Inkūnų klebonija išsaugota nuo sugriuvimo

„Už beržą Inkūnų bažnyčios šventoriuje paprašė sumokėti beveik 400 eurų“ („Anykšta“, 2024-12-20, R. ALEKSIEJŪNAS).
„Beržas šventoriuje nebus nukirstas, nes klebonas vengia konflikto“ („Anykšta“, 2024-12-31, R. ALEKSIEJŪNAS).
„Atsiliepimas į Šimonių girios bendruomenės pirmininkės Barboros Domarkaitės laišką“ („Anykšta“, 2025-01-21, R.ALEKSIEJŪNAS).
„Ponas Valentinas Šapalas, savo straipsnyje „Atsiliepimas į Šimonių girios bendruomenės pirmininkės Barboros Domarkaitės laišką“ teigia, kad „parapijiečių pastatyta klebonija jau be mūsų žinios atiduota žmonėms, kurie neturi nieko bendro nei su Inkūnais, nei su parapija, gyvena už pusantro šimto kilometrų nuo Inkūnų, parapijai, jos bendruomenei nebepriklauso, ja negalime naudotis. Mūsų tėvai ir seneliai, kurie statė ją, prisikėlę amo netektų pamatę tai. Tai turbūt vienintelė klebonija Lietuvoje, kuri nepriklauso vietos bendruomenei. Bendruomenė, maldininkai, klebonas po šv. Mišių net nebeturi kur užeiti sušilti. Naujasis klebonijos šeimininkas turi tiek įžūlumo neleisti Bendrijai statyti kryžiaus parko teritorijoje, užkasinėja kryžių statybai paruoštas duobes, bando atsitverti „savo“ teritoriją. O juk ši žemė yra Inkūniečių padovanota Inkūnų bažnyčiai ir parapijai, ir ji sudaro vieną ištisinį sklypą, yra bendra, visų. Štai kokie gudručiai bando šeimininkauti Inkūnuose. Gal ir bažnyčią ruošiamasi kam nors atiduoti, gal čia mečetė atsiras?“

Šiuose teiginiuose, kaip ir visame labai ilgame V. Šapalo tekste, atsiskleidžia ne tik nesuvokiama pagieža kaimynams („ateiviams“ – taip jis paniekinamai vadina visus kitus inkūniečius), bet ir yra išsakyta daug netiesos, kurią privalu paneigti.
Inkūnų klebonija priklausė ir dabar priklauso tik Panevėžio vyskupijos kurijai ir niekam kitam. Pagal 2021 metais pasirašytą tarpusavio sutartį vyskupas man suteikė teisę laikinai gyventi klebonijoje už tai, kad ją suremontuočiau ir, kai pasibaigs sutartis, gerame stovyje ją vėl perduočiau vyskupijai. Kleboniją, kurią anksčiau „prižiūrėjo“ p. V. Šapalas ir kuris vienintelis turėjo nuo jos raktus, radau labai blogoje, avarinėje būklėje: kiauru stogu, išpuvusiomis grindimis ir sienomis – gyventi tokiame name buvo neįmanoma, dar keletas metų ir namas būtų sugriuvęs, kaip sugriuvo dalis šalia esančio tvarto.
Per porą metų savo lėšomis kleboniją sutvarkiau: pakeistas stogas, sumūrytas kaminas, pakeistos supuvusios lubos, sienos ir grindys, perdažyta namo išorė ir vidus, pastatytos naujos krosnys, vietoj išplėštų ir sudaužytų ankstesniųjų, ir t. t.

Iš tiesų, ne visą laiką būnu Inkūnuose, turiu reikalų ir Vilniuje, tačiau jau porą metų su Inkūnais ir parapija turiu ne mažiau „bendro“, nei p. V. Šapalas, nes išsaugojau kleboniją nuo sugriūvimo ir dalyvavau beveik visose Inkūnų bažnytėlėje vykusiose šv. Mišiose, ko nepasakyčiau apie p. Šapalą, jau daug dešimtmečių taip pat gyvenantį „už pusantro šimto kilometrų“ – Vilniuje, o Inkūnuose paprastai būnantį dažniausiai tik šiltuoju metų laiku. Neabejoju, kad mano žodžius patvirtintų ne tik kaimynai inkūniečiai, bet ir buvęs Inkūnų klebonas (dabar Kupiškio dekanas) Mindaugas Šakinis. Tiek jis, tiek naujasis klebonas Ričardas Banys ne kartą lankėsi klebonijoje, yra čia visada laukiami ir jie tai žino.

Po šv. Mišių ar kitomis progomis į kleboniją dažnai užsuka ne tik inkūniečiai, bet ir atvykę iš toliau, visi, kas nori pasižiūrėti, kaip atrodo suremontuota klebonija. Štai šį rudenį į kleboniją užsukusi pagrindinės Inkūnų bažnytėlės fundatorės Anelės Šukienės (būtent A. Šukienės iniciatyva atsirado Inkūnų parapija, ji padovanojo bažnyčiai ir klebonijai savo žemes ir paaukojo statybai daug lėšų) anūkė p. Aleksandra labai džiaugėsi klebonijos atnaujinimu.
Bažnyčios buvusi žemė nesudaro „vieno ištisinio sklypo“ ir nėra „bendra, visų“, kaip teigia p. Šapalas: didžioji jos dalis jau seniai ne Bažnyčios, o Bažnyčiai, pagal Religinių bendrijų Įstatymą, valstybė suteikė teisę naudotis tik šventoriaus žeme ir klebonijos bei ūkinių pastatų tvarkymui reikalinga žeme. Atsisveikindamas su parapija, kunigas Mindaugas Šakinis visų dalyvavusių šv. Mišiose akivaizdoje griežtai uždraudė p. Šapalui kėsintis į bažnyčiai priskirtą sklypą, kuriame stovi Panevėžio vyskupijai priklausanti klebonija. Tačiau p. Šapalas to nepaiso ir greta esančiame nesuformuotame valstybinės žemės sklype be leidimo stato skulptūras, vadindamas tai „atminties parku“ ir grasindamas plėsti „parko“ ribas ir klebonijai priskirtos žemės sąskaita.

„Parkas“, jo teigimu, skirtas atminti išnykusiems kaimams, tačiau dauguma kaimų neišnykę ir nesiruošia išnykti: Inkūnai, Mikieriai, Lašiniai, Mičionys… Daug skulptūrų „parke“ mažai primena tradicinius koplytstulpius ar stogastulpius, o keistokas, svastikomis puoštas kryžius – tradicinio katalikiško kryžiaus. Nežinodamas, ką p. Šapalas dar sugalvos ir pastatys prie pat bažnytėlės, vyskupas prašė, kad jis tų skulptūrų bent klebonijos kieme nestatytų, tačiau p. Šapalas tą prašymą ignoruoja ir su savo „parku“ grėsmingai artėja prie klebonijos durų. Į „Šimonių girios bendruomenės“ pastabas, kad jo „parkas“ baigia nukonkuruoti, nustelbti bažnytėlę, į kaimynų pasiūlymus kaimams skirtas skulptūras statyti jų esamose ar buvusiose vietose, atsako tik piktumu ir pašaipa: toliau kapoja jam trukdančius medžius ar jų šakas ir į vieną nedidelę erdvę be saiko ir projekto grūda naujus stulpus… Deja, Nacionalinė žemės tarnyba, kuri turi prižiūrėti, kad valstybinės žemės sklype nevyktų jokia nesuderinta, leidimų neturinti veikla, į p. Šapalo savivaliavimą dėmesio nekreipia. Kaip ir Anykščių savivaldybės administracija į jo savavališką savo žemės atsitvėrimą (tiksliau – savivaldybės kelių užtvėrimą) nuo kaimynų inkūniečių trimis geležiniais šlagbaumais. Štai tokia yra p. Šapalo kuriama „bendruomenė“ – artimiausi jo kaimynai priversti į namus grįžti „per aplinkui“, tai yra, darydami didelį lanką. Ir tai tęsiasi jau ne vienerius metus…

Pabaigai noriu pabrėžti, kad nors p. V. Šapalas visur kalba Inkūnų gyventojų vardu (ar „inkūniečių – mickūniečių bendrijos“ vardu), kaltindamas kitus nebūtais dalykais, Inkūnų gyventojai, t. y. realiai dabar gyvenantys Inkūnuose žmonės, o ne egzistuojantys tik p. Šapalo bendrijų sąrašuose, nepritaria jo savivaliavimui ir gyventojų kiršinimui. Ir tai nesusiję su pasaulėžiūriniais dalykais, ką bando viešai įteigti V. Šapalas: tai susiję su elementariu žmoniškumu, pagarba aplinkiniams ir įstatymų laikymųsi. Norisi tikėti, kad tiek Anykščių savivaldybė, tiek Nacionalinė žemės tarnyba pagaliau atkreips dėmesį ir į Inkūnų gyventojų bei „Šimonių girios bendruomenės“ nuomonę, suvokdami, kad prieš įstatymus turi būti lygūs visi.
Vytautas UMBRASAS