Liepos 19 dieną Inkūnuose vyko Šv. Vincento Pauliečio atlaidai, kurie į mažą, beveik nebegyvenamą kaimelį sutraukė daugybę maldininkų ir svečių – atvyko Inkūnų krašto gyventojai, atskubėjo Anykščių miesto ir rajono tikintieji.
Šv. Mišias aukojo Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Mišiose taip pat dalyvavo Inkūnų Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos parapijos klebonas, kunigas Mindaugas Šakinis, buvo atvykę keletas atstovų iš „Marijos radijo“.
„Jūs taip gausiai susirinkote čia, miškų apsuptyje, į Inkūnų bažnyčią. Atvykote, nes ši įstabi vieta jums, be abejo, yra kažkuo svarbi ir reikšminga. Kas atėjote paprašyti sveikatos, kas – sutarimo. Susirinkote pabūti maldoje, siekdami dvasios atgaivos. Ko gero, daugelis aplankėte ar po mišių aplankysite kapus… Inkūnuose yra belikusi vos viena gyvenama sodyba, bet Jūs visi nešate šviesą, Jūs ir turite ją nešti“, – kalbėjo vyskupas prieš procesiją.
Maža, medinė, II-jo pasaulinio karo metu pastatyta bažnyčia pilnutėlė, dalis maldininkų būriavosi šventoriuje.
Inkūnų bažnyčios statybos iniciatorė buvo šio kaimo gyventoja, labai pamaldi katalikė Anelė Stukaitė-Šukienė, mat arkliu pasiekti artimiausias bažnyčias Andrioniškyje, Svėdasuose ar Debeikiuose, nutolusias nuo Inkūnų per 15 km, nebuvo patogu. Inkūnų parapija pradėta kurti 1939 metais. Jau tuo metu laikinoje koplyčioje, įrengtoje Stukų-Šukių sodyboje, buvo laikomos Šv. Mišios. Bažnyčia Inkūnuose buvo pastatyta II-jo pasaulinio karo metu, per dvi vasaras, vadovaujant kunigui Jonui Jogintui. 1942 m. spalio 18 dieną, baiminantis sovietinių okupantų sugrįžimo, dar nebaigtą statyti bažnyčią pašventino Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas, suteikęs jai Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos titulą. 1943 metais buvo pastatyta klebonija, iškilo ir ūkiniai pastatai.
Pokariu krašte vyko įnirtinga kova tarp okupantų valdžios ir vietinių gyventojų, apylinkėje veikė gausūs partizanų būriai.
Per atlaidus vykęs „Kermošius“ pritraukė keletą menininkų ir būrį smalsių, lengvai bendraujančių piliečių. „Amatų kalnelio“ sodybos šeimininkė ir įkūrėja Renata Umbrasienė, Inkūnuose turinti trobelę su dirbtuvėlėmis, rodė ir maloniai pasakojo apie lietuviškos keramikos gaminius – Lietuvos tautinį paveldą. Vieni jos autoriniai darbai, pasirodo, yra raugo keramika, kiti – raku keramika. „Neseniai pradėjau „Dausų Angelus“ – šviestuvus – gaminti. Į šį užsidarantį indą galima agurkus raugti, čia – sviestui laikyti, į dekoratyvinę lėkštę galima kokių obuolių pridėti, o galima net ir ant sienos pakabinti“, – apie savo kūrybą pasakojo panevėžietė keramikė, rodydama ir kviesdama apsilankyti šalia esančioje sodyboje.
Netoliese – kraštotyrininkas, muziejininkas, literatas Raimondas Guobis taip pat ne tuščiomis rankomis. „Gal šitos neturit?“, – maloniai teiravosi susidomėjusiųjų, versdamas kraštotyros ar informacinį leidinį. Tas puslapis, kuriame nupiešta Inkūnų bažnyčia, itin domina besibūriujančius aplink pasakotoją.
Žinoma, kaipgi be „kermošinių“ saldainių! Saulėkaitoje pardavėja juos skubėjo skepetaite pridengti, nes vaikai jau išsirinkę ir laimingi, tų gražiųjų ir saldžiųjų saldainių gavę.
Prekymečio metu taip pat buvo galima nusipirkti pintų krepšių – juk Šimonių girioje tiek uogų ir grybų!
Labai karštą ir saulėtą dieną po mišių, pasidairę po „kermošių“, visi ėjo atsigaivinti ar pasisemti netoli bažnyčios tekančio šaltinėlio vandens. Kiti dar pasiliko: pakeliaus miškingomis ir vaizdingomis Anykščių rajono vietomis, patrauks Šimonių girios takeliais prie Šventosios upės, pasidairys nuo ,,beždžionių“ tilto.
Vykstant namo pro tuščias sodybas, darėsi akivaizdu, kad Inkūnų žeme retai kada tiek žmonių bevaikšto…
