Improvizuota rugiapjūtės talka Niūronyse

Giedriausią liepos dieną būdavo įprasta baltos drobės drabužiais šventiškai pasipuošus javus kirsti, blokšti, rišti, gubas statyti. Daug džiaugsmo padovanojo galimybė sugrįžti į pasakišką senojo sodžiaus pasaulį Niūronių kaime.
Šeštadienį Arklio muziejuje vyko edukacinė rugiapjūtės šventė, į kurią suplaukė didelis pulkas žmonių.

Juos su šimtametėmis javapjūtės tradicijomis supažindino, dainas dainuoti, ratelius eiti, žaisti mokė Kauno folkloro klubo „Liktužė“ dalyviai.
Kaip ir dera didžiai šventei, ją atvėrė dalyvių paradas, rikiuote žvaliai žengęs nuo Arklio muziejaus per senosios ulyčios kampelį šimtamečių klevų ūksmėje besiglaudžiančiu keliuku. Kadais lakia smiltimi dulkančiu, dabar šiek tiek kitokiu – asfaltuota atkarpėle nuo pagrindinio kelio atitrūkstančiu, o paskui į laukakelį sugrįžtančiu. Po to pagarbiai apeitas javų laukelis. Balti marškiniai, šviesūs sijonai, prieš žygį išplakti dalgiai, dalgeliai, pagaląsti pjautuvai, taip pat ir baltumu švytintys grėbliai, medinės šakės.

Nedidelis rėželis rugių. Po dalgėmis, dalgelėmis ir pjautuvais aštrių ašmenų pakirsti krinta rugiai. Šis darbas būdavo nelengvas, net sunkus, nes jį dirbant reikia ir supratimo, ir jėgos. Pritrūkus supratimo, viskas sunkiau, daugiau energijos, prakaito išlieti tekdavo. Po to rišami pėdai, statomi į gubas. Tokiame darbe negali būti nei didžios skubos, nei didžio rūpesčio, svarbiausia – pažinimas, tad javus kirsti, pėdus rišti pabandė kiekvienas norintis.

Ypatingas tas veiksmas, įvardijamas žodžiu „kirsti“. Reikia tokiam veiksmui ryžto, lygiai tokio pat, kokio reikia priešą kertant, nes jei pralauksi, nesuspėsi, nuostolių turėsi. Kažkaip šmėstelėjo Andrioniškio miestelio metraštininko Antano Paškevičiaus dar XX amžiaus pradžioje užrašyta žinelė.

Jie su broliu Kazimieru skaitė daug laikraščių, buvo įsigiję barometrą. Tas sekmadienis giedrumu spindėjo, tačiau vėliau modernus prietaisas rodė ilgą ir smarkų lietų. Tad užuot keliavę švęsti į Anykščius, visi narsiai išjudėjo į rugienas, kad suvežtų į klojimą pėdus. Darbavosi iki pat vakaro, suvežė visą derlių po stogu. Kermošininkai, matydami juos dirbančius, smagiai pajuokė, o kai šventadienio pavakarę prapliupo lietus ir nenustojo visą savaitę, kai gubose rugiai sužaliavo, tai daugelio nuotaika smarkiai pagedo. Nors, kaip sakoma, Dievas sulijo, jis ir išdžiovins. Kiek prikulsim, tiek ir pakaks, ko čia pernelyg rūpintis. Tokį lietuvių požiūrį į ūkį, taip pat ir gyvenimą, pastebėjo ir kan. Juozas Tumas – Vaižgantas. Gyveno žmonės smagiai, atsipalaidavę, nors ir vargų netrūko.

Žmonės mokėjo iškalti dalgį, pasiruošti grėbliuką ar lankelį – patogų, tiksliai kuokštą guldantį ant žemės. Rišėjos mitrios: reikia kaskart vis pasilenkti, greitai susukti iš rugių kuokšto grįžtę ir ja skubriai pėdą surišti. Po to jau mažesnių darbas – nešti, statyti į gubas, iš tokio pat pėdo užvožti stogelį, kad lyjant kuo mažiau vandens į rugelius sutekėtų.

Nelabai buvo kur per edukaciją užsimoti, kažin ar kapą pėdų prikirto, ar ne, tik kelios gubos, bet kiek romantiško džiugesio, kiek meilės tam praeities darbui pasklido ir širdis pasiekė. Padirbėjus iš sodybos atėjo šeimininkės – laikas pasistiprinti: ąsočiai pilni gardžios, gaivinančios giros, pintinėse – duona, lašiniai. Dideli ir mažesni džiaugsmo parsivežė keliems mėnesiams, o gal net visiems metams. Ypač daug džiaugsmo mažiausiems, taip pat mokinukams, jie čionai nemažu pulkeliu kartu su tėvais iš Vilniaus Valdorfo mokyklos sugužėjo, mat mokykla su Arklio muziejumi bičiuliaujasi, o trečiaklasiams pagal ugdymo programą privalu lietuvių agrarinę kultūrą pažinti, kuo daugiau supratimo per potyrius įgyti. Tad jie pernai rudenį rugelius sėjo, patys duonelę kepė ir dabar derlių nuimant dalyvavo.

Paskui sugrįžtama į sodybą su pabaigtuvių vainiku – Jievaru, smagios pabaigtuvių vaišės, susirinkusių Onų pagerbimas, pakilojimas, dainos, ir „Liktužės“ vadovės Jūratės Svidinskienės, ir kitų dainininkų užvedamos, atrodytų, nepabaigiamos, ratavimai – sūkiai, sukimai rateliuose, žaidimai, juokeliai.

Svarbiausių ūkio darbų šventės tęsis, mat dar reikės laukelyje vis dar tebebręstančius kviečius, avižas nukirsti, bulves nukasti… Po to – jau rugsėjis, orė ir žemelės poilsio metas.