Tris savaites po Indiją keliavusios anykštėnės Renata Paramonova (kairėje) ir Sveta Smertjeva rado „stebuklingą“ vietą, kur, pasak moterų, galima nusipirkti įvairiausių visame pasaulyje randamų akmenų ir mineralų.
Trečiadienį, balandžio 11 dieną, į Anykščių sveikos gyvensenos klubo „Anykščių vaivorykštė“ salę susirinkę žmonės turėjo galimybę bent akies krašteliu pamatyti tolimosios Indijos spalvas…
Tris savaites vasario mėnesį po Indiją keliavusios anykštėnės – bioenergetikė, transpersonalinės psichologijos psichologė Sveta Smertjeva ir UAB „Pilnatvė“ direktorė Renata Paramonova susirinkusiems į renginį pasakojo ne tik apie aplankytas įspūdingiausias Indijos vietas, bet ir dalijosi labai asmeniškais patyrimais, išgyventais vidiniais virsmais.
Indiją primins dubenys
Renginys prasidėjo S. Smertjevai ir R. Paramonovai „grojant“ iš Indijos parsivežtais specialiais dubenimis. Didesnius ir mažesnius dubenis užgaunant specialia lazdele arba šluotele išgaunamas vis kitoks garsas. Keliautojos linkėjo nurimti, atsipalaiduoti ir nerti į Indijos spalvas, garsus, kvapus…
Projektoriaus ekrane besikeičiant nuotraukoms, moterys pasakojo apie kelionę, į kurią leidosi 11 žmonių grupelė iš įvairių Lietuvos miestų.
Beje, kelionę į Indiją organizavo ir kartu keliavo S. Smertjevos sūnus Viktoras Smertjevas. Tai nebuvo pirmoji mamos ir sūnaus kelionė kartu – prieš pusantrų metų tik dviese jie dvi savaites keliavo po Peru. Šį kartą V. Smertjevas į visai priešingą pasaulio pusę jau išsivedė ne tik mamą, bet ir didesnę grupę keliautojų.
Rišikešas „supurtė, išmaišė“ keliautojų vidų
„Trys savaitės vidinių nuotykių, atradimų, išgyvenimų ir nepakartojamos patirties… Trys savaitės nuoširdžių šypsenų, švelnių prisilietimų ir meilės kupinų žvilgsnių… Trys savaitės pasinėrimo į savo vidines erdves, gelmes ir paslaptis… Ši ypatinga kelionė į spalvingą, kontrastingą ir sandalmedžiu kvepiančią šalį apvertė visą mano gyvenimą aukštyn kojom, išmaišė vidų ir gerokai supurtė. Joje išnyko laiko ir erdvės suvokimas, ištirpo žemiški prisirišimai ir troškimai, atsipalaidavo protas ir pajautrėjo subtilūs fizinio kūno pojūčiai,“ – taip apie kelionę kalbėjo R. Paramonova.
Pasak moters, jos kelionė į Indiją prasidėjo prieš… septynerius metus. „Apie ypatingą jausmą šiai šaliai aš išgirdau iš vieno žmogaus, kuris vėliau tapo ir mano mokytoju. Jis labai myli Lietuvą, dažnai čia atvyksta… Bet jis sakydavo, jog turi dvi Lietuvas – dvi šalis, kurias myli taip pat – tai Lietuva ir Indija. Ir man buvo taip keista – juk mūsų ir gamta, ir kultūra, ir mentalitetas skirtingi… Tada, prieš septynerius metus, jis man davė mintį, jog būtų galima nuvažiuoti į Himalajus, į ypatingą vietą, pas ypatingą moterį… Aš taip laukiau tos kelionės… ir ji neįvyko. Kaip aš buvau nusivylusi… Šiandien aš žinau, kodėl ta kelionė neįvyko: matyt, tada aš jai dar buvau nepasiruošusi,“ – sakė R. Paramonova.
Iš Vilniaus persikėlusi į Anykščius ir susidraugavusi su S. Smertjeva, R. Paramonova teigė, jog prieš porą metų garsiai apie tai prasitarė savo draugei ir abiejų noras nukeliauti į Indiją sutapo… Tik norui tapti realybe prireikė dvejų metų…
Lietuvių keliautojų grupė atskrido į Delį (Indijos sostinė) ir ilgai neužsibuvę šiame didmiestyje traukiniu pajudėjo į šiaurę, pirmojo savo kelionės taško – jogos sostinės – Rišikešo link. Čia lietuviai praleido devynias dienas gyvendami ašrame. Kasdien vykdavo įvairiausios praktikos – joga, meditacija, konsteliacijos ir kt.
R. Paramonova juokavo, kad jodvi su S. Smertjeva į jogos užsiėmimus eidavusios tik dėl įspūdingo mokytojo: „Tai buvo nepaprastai gražus žmogus visomis prasmėmis, o jo balso – ramaus, aiškaus – galėtum klausyt visą dieną ir net nesvarbu, ar supranti, ką jis kalba, ar ne. Į jogos praktikas atvyksta įvairiausi žmonės – vieni nuolat praktikuojantys jogą, kiti – vos su ja susipažinę, tačiau mūsų mokytojas gebėjo priimti ir matyti kiekvieną. Jeigu kuriam nesisekdavo atlikti kokios asanos, jis kantriai, nekeldamas balso, neįsakmiu tonu aiškindavo ir rodydavo, kad ir dešimt kartų, kaip tai padaryti…“
Rišikešas, pasak keliautojų, yra labai energetiškai stipri vieta. „Čia žmonės jau kelis šimtus metų atvyksta dvasinėms praktikoms, daug meldžiasi, gieda… Ir mes ten patyrėm visko – buvo ir skausmo, ir ašarų, pačių įvairiausių išgyvenimų… Bet tai natūralu, kad tokiose vietose stipriau pajunti save, atsiveria užslopinti jausmai, patirtys, vyksta vidiniai konfliktai,“ – kalbėjo S. Smertjeva.
Rišikeše anykštėnėms teko matyti ir tikrų jogų, kurie jogą atlieka pavieniui, dažniausiai prie Gango. Teko sutikti ir sadhu – šventų žmonių, kurie yra atsisakę kasdienio gyvenimo ir tiesiog eina per pasaulį arba būna. S. Smertjeva pastebėjo, kad Indijoje žmonės iš tikrųjų moka būti – čia ir dabar, moka švęsti gyvenimą, moka girdėti savo vidinį ritmą.
Išnykusi riba tarp būties
ir nebūties
Antroji keliautojų stotelė buvo vienas seniausių Indijos miestų – Varanasis. Šiame mieste lietuviai pamatė, jog mirtis ir gyvenimas yra greta, kaip sakė S. Smertjeva, „jeigu atsistosi veidu į Gango upę, tai dešinėje pusėje pamatysi visą parą veikiantį atvirą krematoriumą, o kairėje – šventę, kiekvieną vakarą indai šeimomis eina prie Gango, ten šoka, dainuoja, groja būgneliais ir švenčia dar vienos dienos pabaigą“.
Į Varanasį važiuoja pagyvenę, seni žmonės ne tik iš Indijos ir laukia šiame mieste mirties. Būti sudegintam Varanasyje kainuoja nepigiai, tad ne kiekvienas indas sau tai gali leisti.
„Mums valtele priplaukus arčiau krematoriumo, matėm, kaip buvo atgabentas mirusios moters kūnas. Ji buvo aprengta labai gražiu sariu. Nunešus ją prie Gango, saris nuimtas, ji panardinta į vandenį, matyt, atliktos kažkokios apeigos ir jau tada kūnas nuneštas sudeginti. Krematoriume po atviru dangumi sukrautos stirtos malkų, taip pat įrengtos ir svarstyklės, kad čia pat būtų atsvertas reikiamas kiekis kūnui sudeginti. Skaičiuojama, kad kūnui sudeginti reikia apie 360 kilogramų malkų. Likę pelenai supilami į čia pat tekantį Gangą. Beje, laidotuvių ceremonijoje dalyvauja tik vyrai, vyriausias šeimos vyras nueina parnešti ugnies laužui uždegti, o ugnį, kaip jau skaičiau po kelionės, saugo moteris, mūsų vaidilučių atitikmuo, ir ji niekada neužgęsta,“ – pasakojo S. Smertjeva.
R. Paramonova taip pat pasidalijo savo išgyvenimais, patirtais Varanasyje. „Matydama, kaip vyksta laidotuvių apeigos, kaip žmonės natūraliai priima ir išgyvena atsisveikinimą su mirusiuoju, o čia pat kiti švenčia gyvenimą, pati išgyvenau vidines transformacijas. Prieš aštuonerius metus staigiai mirė mano mama. Jos mirtis mane labai sukrėtė, kėliau klausimus: kodėl mano mama, kodėl taip anksti ir pan., skausmą dėl mamos netekties buvau paslėpusi giliai savyje. O ten būdama supratau, kad nereikia nieko gailėt, nereikia prisirišt, ten ir įvyko galutinis mano atsisveikinimas su mama. Man tapo aišku, kad ji visada bus šalia manęs, kad ji reiškiasi per kitus žmonės…“ – kalbėjo moteris.
Jeigu Rišikeše buvo ramu, saugu, tai Varanasis keliautojoms pasirodė jau visai kitoks – didžiuliai srautai mašinų, žmonių, garsų, spalvų ir… karvių. „Tikrai karvės vaikšto kur nori, palaidos… Tik indai vis dar įpratę, ką paima iš žemės, tą žemei ir atiduoda. Valgo bananą, žievę meta ant žemės – organinė atlieka, ji supus. Tačiau jie tą patį daro ir su plastikiniais maišeliais, kitom įvairiom pakuotėm. Ir tikrai buvo keista matyti, kaip tos karvės ėda ne tik maisto atliekas, bet ir kartonines dėžes, maišelius. Paskui jos būna išsipūtę kaip bačkos. Tada žmonės joms daro specialų mišinį iš džiovinto ir sumalto bei su žolynais sumaišyto karvių mėšlo, jo duoda karvėms, kad nesikauptų dujos ir karvės nesprogtų,“ – pasakojo R. Paramonova.
Poilsis ir kūnui, ir sielai
Ir paskutinė keliautojų stotelė – Indijos pietuose esantis Keralos miestas. Čia lietuviai apsistojo ajurvedos centre, mėgavosi masažais, daug maudėsi, užsiėmė joga, skaniai maitinosi.
„Po visų patirtų išgyvenimų, skausmų, virsmų, reikėjo poilsio ir kūnui, ir sielai. Tokį poilsį ir radome Keraloje. Malonus prisiminimas iš Keralos… Man visos kelionės po Indiją metu labai norėjosi šokti ir jau atvykę į šį miestą galvojome, kad tikrai rasime vietą, kur galėtumėm pašokt. Ir neradom… Bet vieną dieną, su drauge gulėdamos paplūdimyje ant smėliuko, pamatėme, kad mūsų link artėja kažkas juoda… Pasidarė įdomu, ir tik tam „juodam šešėliui“ priartėjus prie mūsų supratome, kad tai tiesiog tamsaus gymio žmogus, vos kažkokiu skudurėliu apsivyniojęs klubus. Jis priėjo prie mūsų, išsitraukė mobilųjų telefoną, kažkokią kolonėlę ir paleido tokią nerealią muziką, o man pasakė: „Gyvenimas yra vienas, ir jį reikia švęsti dabar, tad eik šokti…“ Ir aš šokau!”- pasakojo R. Paramonova.
„Mane stebino ir žavėjo, kaip indai moka gyventi čia ir dabar. Būdama Keraloje vieną rytą pamačiau tokį vaizdą: jūros link ėjo vakarietė turistė – tai matėsi ne tik iš aprangos, bet ir iš veido: kiekvienas raumenėlis įsitempęs ir tarsi kaktoje įrašytas tikslas – „nueiti prie jūros“, o netoli jos ėjo indė moteris. Taip pat poilsiautoja. Tačiau kaip ji ėjo… Tarsi plaukė – ramiai, atsipalaidavusi, išgyvendama akimirkos žavesį,“ – pasakojo S. Smertjeva.
Anykštėnes ypač sužavėjo indų vaikai. Pradžioj nesupratusios, kodėl mažieji indai atrodo tarsi su makiažu, vėliau išsiaiškino: vaikams aplink akis angliuku nubrėžiamos lyg plunksnos, nes indai tiki, jog jeigu žiūri vaikui į akis, matai jo sielą, o „makiažas“ yra tarsi apsauga. Dėl tos pačios priežasties bei dėl smarkiai jaučiamo ryšio su žeme indai mėgsta papuošalus iš įvairių akmenų bei mineralų.
Beje, lauktuvių moterys vežė ne tik papuošalus, bet ir indiškus prieskonius. Maistas Indijoje – labai aštrus, tačiau, pasak keliautojų, nė vienam grupės nariui per visas tris savaites nekilo jokių problemų dėl virškinimo. „Skrendant pirmyn viena moteris pasakė, kad turi šiek tiek stipresnio gėrimo, jeigu kiltų bėdų su skrandžiu. Sako, pamatysit, dar kreipsitės į mane… Bet taip niekam ir neprireikė kreiptis,“ – juokavo S. Smertjeva.
