Ir kris baltais potepiais ant drobės žiedlapiai iš sodų žydėjimo…

Gyvendami dideliame mieste, neretai nežinome, kokie kaimynai gyvena už mūsų durų… Nedideliame kaime net ir apie tolimesnius kaimynus norime žinoti viską, ypač jei jie – kažkuo išskirtiniai, saviti, meniškos sielos.
Mano pažintis su pedagoge, dailės mokytoja Stase Rulevičiene, gyvenančia Budrių kaime (Kavarsko sen.), prasidėjo labai jau šiuolaikiškai – per feisbuką. Pamačiau jos darbus, pinamus iš vytelių ir tapomus ant drobės. Važiuodama pro šalį, atkreipiau dėmesį į išpuoselėtą sodybą su dekoro elementais.

– Kelintais metais atvykote gyventi į Budrius ir kodėl būtent čia? Kas nulėmė Jūsų pasirinkimą?
– Aš esu vietinė, gimusi Budriuose, tad čia mano šaknys. Vaikystė, paauglystė prabėgo čia, tiesa, kiek tolėliau (rodo ranka pro langą), o 1969 metais tėvai pasistatė šitą namą. Kai mama liko viena, kiekvieną šeštadienį atvažiuodavau. Būdama 87-erių, pavasarį, mama iškeliavo į amžinybę, o aš jau visai vasarai čia atvažiavau ir likau – juk turėjom žemės, daržiuką, savo medelius pasodintus. Ir prasidėjo mano didžioji meilė, ir tai ne menui, o žemės ūkiui (juokiasi). Dailė buvo darbas, už kurį aš gaudavau pinigus. Dirbau ir iki dabar dvi dienas per savaitę tebedirbu Širvintose, meno mokykloje. Na, o čia, Kavarske, mano pavardė Rulevičienė, ko gero, nieko nesako. Visi mane pažįsta kaip Dzienaitę.
– Kada pajutote, kad turite polinkį į dailę, į kūrybą?
– Kiek aš save atsimenu, aš visada paišelioju… Visada ir visur. Kai buvau vaikas, esu pripaišiusi net ir ant ką tik į sodybą atvežtų naujutėlaičių langų rėmo. Tą tėvo žvilgsnį iki dabar atsimenu, ir jo repliką atsimenu, bet nekartosiu (juokiasi). Piešdavau ir pripiešdavau visko ir visur. Ir visada galvojau, kad aš labai gražiai paišau. Patikdavo ir iš molio lipdyti. Tiesa, tuo tikruoju menininku aš netapau – viskas atiduota pedagogikai, mokytojo veiklai, savo ir kitų vaikams, o sau – kas liko.
– Kiek užauginote atžalų?
– Penki vaikai. Oi, sunku buvo, kol mažutėliai augo… Tais laikais nė vaikų darželių nebuvo, o į darbą reikėjo grįžti. Mama padėjo, kažkaip užaugo visi. Du mokytojai, architektė, istorikas – manau, vaikai gerus kelius pasirinko. Dukra Rasa irgi dailės mokytoja.
– Kaip pasijutote, kai visi vaikai išsiskirstė, pasirinkdami savo atskirus gyvenimo kelius?
– Vaikai užaugo, išsilakstė, o man nieko neliko… Ne, man liko laisvė! Teko laimė sutikti puikią kolegę, mokytoją Aldoną Ragelskienę. Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vidurinės mokyklos taryba pritarė mūsų siūlymui steigti vaikų dailės galeriją mokykloje. 1999-aisiais ta galerija, pavadinimu „Vieversys“, buvo atidaryta. 2003-aisiais Širvintų meno mokykloje įsteigtas dailės skyrius. Šiuo metu čia dėstau tapybą. Mūsų dailės galeriją aplankė daugybė delegacijų iš įvairių pasaulio šalių. Važiuoju ten, į darbą, tik dvi dienas per savaitę, ir vėl grįžtu į mylimą kaimą. Geras jausmas ir į mėgiamą darbą nuvažiavus, chalatą apsivilkus, ir į savo kaimą grįžus.
– Koks buvo Jūsų kelias į dailės pasaulį?
– Mano kelią man atvėrė Dailės akademija. Studijų metais ten esame studijavę viską: keramiką, skulptūrą ir taip toliau. Keramika man taip pat labai patinka, juo labiau, kad čia irgi galima naudoti spalvas. Vis dėlto keramikos meno yra sudėtinga imtis kaime dėl labai aiškios ir žemiškos priežasties – reikalinga speciali krosnis, o ji tikrai brangiai kainuoja.
– Papasakokite apie savo tapybą: tematiką, pasirinkimą, mėgiamas spalvas ir potepius, vaizduotės galią… Kas Jūsų paveiksluose?
– Mano tapybos tematika – kaimas. Tai, ką aš matau: gėlės, pieva, vanduo, medžiai. Metų laikai. Viskas, kas aplink, čia pat. Mėgiamos spalvos? Visos, kurios sukuria reikalingą nuotaiką.
Tapyba – ne fotografija… Nuotrauka, tiesa, gali inspiruoti. Kartais pravartu pažiūrėti, kaip ten kokie lapai išsidėstę ar panašiai.
– Kada pajutote, kad galite parduoti savo darbus, paveikslus?
– Ne, mano darbai neskirti parduoti. Tiesa, keletą esu pardavusi jubiliejų progomis, bet apskritai aš savo darbus išdaliju. Juk būtų neįdomu padarius vieną darbą, lygiai tokį ar panašų daryti ir antrą, ir trečią. Ne, tai ne man. Beveik visus nupintus darbus išdovanoju.
– Papasakokite apie savo pomėgį pinti iš vytelių.
– Pynimas mano gyvenime atsirado, kai dėsčiau sustiprintą dailę. Berniukai taip pat turėjo daryti meninės pakraipos darbus. Nuvykau į kelių dienų pynimo kursus VPU (dabar – LEU) Profesinių kompetencijų tobulinimo institute. Va jergutėliau, kaip man patiko! Be to, čia, kaime, mano griovyje yra pilna kūrybinės medžiagos! Pasiimu žirkles, ir prisiruošiu vytelių visai žiemai. Atsisėdu žiemą ir krapštau… Malonumas!
Dvejus metus įvairiose bendruomenėse vedžiau pynimo kursus, tad jau nemažai yra ir mokančių to, pavadinkime, amato. Kitas klausimas, kiek yra turinčių kantrybės.
– Ar Jūsų kūrybai reikia atskiro kambario ir izoliavimosi nuo visų kitų?
– O, taip! Geriausia, kai nieko nėra namie. Reikia atsiskirti, atsiriboti. Įsijungiu muziką… Mano svajonė yra turėti visiškai atskirą pastatėlį, kur nueičiau, „atsijungčiau“ ir daryčiau.
– Kas Jus labiausiai džiugina čia, kaime? Juk provincija neretai kiek užgniaužia žmogų, bet tai, manau, negalioja meniškos sielos asmeniui. Gal būtent čia, provincijoje, ir yra Jūsų „aukso amžius“ visomis prasmėmis?
– Taikliai paklausėte, ir aš visiškai sutinku su tokiu apibūdinimu – mano aukso amžius.
– Kas yra Jūsų spalvingosios mūzos?
– Gyvenant natūralios gamtos apsuptyje, jokių mūzų nė nereikia ieškoti. Viskas plaukia savaime. Mano mūza – mano gimtasis kaimas! Štai sodų žydėjimas. Tik ir gaudyk, žmogau, tą dieną, tas akimirkas! Tik čiupk spalvas!
Pamenu, atvažiuoju į Budrius, ir ką aš matau? O bijūnų grožis! Anksčiau čia moterys tikrai daug gėlių augindavo – gėlių darželiai linkdavo nuo gėlių žiedų. Pirmiausia aš ir pradėjau tapyti gėles. Vėliau kažkiek pabodo gėlės, o ir pilnas internetas tų gėlių! Pro langus gražus horizontas matomas, mano berželiai, mano žilvičiai… Jūrą, vandenį ėmiau tapyti.
– O ar tapėte kada Budrių ežerą?
– Ne, dar ne, bet reikėtų. Tiesa, mūsų ežeras labai jau savitas, gausiai apaugęs vandens augmenija, tai to vandens ne tiek daug ir matyti, bet taip, reikėtų.
– O kaip dėl sapnų ir vizijų?
– Ne, miegu aš gerai, – vėl šypsosi humoro jausmą turinti pašnekovė. – Aišku, būna, kad kartais kokia mintis nežinia iš kur atsiranda. Gal iš pasąmonės? Neretai koks paveikslas ir metus gali dūlėti nepabaigtas, bet vis tiek ateina laikas ir jam.
Kitą kartą, žiūrėk, užsitęsia minčių procesas – štai apie pienių žydėjimą galvojau penkerius metus. Matyt, mintims irgi reikia brandos, tada ir pats darbo rezultatas solidesnis.
Matau vizijose ir laukiu javų žydėjimo, foną tam reikalui jau turiu (rodo į šalia stovintį molbertą su melsvu fonu).
– Kaip Jūsų pomėgį vertina šeimos nariai? Kam pirmiausia parodote savo kūrybos rezultatą?
– Vyrui parodau. Pažiūri, pažiūri, ir dažniausiai vyriškai ir trumpai atsako „Ai, nežinau“. O kartais ir pakomentuoja kiek. Vaikams nusiunčiu internetu, parodau, aptariam. Anūkai irgi įvertina.
– Kaip manote, ar iš meno galima pragyventi?
– Kaime iš meno nepragyvensi. Tiesa, žmonės visi yra menininkai, tik ne visi žino. Kas anksčiau, kas vėliau tą savo užslėptą potraukį kam nors atranda, patikėkit, patiria nuostabių emocijų! Matau ir stebiu, kaip atsiskleidžia, kaip neretai pražįsta žmogus, arčiau prie meno prisilietęs, pakrapštęs…
Pragyventi… Kur tau! Net ir iš nedidelio ūkio, žmogau, nepragyvensi. Štai ir mes su vyru laikome 40 avių, 20 vištų, 10 ančių, dvi ožkas, arkliuką ponį, bet visa tai apibendrinčiau taip: pelno jokio, vien išlaidos.
– Ar nesuklysiu padarydama išvadą, kad čia, kaime, gyvendama ir užsiimdama sau patinkančia veikla, esate rami ir laiminga, mėgaujatės gyvenimu, o tapydama esate savimi ir patiriate sielos atgaivą…
– Tikrai taip. Taikliai. Sutinku su kiekvienu jūsų žodžiu visu šimtu procentų.
– Ko palinkėtumėte šių dienų žmonėms, įžengusiems į antrąjį valstybės šimtmetį?
– Važiuokit visi į kaimą! Ko ten sėdit visi mieste? Kaimas žmogui duoda tikrai daug, tik reikia mokėti pasiimti. Taip, kartais tikrai žavus ir tas miesto šurmulys, bet motulės gamtos ramybė… Ne, tai net nepalyginama.

Paveikslai ant drobės: Drobiunamai.lt