Interviu su spektaklio „Išsipildžiusios svajonės istorija“ aktore Gražina Skinderyte-Kurnickiene

Sėkmingas ir žiūrovų pamėgtas spektaklis „Išsipildžiusios svajonės istorija“. Lapkričio 16 d., 18 valandą Anykščių kultūros centre. Visoje Lietuvoje dviejų metų bėgyje parodėte jau 25  – i spektakliai. Šis 26 –tas. Kaip manote, kas lemia šio spektaklio sėkmę?

GRAŽINA.: Manau, kad šio spektaklio sėkmę lemia trys dalykai. Išskirtinė operečių muzika, begalinė mūsų meilė tam ką darome ir mūsų pačių meilės istorija. Visų pirma, tai be galo nuostabi operečių muzika. Kiekviena operetė turi vieną ar keletą savo žinomų ir mėgstamų melodijų, o pas mus – visos geriausių operečių ištraukos skamba viename spektaklyje. Kokiame gi kitame spektaklyje per vieną vakarą galima išgirsti Silvos ir Edvino duetus iš I. Kalman opretės „Silva“, Čigono barono kupletus iš J. Strauss operetės „Čigonų baronas“, Misterį X iš I. Kalman operetės „Cirko princesė“ ir daug kitų. 

Kitas dalykas, kuris atneša šiam spektakliui sėkmę manau, yra didžiulė meilė tam ką darome. Mums šiame darbe viskas kelia be galo didelį džiaugsmą, pradedant nuo repeticijų, kelionės į miestą, kuriame dainuosime, generalinės repeticijos ir baigiant pačiu spektakliu. Kituose renginiuose, kaip ir visi scenos žmonės, jaudinuosi, nerimauju prieš pasirodymą. Prieš šį spektaklį niekuomet to nebūna.Kai lieka paskutinės kelios minutės iki pradžios, dėkoju Dievui, kad ir vėl galėsiu pasinerti į šią nuostabią muziką, galėsiu žiūrovams pasakoti tikrą istoriją apie meilę. Paskutinėmis minutėmis stovint scenos užkulisiuose mane užburia žiūrovų salės šurmulys, jaučiu kažkokį nepaaiškinamą bendrystės jausmą su kiekvienu iš jų. Tomis akimirkomis būna nepaprastai gera. Dėkoju Dievui už stebuklą ir galimybę dalintis su žiūrovais, už balsą, už visas fizines jėgas, kurias noriu atiduoti tiek, kiek tik man duota tam vakarui. Atiduoti tam, kad kiekvienas po spektaklio išeitų besišypsantis, geros nuotaikos ir su romantika širdyje. Šiandienos pasaulyje yra mažokai džiaugsmo, todėl norisi kiekvienam padovanoti, bent kruopelytę šviesos, gražios istorijos ir pasakos, kurią sukuria operetė. 

Na ir trečias dalykas, negalime paneigti ir to, kad tikrumą dovanoja dar ir tai, jog ne tik scenoje, bet ir gyvenime esame duetas, šeima, pora. Jau beveik dvidešimt metų tęsiasi mūsų pačių laiminga meilės istorija. Kai atlieki duetus sumylimu žmogumi, įdedi savo vidų ir savo jausmus, tikrą meilę, tuomet dovanoji žiūrovams tikrą istoriją. Čia jokia paslaptis. Žiūrovai mėgsta tikras istorijas. Tokia ta artisto profesija, kad įtikinamai sukurti vaidmenį privalu nebūtinai su mylimu žmogumi, o tiesiog su scenos partneriu. Tą abu su Vytautu darėme viso mūsų kūrybinio kelio metu. Tačiau dabar nepaprastai džiaugiamės šiuo mūsų abiejų kūrybinės biografijos etapu, kai dovanojame žiūrovams mūsų tikro gyvenimo jausmais pagrįstą meilės istoriją. Todėl ir sakome, kad mūsų spektaklyje – tikri jausmai, tikra meilė ir manau kad, tai sukuria stebuklingą spektaklio aurą. Matyt todėl šis spektaklis yra toks mylimas žiūrovų, kad meilė nesumeluota. Be to, ir patys turime didžiulį malonumą tiek eiti į sceną su šia istorija, tiek ir ją repetuoti. Kai darai su meile, malonumu ir džiaugsmu, tai kažkokiu nenusakomu būdu pritraukia žmones.  Mūsų toks gyvenimo ritmas, kad vis kažkur bėgame, nuolat ką nors darome. Tačiau, kad ir kokie pavargę prieš repeticiją būtume, vos pradėjus repetuoti, visas nuovargis dingsta. Repeticija, priverčia palikti visą nuovargį kartu su neigiamomis emocijomis už durų ir susitelkti į meilę bei romantiką. Taip spektaklis virsta meilės terapija ne tik žiūrovams, bet ir mums. Pasineriu į romantiką ir su mylimu vyru nebe vaidmenį atlieku, o gyvenu tikrą gyvenimą. Tai, kad esame pora ir gyvenime, ir scenoje, sukuria papildomą meilės magijos jėgą šiam spektakliui. Ne veltui yra sakoma, kad scena yra sielos veidrodis. O žiūrovai tai jaučia, jų neapgausi.

Kaip gimė idėja sukurti būtent spektaklį, o ne koncertinę programą? Kokia buvo pradžia?

GRAŽINA: „Išsipildžiusios svajonės istorija“ gimė neatsitikinai. Šį spektaklį kūrėme, kaip vienkartinį labdaros projektą. Spektaklis gimė kartu su labdaros idėja, siekiant paremti Nacionalinį vėžio institutą ir palaikyti onkologinius pacientus. Spektaklio tikslas buvo ne vien parama Nacionaliniam vėžio institutui, bet drauge ir noras atkreipti dėmesį į tai, kad negailestinga vėžio diagnozė kerta nesirinkdama savo aukų. Kenčia pacientas, kenčia ir jo šeima. Niekas nepamoko ir iš anksto neparuošia „susitikimui“ su šia diagnoze nei pacientų, nei jų artimųjų. Mano mamą ir tėtį gana anksti iš gyvenimo išplėšė negailestingas vėžys. Dėl šių skaudžių netekčių iki skausmo suprantu ką išgyvena šia liga sergančiųjų artimieji, bei patys sergantieji. Todėl liko begalinis dėkingumas medikams, kurie negailėdami jėgų gydo, įkvepia vėžiu sergančius pacientus. Pirmasis spektaklis įvyko 2019 metų rugpjūčio 9 dieną Vilniaus Mokytojų namų kiemelyje. Operetę pasirinkome todėl, kad ji visada dovanoja gerą pabaigą, spinduliuoja gėrį, romantiką ir optimizmą. Parinkome pačias gražiausias bei žinomiausias operetės ištraukas ir viską sujungėme į meilės istoriją. Po pirmojo mūsų spektaklio Nacionalinio vėžio instituto medikai pasakė: „Vežkite, parodykite žmonėms šią gražią muziką, siužetą…“ Taip ir išvažiavome į kelią su „Išsipildžiusios svajonės istorija“. 

Jūs ypatingai mėgstate būtent operečių muziką? Iš kur tokia didelė meilė būtent šiam žanrui? 

G.: Pamenu, vaikystėje, kai mano tėvai eidavo į teatrą, aš verkdavau ne todėl, kad tėvai išeidami palieka mane namie vieną su senele, o todėl kad aš žūtbūt norėdavau pakliūti į tą magišką vietą, vadinamą teatru. Tuo metu tėvai dažnai lankydavo Kauno dramos teatrą. Galiausiai vieną vakarą mane nusivedė, priprašė bilietų kontrolierės, kad mane, 6 metų žmogutį, įleistų į vakarinį spektaklį. Nuo to laiko nuolatos būdavau įleidžiama į Kauno dramos teatrą, kuriame mačiau visus puikius to meto pastatymus: „Didysis geismas“, „Mūsų miestelis“, „Ivanovas“ ir kt. Suvokdavau visus siužetus, kurie, atrodo, turėjo būti neįkandami vaikiškai galvelei. Suvokdavau, išgyvendavau, jausdavau. Štai toks keistas vaikas buvau – vaikas, įsimylėjęs teatrą.

Vieną vakarą, man būnant 9-erių, nepatekome į dramos teatrą, nes buvo išpirkti visi bilietai. Tad nuėjome į Kauno muzikinį teatrą, kuriame tą vakarą buvo rodoma J. Strauss‘o operetė „Vienos kraujas“. Nuo to vakaro gimė mano meilė operetei – šviesiam žanrui, kuris jungia užburiančią muziką, vaidybą ir šokį į vieną gražią istoriją. Žavėjausi ir lankiau visas Kauno muzikinio teatro operetes, mintinai žinojau muziką ir herojų dialogus. Operetės pasaulis pakerėjo visam gyvenimui. Tik dėl jos pasirinkau dainininkės profesiją.

V.: Man, visą gyvenimą dainavusiam pagrindinius vaidmenis operose, operetė yra atgaiva, malonumas, žavus, švelnus ir gražus pasaulis. Daug laiko praleidau dainuodamas Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje dramatinius tenoro vaidmenis. Atėjo metas padainuoti švelniausiai meilei skirtas melodijas. Operetėse nėra mirčių, nėra žudynių, čia vien aistringas įsimylėjimas, truputis nusivylimo ir vėl nenuilstanti meilė. Šis žanras – tarsi nesibaigiantis pavasaris… Aš ne tik pamilau operetę, bet ir dar labiau pamilau savo žmoną. Dainuodamas ištraukas iš įvairių operečių aš pajutau tikrąjį jų grožį ir emocinį poveikį ne tik žiūrovui, bet ir atlikėjui. Man tai visai kitas pasaulis po G. Verdi, G. Puccini, R. Wagner, P. Thaikovsky ir kt. kompozitorių operų, kuriose teko dainuoti. Pagaliau turiu džiaugsmą su mylima moterimi dainuoti duetus, skirtus meilei.

Nuotraukose ir spektaklio video pristatyme pastebėjau, kad šokate ir netgi spektaklio metu atliekate šapgatą. Gal anksčiau Jūs esate šokusi ar sportavusi?

G.: Tikrai nesu nei šokėja, nei tuo labiau gimnastė. Tiesiog esu atsidavusi tam ką darau. Netgi atvirkščiai, tam, kad šokčiau ar kurčiau judesį scenoje, visuomet turėdavau įdėti kur kas daugiaudarbo negu kiti. Mokiausi tarybinėje mokykloje, kurioje visi turėjo būti vienodi. Nors buvau tikra kairiarankė, mokykloje buvau priversta išmokti rašyti ir tapti dešiniaranke. Toks priverstas tapimas dešiniarankiu žmogui vėliau trukdo tikslesnei judesių koordinacijai. Todėl man visuomet būdavo daugiau darbo kuriant judesio kompozicijas ar mokantis scenos šokių. O dėl špagato, žinoma, kad tai nėra lengvas elementas ir užtrukau beveik metus, kol galėjau jį atlikti. Tačiau viena vertus norėjau sau išsikelti įšūkį, patvirtindama faktą, kad visi stabdžiai yra tik mūsų galvoje, kita vertus buvau tikra, kad to reikia kuriant mano personažą. Jei kuriu heroję, kuri yra gatvės artistė, šokėja, reikalauju iš savęs padaryti maksimaliai tai ką galiu, kad sukurčiau tikrą personažą. Ankstesniais laikais gatvės artistai turėjo išgyventi dėka savo talento ir gabumų. Jie nesimokė konservatorijose, jie turėjo sukurti tokį įtikinamą meną, taip sužavėti žiūrovus, kad galėtų gyventi iš savo profesijos. Tai jie darė iš pašaukimo ir įdėdavo be galo daug darbo, darydavo neįmanomus dalykus judesio šokio ir akrobatikos srityje. Tokį patį personažą ir aš kuriu scenoje. Tam, kad sukurčiau taip kaip noriu ir jaučiu, prireikė šokio, prireikė ir špagato. Negaliu ko nors daryti pusiau. Turiu atiduoti tiek kiek galiu. Nesvarbu, kad tai kai kada kainuoja nuolatinį raumenų ar sąnarių skausmą. Scenoje jokio skausmo nejaučiu, tiesiog gyvenu personažo gyvenimą. Kaip savo biografinėje knygoje rašė Sophia Loren: „Nesvarbu ar tai bus komedija, ar tragedija, svarbu, kad būtų tikra.“ To tikrumo ir atsidavimo Muzikos ir teatroa kademijoje mus, dainininkų kursą mokė tokie meistrai, kaip režisieriai Nerijus Petrokas, Henrikas Vancevičius, šokio ir judesio dėstytojos Birutė Navickaitė bei Aldona Adomaitytė, scenos ir kalbos kultūros Marija Meilė Kudarauskaitė ir daugybė kitų. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad teko mokytis pas šiuos pedagogus. 

Pristatydami muzikinį spektaklį sakote: „Meilė, kuri laužo taisykles, yra tiek stipri, jog sugriauna visas sienas, kad išsipildytų.“ Ar tai judviem pažįstama? Susituokėte, kai buvo mažai skirtingo amžiaus porų vestuvių. Kokias kliūtis teko įveikti?
G.: O taip. Mūsų meilė iš tiesų turėjo sugriauti daugybę sienų ir ne vien amžiaus, bet ir kitokių… Situacija mūsų mažame klasikinės muzikos pasaulyje tikrai buvo nepavydėtina ir negailestinga nei man, nei Vytautui. Ir būtent tokia meilė, tokie jausmai turėjo nutikti man, kuri motyvuota į Vilnių atvažiavo studijuoti bei tapti profesionalia dainininke ir nesidomėjo jokiais pasimatymais bei meile.

Teko susidurti su daugybe išbandymų, apkalbų, trukdžių mano profesijai. Tačiau prabėgus jau 19-likai laimingo santuokinio gyvenimo metų, galiu pasakyti, kad tiems, kas mėgino pakenkti piktu žodžiu, darbu ar žvilgsniu, nejaučiu nieko. Jokio pykčio, liūdesio, nusivylimo. Visi blogi dalykai išsitrynė ir visiškai pasimiršo. Esu apdovanota tam tikra amnezija blogiems jausmams, blogiems dalykams. O visa neteisybė, intrigos plaukė ir nuplaukė kažkur laiko tėkmėje, palikdamos vienokius ar kitokius įspaudus, bet liko tai kas tikra – mūsų meilė. Niekada niekas negali žmogui pakenkti, jei jis eina tikros meilės keliu. Širdyje vien tik didžiulis tikros ir amžinos meilės jausmas, toks pats kaip prieš dvidešimt metų, kai Vytautui pažvelgus į mane užliejo tirpdanti šiluma, kai supratau, kad nieko nebepakeisiu, kad neįmanoma stabdyti to, kas taip tikra. 

Todėl drąsiai galiu pasakyti, kad šiandien negailiu nei vienos prarastos profesinės galimybės. Nieko nekeisčiau savo gyvenime, nes tikra meilė mums dovanojama vieną kartą ir jei ją vertini bei brangini, visa kita sėkmė ir laimė ateina savaime. 

O dėl mūsų muzikinio spektaklio, operetės herojų, tai tam tikra prasme jie pasakoja ir mūsų istoriją. Tik jų meilės istorija buvo negalima dėl tam tikrų visuomenės normų XX a. pradžioje, kada ir vyksta mūsų spektaklio veiksmas. Ji yra paprasta gatvės artistė, šokėja, o jis – kilmingas grafas. Visuomenė, jo šeima smerkia, priešinasi, įvyksta intriga, žiaurus nesusipratimas, bet meilė lemiamu momentu vis vien nugali. Norime įkvėpti kiekvieną žiūrovą ar žiūrovę saugoti, branginti tai, kas žmogui yra svarbiausia – tikrą meilę, šeimą, tikrus jausmus. Ne visada lengva, kartais galimi apmaudūs nesusipratimai, bet visada turi laimėti meilė ir tie jausmai, kurie porą sujungė.

V.: Mane sužavėjo Gražinutės vidinė šviesa, gerumas ir ramybė. Jau tada jaunoje studentėje spinduliavo didžiulė žmogiška išmintis, minčių ir jausmų švara. Būdama nepaprastai jauna, ji jau tada buvo brandi asmenybė. Kai aplanko tikra meilė, tiesiog supranti, kad štai Dievas atvedė į tavo gyvenimą būtent tavo antrąją sielos pusę. Ir štai jau beveik dvidešimt metų tęsiasi mūsų laiminga meilės istorija.

Jūsų porą sieja dar viena aistra – gyvenate gražioje sodyboje, kur auginate žirgus. Kaip jie atsirado dviejų menininkų gyvenime?

Gražina: Žirgai man visada buvo elegancijos ir grožio simbolis. Todėl į mūsų gyvenimą atkeliavo stambiųjų žemaitukų veislės žirgė. Ji kuri laukėsi kumeliuko ir taip išėjo, kad dabar turime du žirgus. Prie mūsų namo, kuriame gyvename jau buvo ūkinis pastatas, beliko įsirengti gardus ir patiems rūpintis savo žirgais. Tai be galo jautrūs gyvūnai. Jie mūsų šeimos nariai, vasarą jojame, žiemą kinkome į roges. Aišku, kasdienybė neatsiejama nuo rūpesčių, gardų tvarkymo, šėrimo, bet užtenka limpančiomis nuo nuovargio akimis prieš vakarinį šėrimą grįžus po koncerto apsikabinti žirgo kaklą ir pajunti srūvantį gėrį bei harmoniją. Mūsų vyresnioji žirgė kurį laiką irgi buvo artistė, rodėme pasirodymus, kur gyvai dainuodavau ir jodavau su suknele, o ji atlikdavo tam tikrus „žirgų šokio“ judesius pagal muziką. Beje, vyresnioji irgi mėgsta operetę, vakarais garde savo noru prisimena kai kuriuos savo šokių elementus, kai Vytautas jai niūniuoja „Misterio X“ ariją. Ši arija jos mėgstamiausia. Taip pat esame dalyvavusios ir laimėjusios prizų dailaus jojimo varžybose.

Vytautas: Mes tiesiog įsimylėjome savo žirgus. Mano tėtė 1934–1935 metais tarnavo ulonu Alytuje, o vėliau būdamas agronomu labai mylėjo žirgus. Koncertinių programų su žirgais atsisakėme dėl laiko, kurį užima pasiruošimas tokioms programoms, tačiau pasitaikius ypatingai situacijai ir publikai, aš neatsisakyčiau ir pasirodymo su žirgu.

Jūsų pora spinduliuoja pozityvumą, kurio negali nejausti. Kaip pavyksta išlaikyti tokį požiūrį į kasdienybę?

Gražina: Mes esame tikintys, praktikuojantys katalikai ir iš tiesų labai mylime vienas kitą.  O juk tikėjimas, meilė ir viltis yra patys stipriausi dalykai ir didžiausios vertybės gyvenime. Tai yra mūsų stiprybė. Kiek beturėjau sudėtingų periodų, man padėjo išgyventi tikėjimas, Bažnyčia ir malda. Net svajonėms išsipildyti padeda nuoširdi malda. Tik prašyti reikia to, kas iš tiesų tau skirta, kas yra tavo. Dievas geriau žino, kur turime būti vienu ar kitu metu. Jis niekada nenuves ten, kur tau neskirta. Kad ir kaip priešintumeisi, galiausiai atsidursi ten, kur tavo vieta šiame pasaulyje. Mūsų kiekviena diena prasideda ir pasibaigia bendra malda, mes ir prieš spektaklius turime savo maldą. Nuolat pasitaiko kokių nors išbandymų. Paprastai ir nuoširdžiai atiduodame viską į Dievo rankas ir, žiūrėk, viskas išsisprendžia. 

Vytautas: Gražinutė man yra pavyzdys, kaip reikia gyventi produktyviai, kaip kartais reikia atleisti blogam žmogui, kuris tave įžeidė. Žmonytė – mano pavyzdys, nes aš save kai kada laikau dideliu karštakošiu, kuris niekam nieko nenori atleisti ar pamiršti. Mūsų gyvenimo sėkmė yra didelis Gražinutės nuopelnas. Po 19-likos bendro gyvenimo metų galiu tai drąsiai pripažinti. Turiu tradiciją kaskart sekmadienį mums grįžtant iš bažnyčios žmonai nupirkti ir padovanoti raudoną rožę. Gyvename santūriai, taupydami, bet mylime vienas kitą ir prašome Dievo tik sveikatos ir balso bei visada jam dėkojame.