Penkiose Anykščių krašto vietovėse iki šių dienų išlikusios senutėlės kapinės, kuriose ilsisi žydų tautybės žmonės, Amžinybėn iškeliavę sulaukę žilos senatvės ar pakirsti nepagydomų ligų, dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasitikę savo mirties valandą. Priskaičiuojama dar daugiau vietovių Anykščių rajone, paženklintų paminkliniais akmenimis, specialiais simboliais, bylojančių apie holokausto aukas, apie žydų žūtį Antrojo pasaulinio karo metais.
Tarsi jų net negyventa…
Taigi, tų didesnių ar mažesnių paminklinių akmenų, granito simbolių, išmargintų mums neįprastais rašmenimis, su pakartotais tekstais lietuvių kalba visoje Anykščių rajono teritorijoje galima pamatyti net arti dviejų dešimčių. Tačiau, kaip bebūtų keista, apie šios tautybės žmonių kapines arba tragiškos lemties vietas žinome labai mažai. Trūksta informacijos, išsamesnių istorinių tyrinėjimų, rašinių žiniasklaidoje, trūksta kraštotyrininkų darbų, kapinių aprašymų. Ta tema daug kas nutylima. Atrodytų, kad tokių istorinių objektų mūsų krašte net nėra, kad žydų tautybės žmonių net negyventa, kad, Antrajam pasauliniam karui užklupus, nebūvo prieš šios tautos atstovus atsivėrusios „mirties fabriko” durys…
Šio rašinio tikslas – „Anykštos“ laikraščio skaitytojams pasiūlyti nors „neakivaizdiniu būdu“ aplankyti tas vietoves, kur kadaise gyventa šios tautybės žmonių, kur krauju apšlakstytoje žemėje stūkso jidiš ar senovines hebrajų kalbos rašmenimis išrašyti paminkliniai akmenys, apsižvalgyti po senąsias žydų kapines, priminti visuomenei, kad ir tie žmonės buvo tos pačios mūsų Žemės vaikai…
Ekskursijų po tas vietoves niekas neorganizuoja (ir kažin ar organizuos ateityje), tad kelionėn tenka išsiruošti patiems savo iniciatyva (Kaip padarė ir šių eilučių autorius). Tam, kad aplankytume šias su žydų gyvenimu ir likimu susijusias vietas, prireiks ne vienos dienos. Betgi verta paaukoti vieną kitą savaitgalį ar atostogų dienas….
Po Anykščius pasižvalgius
Kaip ir dera, pirmiausia pažintinę kelionę reikėtų pradėti nuo Anykščių. Čia, senamiestyje, yra Sinagogos gatvė, čia iki šių dienų išlikusi ir sinagoga – žydų maldos namai. Anykščiuose šis dviaukštis mūrinis pastatas gal todėl ir išliko, kadangi sovietmečiu ilgą laiką čia veikė konditerijos kepykla. Karo metais į sinagogą suvaryti žydai buvo mušami, kankinami, o lauke prie sienos kai kurie net buvo sušaudyti…
Sinagogai, kuri dabar jau turi savininkus – privačius asmenis – verkiant reikia kapitalinio remonto, nes varganai atrodantis pastatas gali „ilgai nebetraukti”. Laikas nuo laiko į sinagogą turi galimybę užsukti ir prašalaičiai, nes savininkų iniciatyva čia organizuojami kokie nors kameriniai renginiai. Ir šiemet Miesto šventės metu čia buvo organizuota fotografijų paroda, buvo demonstruojamas kino filmas.
Įgyvendinus Anykščių senamiesčio tvarkymo projektą, buvo atlikta daug gerų darbų, ši miesto dalis neatpažįstamai pasikeitė. Tad senosios sinagogos pastatas atrodo tikrai nekaip, tarsi koks svetimkūnis…
Prisimenant žydų genocidą, verta žvilgtelėti ir į Anykščių šv.Mato parapijos bažnyčią, stabtelėti prie lietuvių literatūros klasiko Antano Vienuolio-Žukausko paminklo. Šios bažnyčios klebonas teologijos ir filosofijos mokslų daktaras kun. Juozapas Nikodemas Čepėnas, rašytojas Antanas Vienuolis-Žukauskas, kaip ir kiti anykštėnai, bendravo su žydais, juos gerbė. Karo metais klebonas kartu su rašytoju Vienuoliu važiavo į Uteną pas vokiečių karo komendantą, tikėdamiesi išgelbėti žydus, prašydami palikti gyvus bent jau vaikus. Rašytojas su kunigu žadėjo įsteigti tiems vaikams prieglaudą, išauklėti juos gerais krikščionimis. Bet nieko nelaimėjo, netgi gelbėtojai buvo pagąsdinti, kad ir jie atsidurs su žydais vienoje duobėje. Kun. J.N. Čepėnas per pamokslus perspėdavo tikinčiuosius, kad jie nesigvieštų nužudytųjų turto, kad nedrįstų ateiti prie Dievo altoriaus kruvinais drabužiais, neprisidėtų prie žydų šaudymo…
Visai netoli nuo miesto centro yra senosios žydų kapinės. Tiesa, ta aukštoka kalva, apaugusi išlakiomis pušimis, nelabai panaši į kapines. Tiktai ilgokai pavaikštinėjus, dar galima surasti apsamanojusius, žolėse skendinčius antkapinius paminklus. Nors užrašai ant tų paminklų sunkiai beįskaitomi, beįžiūrimi. Anykštėnai šioje kapinių teritorijoje ir pasižemuogiauja, ir saulės atokaitoje pasidegina savo kūnus, ir ožkas pagano. Tai šen, tai ten susirinkusi kompanija kartais linksmai laiką praleidžia gerdami alutį ar “ugninį vandenį”… Apie tai, kad Anykščių priemiestyje yra žydų kapinės, byloja tiktai Atgimimo metais Izraelyje gyvenančių anykštėnų ir Anykščių rajono savivaldybės iniciatyva atstatyti kapinių vartai su pritvirtinta atminimo lenta. Tiesa, anksčiau didelę dalį kapinių teritorijos juosė dar ir medinė tvora, tačiau jos dabar kai kur nebėra nei ženklo. Gal mediena supuvo, gal tvoros dalis išsitampė savo reikmėms anykštėnai- kas krosnį ar laužą pakurti, kas savo namų tvorai pasiremontuoti…
Anykščių pakraštyje, Liūdiškių kaime, netoli kelio į Skiemonis, miške yra vieta, vadinama „Zuikių kalnais”. Čia buvo sušaudyta šimtai Anykščių žydų. Toje vietoje, kur broliškame kape ilsisi holokausto aukos, dar sovietmečiu buvo pastatytas paminklas. Atgimimo metais paminklas žydų genocido aukoms buvo restauruotas. Buvo čia įrengti ir metaliniais varteliai, paminklo ir broliško kapo teritoriją juosė metalinė tvora. Bet argi miesto pakraštyje, miške, esanti masinė kapavietė galėjo likti neaplankyta, neapvogta, neišniekinta metalo vagišių? Ilgapirščių pėdsakai čia akivaizdūs…
Šilelyje prie Anykščių (važiuojant nuo Svėdasų pusės) karo metais buvo įkurtas žydų getas. Iš čia šie nelaimėliai buvo vežami ar varomi pėsti kelis kilometrus į žudynių vietą (Kai kurie žydai buvo atgabenti į Anykščių geležinkelio stotį ir „siauruku” išgabenti į Panevėžį ar Uteną. Bet ir ten jų laukė toks pat likimas)… 1941 metų vasarą Šilelyje veikusį getą ženklina paminklinis akmuo…
Tikrai sveikintiną pavyzdį parodė anykštėnas rašytojas Vaižganto, Antano Baranausko ir kitų literatūrinių premijų laureatas Rimantas Vanagas, parašęs ir išleidęs dvi knygas apie Anykščių krašto žydus, perteikęs anykštėnų gražius prisiminimus apie lietuvių ir žydų draugiškus santykius, atskleidęs tragiškus šios tautybės žmonių likimus. („Nenusigręžk nuo savęs“- 1995 m.; „Žali žydų plaukai“ – 2007 m.). Tokios autentiškos literatūros labai trūko, o šios dvi knygos Anykščių krašto istorijoje užpildė daugybę iki tol buvusių „baltų dėmių“.
