Šimtas metų pirmyn, šimtas metų atgal

Jokios čia naujienos – Kalėdos visuomet buvo ir bus stebuklų metas! Tik per Kalėdas gyvūnai prabyla, tik per Kalėdas amžini priešai susitaiko, tik Kalėdų vakarą galima ryžtis prakalbinti tuos, su kuriais kitu metu jau nebepasikalbėtume. Tikriausiai todėl man ir pavyko per Kalėdas gauti ypatingą interviu – pasikalbėti su anykštėnu Antanu Žukausku, save ne taip dar seniai pasivadinusį Vienuoliu.
Jis turėjo laiko pokalbiui, nes tuo metu, 1919 metams baigiantis, kaip tik vienui vienas leido  ne itin džiaugsmingas Kalėdas. Lygiai prieš šimtą metų jis sėdėjo galvodamas: o kaipgi toji pati jo Lietuva atrodys dar po šimto metų, jau mūsų laikais. Sakytum, laukė, kol jį kas nors prakalbins…

 – Antanai, ko toks liūdnas šiandien, Kalėdos gi!..
– O kuom čia džiaugtis – sunkūs laikai atėjo, sunkūs… Kai galvoju, kiek žiaurumo, kiek skurdo per šituos metus pamačiau, tai juokas nebeima. Darbdavys mano, „Lietuvos“ dienraščio redaktorius, irgi nori, kad aš vis naujus feljetonus rašyčiau, linksmai apie viską pasakočiau. Rašau, bet juokas neima, kada rūpestis širdį graužia. Kalėdiniam 1919 metų gruodžio 25-osios laikraščio numeryje irgi mano feljetoną spausdina – pavadinau „Interviu“, tarsi politikas su korespondentu būtų kalbėjęsis…
Man rodos, reikės rašyti ne apie tai, kas dabar darosi, o apie tai, kas po šimto metų bus. Vis galvoju – ot, kaip tada laimingai žmonės gyvens, alkanų ir basų niekas nebematys, kraujo kvapo nebeužuos. Jau sugalvojau, ką atiduosiu „Lietuvos“ dienraščio redaktoriui šitą žiemą antrosioms Nepriklausomybės sukaktuvėms – imsiu ir aprašysiu, kaip mūsų krašto žmonės Vasario 16-ąją 2020 metais švenčia! Tada nereikės, pačiam ašarojant, juokus rašinėti, galvosiu tik apie žmones, kurie laimingai po šimto metų gyvens, garbingą praeitį minėdami.
– Skaičiau, skaičiau, ką šitą žiemą parašei, Antanai. Žinau, kad paskui kasmet Vasario 16-ąją po šimto metų toliau aprašinėsi. Nustojai šitaip fantazuot, matyt, tiktai tada, kai ir pats geriau gyvent pradėjai, kai namus Anykščiuos ir sau, ir savo vaistinei pasistatei… Bet ko gi tau tokios liūdnos šitos 1919-ųjų Kalėdos?
– Vis vienas ir vienas… Pernai, kai parsiradau iš Rusijos į Lietuvą, Kalėdos buvo Anykščiuos – su nauja sava valdžia, su atidarymui ruošiama vaistine, su tėvais, sesute Topiliute, atrodė, kad gyvenimas kuo toliau, tuo daugiau džiaugsmo suteiks. Bet kur tau – kad prasidėjo nuo metų pradžios, tai taip ir tęsiasi vien juodos dienos.
Pavasarį, kai bolševikai Anykščiuos buvo sugavę ir norėjo kaip įkaitą išsivežt, laimingai kudašių išnešiau. Galvojau stot į kariuomenę savanoriu, bet Ukmergės bataliono vadas, už mane tik septyneriais metais vyresnis, Jurgis Kubilius nepriėmė, sakydamas: „Koks iš tavęs kareivis, nei šaudyt, nei keiktis nemoki, verčiau jau tu eik rašyt, žmones šviest, daugiau naudos ir tau, ir visai Lietuvai iš to bus“.
– Taigi džiaukis – kad ir negavai Savanorio medalio, bet ir mūšy su bolševikais nepražuvai, žiūrėk, kiek paskui straipsnių, apsakymų, romanų prirašei! Gerai padarė supratingas karininkas, raštingą savanorį verčiau Kaunan į Spaudos biurą išsiųsdamas…
– Ar gali mūsų laikais už 500 auksinų algą Kaune, likęs kaip stovi, pragyvent? Turėjau sutikt, kai „Lietuvos“ redaktorius pasiūlė mokėti dvigubai daugiau, jeigu dirbsiu kaip karo korespondentas, po Lietuvą, kur karas vis dar vyksta, klajodamas ir iš ten savo išgyvenimus rašydamas.
Ar didelis džiaugsmas į suvargusius žmones žiūrėt, kartu su jais mirusius, kare žuvusius laidot, vien nevilties skundų klausytis? Kaip pradėjau nuo liepos mėnesio, taip iki lapkričio kiekvieną dieną – vis su naujom bėdom, vis kitur, kiekvieną rytą pagalvodamas, ar ir pats vakaro sulauksiu, kai aplink – šaudo, sproginėja, šiltinė siaučia…
Per anas Kalėdas dar pagalvojau – ot, kaip gaila, kad mano Stasiukas liko Maskvoj su Sofija – galėtų kartu Anykščiuose su seneliais prie Kalėdų stalo sėdėti. Šiemet, kai tik juos prisimenu, taip nė kiek ir nesigailiu, kad jiedu su motina vis dar Rusijoj, kol čia tokie reikalai. Taip ir būnu vienas, be savųjų, kaip tikras vienuolis.
– Bet pažiūrėk, kiek Lietuvos per šituos metus už valdiškus pinigus pamatei, už tai dar ir gerą algą gaudamas, ir sveikas likęs! Apkeliavai ir Aukštaitiją, ir Žemaitijos pusėj buvai – tiek gimtinės vietų dar nebuvai per visus 37 savo gyvenimo metus pamatęs, vis po Rusiją, po Kaukazą blaškydamasis… Kai lygiai po šimto metų visus šių metų nutikimus į vieną knygą sudės, paaiškės, kad šiemet net dvylika didelių reportažų „Lietuvos“ dienraštyje paskelbei, o kur dar tie privalomi feljetonai…
– Visko buvo – ir džiaugiausi mūsų vyrų ištverme, jų didvyriškumu, ir piktinausi tais, kurie stengėsi toliau nuo karo lauko likti ir sau patogų gyvenimą kurti. Sąžiningai stengiausi pasakoti, kad geram žmogui, kaip mano sutiktas karininkas Kazys Ladiga, visur seksis – ar jis kareiviams vadovautų, ar pasikinkęs arklį lauką artų. O kiek sutikau tokių, kurie nuo karo tarnybos išsisuko, šiltą vietą susirado ir net lietuviškai kalbėt užmiršo – vis „pa polsku, pan, pa polsku“ man šnekėt liepdavo.
Bet žinok, net ir tada, kai važiavau per kaimus mėšlinom vežėčiom, matydamas sudegintus namus ar alkanus vaikus, aš čia pat jau mačiau ir naują Lietuvą!
Ne kartą sutikau mylinčius vienas kitą jaunuolius, laukiančius, kada galės kareivio uniformą į kasdieninius rūbus pakeisti ir eiti pas kleboną su užsakais. Kalbinau politiškai susipratusius kaimiečius, žinančius, už ką jų vaikai kraują lieja, kas ta Lietuvos Respublika, kurią bolševikai nuverst ar bermontininkai sužlugdyt bandė. Dėl jų aš ir stengiausi kuo gražiau viską aprašyt, kad skaitytų net ir tie, kurie šituo sunkiu laiku dvasią praranda, ateitim nebetiki.
– Aha, Antanai, štai ir išsidavei, kad pats tos dvasios dar nepraradęs, pro savo liūdesį visai optimistiškai į Lietuvos ateitį žiūri, visai ne apie pražūtį per šitas Kalėdas galvoji!..
– Vienas pats tarp kareivių šiais kovų metais klajodamas, apie tų pasiryžusių kareivėlių vargus, netektis ir žygdarbius rašydamas, vis galvojau: kaip svarbu, kad ne tik jie, bet ir tie, kas juos į karą išlydėjo ir kas jų grįžtančių laukia, tikėjimo ir vilties neprarastų.
Todėl ir rašiau nuo fronto linijos dar rugpjūčio pabaigoj: „Atminkite, Lietuvos piliečiai, kad dar ne vienas priešas kėsinsis į jūsų turtą ir laisvę. Atminkit, kiek daug prievarta iš jūsų ėmė saviems kareiviams jūsų vergėjai okupantai vokiečiai, kiek plėšė bolševikai ir kaip mažai jūs dabar teduodate savo apgynėjams – savo sūnums. Visi jūs esate jiems daug skolingi! Taigi nepasigailėkite, piliečiai, vieno kito muštinio savo dobiliukams bent tabakui“…
– Tai ko gi tau liūdėti per Kalėdas: savo misiją garbingai atlikai, didvyrių žygius kaip dera įamžinai. Kartu ir savo vardą į Lietuvos žurnalistikos istoriją įsirašei – po šimto metų už tai būsi pagarbiai vadinamas pirmuoju Lietuvos karo žurnalistu.
– Sakai, įamžinau… O man atrodo, kad tik paliudijau tai, ką pats mačiau, ką patyriau, kartu su mūsų kareivėliais naktimis šaldamas, kartu su pulko vadu pafrontę raitas apžiūrinėdamas, kai įsitvėręs arklio karčių likimą tiktai Dievui ir savo arkliui pavesdavau… Kaip vasarą ir rašiau, per plona buvo mano užrašų knygelė, kad surašyčiau visus nuo Vilniaus iki Salako pasižymėjusius kariškius…
Rašysiu toliau. Duodu žodį – rašysiu, kad iš tiesų įamžinčiau tuos jų žygdarbius, kad tie, kurie skaitys po šimto metų, mano apsakymuose surastų ir pažintų tikrus, gyvus žmones, kurie dabar naują Lietuvą kuria. Senų laikraščių žmonės nebeskaitys – bet gal paskaitys knygas, kuriose bus aprašyta, kas dėjosi visam mūsų krašte ir net mūsų žmonių galvose, kada reikėjo ir patiems kaip nors išgyventi, ir dar savo valstybę apginti.
Jau žinau, kaip savo pirmą vaizdelį pavadinsiu, – bus „Karžygiai“. Ir aukosiu jį tiems, kas jau nebeperskaitys, nes galvas paguldė už mus visus, kad mes rašytume, skaitytume…
– Rašyk, Antanai, rašyk… O visa kita savaime į gera išeis: netrukus ir kovos už Lietuvą sėkmingai baigsis, ir sūnų iš Maskvos susigrąžinsi… Tebūna besibaigiantys 1919-ieji tavo naujo įkvėpimo pradžia.
PS. Iš Biržų krašto kilęs mano bendraamžis mokslininkas, senosios spaudos tyrinėtojas Remigijus Misiūnas 2019-aisiais, Nepriklausomybės kovų šimtmečio metais, išleido A. Vienuolio knygą „Iš karo korespondento užrašų“. Į ją sudėjo visus A. Vienuolio, kaip karo korespondento, 1919-1920 metų reportažus bei vėliau parašytus jo apsakymus, įkvėptus asmeninių įspūdžių. Knygos sudarytojas padarė išvadą, kad būtent to laikotarpio karo korespondento patirtys užaugino A. Vienuolį kaip brandų rašytoją.