteikia šiek tiek vilties, nes kitu atveju valdžia darytų viską, ką tik sumaniusi. Štai visai neseniai Europos Komisija paskelbė Lietuvai skirtas rekomendacijas. Pagrindinė Komisijos išvada – ekonomikai stiprinti būtina labiau rūpintis žmonėmis. Kitaip sakant, bedė nosį į ten, kur mūsiškiai nenori žiūrėti – į žmones.
Labai įdomu, kad naujasis Seimas panaikino buvusią lengvatą centralizuotam šildymui ir pareiškė, kad pagausėjusias dėl pabrangusio šildymo remiamųjų gretas teks paremti pačioms savivaldybėms. Savivaldybės purškė, svaidėsi skaičiavimais, bet tai menkai padėjo. Joms teks sukrapštyti pinigų kompensacijoms. Ir ras, nes centrinė valdžia skurstančiųjų rėmimui kasmet skiria solidžią sumą. Juk prie skurdo didėjimo svariai prisidėjo ir pačios savivaldybės, kurios, gavusios teisę šią paramą paskirstyti tiesiogiai, ėmė taupyti. Ir sutaupė net 55 proc. skirtos sumos – 2015 metais iš 230 mln. eurų paskirstė tik 103 mln. eurų. Būtent tiek lėšų negavo skurstantys, nes esą, nebuvo kam skirti. Kitaip sakant, iš nenoro padėti, savivaldybės sukūrė iliuziją, kad tos paramos nereikia. Ir parkelius už sutaupytas pinigus remontavo, ir takelius pylė. O dabar šis taupymas žmonių sąskaita skaudžiai atsisuks prieš pačias savivaldybes. Sudužo dar viena iliuzija…