…ir bus taika

Anykščiuose antrus metus gyvenanti Anastasija Fomenko iš Ukrainos, Mariupolio miesto, Anykščių muziejui padovanojo savo dienoraštį, kurį pradėjo rašyti Rusijos armijai įsiveržus į jos gimtąjį miestą – mergina į jį sudėjo visus karo baisumus, kuriuos teko patirti krentant rusų bomboms.
Muziejui padovanoti dienoraštį, kaip nenuginčijamą istorijos liudijimą, Anastasijai pasiūlė pagrindinis ukrainiečių globėjas Anykščiuose – leidėjas, Anykščių krašto garbės ambasadorius Ukrainoje Virginijus Strolia, o muziejaus archyvuose jį ėmėsi saugoti muziejininkas Tautvydas Kontrimavičius.

Siekė palikti žinią, jei nutiktų blogiausia

A. Fomenko teigė iki karo pradžios dienoraščio niekada nerašiusi. Tačiau, Rusijai užpuolus Ukrainą ir ėmus griauti jos gimtąjį Mariupolį, tuomet, būdama trylikos metų, suprato: visa, kas vyksta aplink, reikia užrašyti ir palikti liudijimą, jei nutiktų blogiausia.

„Kai vasario 24 dieną prasidėjo karas, buvo labai baisu. Mes galvojome, kad viskas greitai baigsis, tačiau einant laikui supratome, kad karas greitai nesibaigs. Ėmiau rašyti dienoraštį, kad viskas išliktų atminimui, jeigu man kažkas atsitiktų, – sakė mergina ir prisiminė: – Kasdien darėsi vis blogiau, tuomet įvykius ėmiau aprašyti detaliau, kad atsiminčiau, kas vyko tomis dienomis, kad visos detalės išliktų atmintyje.“

Paprašyta papasakoti, kas dienoraštyje užfiksuota baisiausia, tokio įvykio Anastasija įvardyti negalėjo – teigė, kad kiekviena diena buvo siaubinga, aplink nuolat griaudėjo sprogimai ir niekas nežinojo, kas jų laukia kitą dieną.

Bombarduojamame Mariupolyje Anastasija su mama ir jaunesniu broliuku gyveno apie tris savaites – iš pradžių glaudėsi pas senelį, kuris dirbo karo ligoninėje, o vėliau „persikraustė“ į netoliese esančios kavinės rūsį: „Slėptuvių nuo bombų nebuvo arba jos buvo blogai įrengtos, todėl visi gelbėjosi personaliai“, – sakė A. Fomenko.
Visą tą laiką, iki kovo 18-osios, kol pavyko pasiekti Lietuvą, ji dienoraščio rašyti nenustojo, o ir dabar nuolat jį pildo, tik jau – ne kiekvieną dieną.
Anastasijos pasiteiravus, kokią žinią nori perduoti savo dienoraščiu, o galbūt norėtų jį išleisti, mergina sakė: „Kai jį rašiau, nieko negalvojau, nebent kažkada kažkas jį pamatys ir paskaitys, o dabar tokia galimybė yra labai maloni.“

Lietuva pasitiko svetingai

Anastasija su šeima į Lietuvą atvyko neatsitiktinai – čia kelios savaitės prieš karą dirbo jos tėtis, todėl į kurią šalį trauktis, galvoti nereikėjo. Mariupolyje pasiliko merginos močiutė, nes jos namas liko nesubombarduotas.

„Mūsų namai visiškai sunaikinti, niekas neišliko, o gyvenome penkiaaukščiame name…“, – apgailestavo A. Fomenko.
Lietuva, apie kurią Anastasija iki karo žinojo tik kad tai – šalis Europoje ir kad joje gyvena žmonės, – jai ir jos šeimai paliko geriausius įspūdžius: „Mus Lietuva sutiko labai svetingai, buvome aprūpinti būtiniausiais daiktais, žmonės buvo labai malonūs. O svarbiausia – čia susitikome su tėčiu, – sakė A. Fomenko ir tęsė: – Iš pradžių mes atvykome į Kauną ir ėmėme ieškoti, kur gyventi, bet neradome. Tuomet savanoris, kuris mums padėjo, paskambino į Anykščius ir sužinojo, kad čia yra bendrabutis, kuriame galima apsigyventi.“

Atvykę į Anykščius, karo pabėgėliai ir čia buvo sutikti su rūpinimusi. Anastasija sako, kad mūsų krašto žmonės – labai geri: „Mano mama lankė lietuvių kalbos kursus, ten susipažino su moterimi, kuri mus globojo. Ir mokykloje mums labai padėjo, viskas čia labai gerai. Anykščiuose labai daug muziejų, labai graži, turtinga gamta, pas mus Mariupolyje daugiau yra lygumos“, – apie įspūdžius atvykus į Lietuvą bei Anykščius pasakojo A. Fomenko, kuri su šeima iki pat šiol gyvena buvusios Anykščių technologijų mokyklos bendrabutyje bei nepraranda vilties grįžti namo – į Ukrainą.
„Labai norėčiau gyventi Ukrainoje, norėtume grįžti į Mariupolį, bet jau nebėra, kur. Laukiame, kada baigsis karas ir labai norime grįžti į savo šalį“, – vylėsi pašnekovė.

Svarbus istorijos liudijimas

T. Kontrimavičius džiaugėsi naujuoju muziejaus eksponatu ir kalbėjo: „Tai yra istorijos liudijimas. Kas yra padaryta, tas nepakartojama. Pirmiausia dienoraštis bus nuskenuotas – svarbiausia ne sąsiuvinukas, o tai, kas jame įrašyta. Kai mus pasiekia dienoraštis – nesvarbu, ar tai būtų XX amžiaus antra pusė, pokario laikai, – jis visada paliudija autentišką to laiko dvasią, to nesuklastosi. Prisiminimai, kurie parašomi po 50-ties metų, jau liudija atspindžius.

Muziejuje kaupiasi daiktai, kurie paliudija įvairias Ukrainos bendruomenės žmonių veiklas, buvimą Lietuvoje. Dienoraštis taip pat bus muziejaus fonduose. Ateis laikas, iš fondų iškelsime visus sukauptus daiktus ir paliudysime tą laiką. Praeis metai kiti, ir tai bus nesugrąžinama relikvija.“
Pagrindinis idėjos autorius perduoti dienoraštį muziejui – V. Strolia – pridūrė: „Taip vystosi dabartinė istorija. Aš, kaip „eks is

orikas“, supratau, kad tai yra dokumentai, kuriuos reikia laikyti ir perduoti tuos laiko ženklus.“ V. Strolia teigė Anastasijos dienoraštį išversiantis į lietuvių kalbą, kad jį perskaityti galėtų visi.