Ir medžiai, Maironio rankomis sodinti

Gailutė KUDIRKIENĖ

Krekenavos pašonėje esančios Švenčiuliškių kapinaitės garsėja visoje šalyje, mat jų tvora – iš akmeninių girnų. Tai pamačiusi apstulbo ir savo šaknų čia ieškojusi viešnia iš Pietų Afrikos. Jai taip pat buvo pasiūlyta aplankyti Rodų koplyčią, pabandyti įminti gausybę garsios Švoinickių giminės paslapčių.

Papasakos visa graži kompanija

Krekenavos miestelis pilnas kultūros ir istorinių vertybių. Ir dar tokių, kokių kitur pasaulyje niekur nerasi. Bent jau taip tvirtina vietos gyventojai, savo krašto patriotai. Kad tuo įsitikintume, turime viską savomis akimis pamatyti. Mūsų vedliai bus tikri vietos kultūros žinovai.

Pirmiausia padiskutuoti apie tai susėdame su nemaža kompanija ekspertų: kraštotyrinę medžiagą apie Krekenavą renkančia bibliotekininke Irma Pažemeckiene, kultūros centro vadove Miranda Vaitkevičiene, jaunosios kartos atstove, verslininke Monika Martuzevičiūte, buvusia lietuvių kalbos mokytoja Janina Pleiriene, buvusia ilgamete bibliotekininke bei krašto istorijos žinove Janina Bartaševičiene ir aktyviai kultūriniame bei visuomeniniame miestelio gyvenime dalyvaujančiais krekenaviečiais Ana ir Vytautu Pelegrimais.

Už parduotą karvę pirko akmenis

I.Pažemeckienė pirmiausia tvirtina, kad šiais laikais Krekenavą išskirtinę padarė felčeriu dirbusio kraštotyrininko Jono Žilevičiaus begalinis atsidavimas savo kraštui. Jo pastangomis išskirtiniais lauko akmenimis ir paminklais iš girnų išpuoštos Švenčiuliškių kapinaitės. Dabar tai – Krekenavos istorinis muziejus po atviru dangumi.

Įvairiausiais rieduliais J.Žilevičius „apsodino“ ir savo namus, esančius prie pagrindinės miestelio gatvės, akmenų kompoziciją sudėliojo ir prie drožinio karaliui Mindaugui.

Šis žmogus visiškai nesirūpino savo buitimi, buvo pasišventęs vien tik kraštotyrai. Žmonės jį matydavo kukliai apsirengusį, kartais basą, kartais į kaliošus įsispyrusį.

Visą gyvenimą jis ieškojo įdomių akmenų ir juos gabenosi namo, o po tėvo mirties, kai šis buvo palaidotas Švenčiuliškių kapinaitėse, J.Žilevičius gražiausius akmenis ėmė gabenti ir į jas.

Pirmiausia iš milžiniškų riedulių kapinių plotą apjuosė tvora, o paskui ėmė kurti unikalius paminklus iš girnų ir akmenų.

„Akmenims jis nieko negailėjo. Kad turėtų lėšų suvežt akmenis prie Mindaugo paminklo, jis net karvę pardavė – tiek atsidavęs buvo tam, ką daro“, – pasakojo bibliotekininkė.

Dairantis po Krekenavą ir jos apylinkes matyti, kad akmenų mėgėjas vietinių žmonių gyvenime dar ir kitaip įspaudė pėdsaką. Sekdami jo pavyzdžiu daugelis ėmė namų kiemus puošti įdomesniais akmenimis, iš jų dėlioti takelius, o gyvenantys palei pat Nevėžį didžiuliais laukų rieduliais netgi išgrindė krantinę.

Niekur pasaulyje to neregėjo

M.Vaitkevičienė pasakoja, kad neseniai buvo atvažiavusi po protėvių žemę pasidairyti viešnia iš Pietų Afrikos. Ji – čia tarpukariu gyvenusių žydų palikuonė. Nebejauna moteris panūdo ilgėliau pasidairyti po vietovę, kur gyveno proseneliai.

Pasak M.Vaitkevičienės, apėjusi Krekenavą viešnia sustojo ir negalėjo akių atplėšti nuo J.Žilevičiaus sodybos, kurioje dabar gyvena jo vienturtės dukros šeima. O kai buvo palydėta į J.Žilevičiaus išpuoselėtas kapinaites, visai žado neteko.

Ji sakė daug kur keliavusi, bet niekur pasaulyje panašių dalykų nemačiusi. Fotografavo girnų paminklus, kapus juosiančią tvorą, įspūdingą vartų arką iš girnų ir, žinoma, pačią sodybą.

Viešniai didelį įspūdį padarė ir tai, kad J.Žilevičius niekieno neprašomas prižiūrėjo senąsias žydų kapines.

Didžiuojasi gausybę maldininkų sutraukiančia bazilika

Pelegrimų manymu, didžiausia Krekenavos vertybė yra pagal architekto Ustino Golinevičiaus projektą 1901 metais  pastatyta Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bazilika. Jos bokšte kabo XVII amžiuje gamintas žalvarinis varpas, o viduje – daug meninę vertę turinčių dailės kūrinių.

Pasak A. Pelegrimienės, tikinčiųjų yra ypač vertinamas 17 amžiuje nutapytas Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Esą jis turi net stebuklinių galių, maldininkai per paveikslą patiria visokių malonių.

„O mūsų Žolinių atlaidai! Minios tikinčiųjų suplūsta iš visos Lietuvos“, – gyrė pora miestelį garsinančią šventovę.

Anūkė uždegė šventąją ugnį

Sutuoktiniams antrina ir jaunosios kartos atstovė Monika Martuzevičiūtė. Kai į jos šeimos restoraną užsuka turistai ir klausia, ką Krekenavoje aplankyti, mergina būtinai pamini baziliką su visomis jos vertybėmis.

M.Martuzevičiūtė kulinarijos vadybos mokėsi Anglijoje, po studijų grįžo į Vilnių, o netrukus ir į gimtąją Krekenavą. Jos iniciatyva šeima įkūrė restoraną „Laimė kartu“.

„Krekenavoje vyksta gausybė kultūrinių renginių, tad nesijaučiu gyvenanti užkampyje, kai tik norime, organizuojame visokias prusinančias veiklas“, – sako jaunoji verslininkė.

Pašnekovė pasufleruoja, kad paveldo sergėtojo J.Žilevičiaus idėjoms neabejinga jo anūkė Lina Mitrikaitė. Tai ji per šias Mindaugines akmeniniame aukure uždegė šventąją ugnį.

Šišla ir šišliokai skambėjo labai jau nemaloniai

„Krekenavos pašonėje turim mes ir architektūros paminklą – 1861 metais statytą Rodų koplyčią“, – J.Bartaševičienė atskleidžia, kas jai atrodo vertingiausia.

Koplyčios požemiai – tai vietinių dvarininkų Švoinickių laidojimo vieta.

Moteris pasakoja, kad tris dvarus turėjęs Romanas Alekna Švoinickis –  dailininkas, dalyvavęs 1863 metų sukilime, buvęs šviesus žmogus. Jo kūriniai saugomi ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

„Nuo pat vaikystės gyvenau Naujarodžių kaime, ten kadaise buvo Rodų dvaras“, – pasakoja toliau.

Pirmieji mediniai dvaro rūmai per gaisrą sudegė, tada Švoinickiai pasistatė mūrinius rūmus. Ir tuo pačiu metu pagal architekto Cezario Anikinio projektą statė Rodų koplyčią su viltimi tikėdami, kad arti esanti maldų vieta apsaugos nuo pikto.

R.Švoinickio dėka Rodų dvaras garsėjo meno kūrinių kolekcija, o ją sudarė archeologinių radinių, senovinių baldų, drabužių ir ginklų skyriai. Per suirutes keičiantis laikams šios meno vertybės buvo išgrobstytos.

J.Bartaševičienė sako, kad jos vaikystės laikais to dvaro jau nebuvo, tebuvo žymi pamatų vieta, čia kaimo vaikai žaidė. Akmeniniai dvaro ūkiniai pastatai išlikę iki šiol.

„Mano mama buvo paskutinio dvaro šeimininko Jurgio Švoinickio vestuvėse. Sakoma, kad jis dvarus prauliavojo ir išsikraustė į Lenkiją. Dvarus nupirko Šišla, tad kaimas jo laikais vadintas Šišlom, o gyventojai – šišliokais“, – atskleidžia įdomius faktus.

Vėliau kaimas pervadintas Naujarodžiais, nes vietiniams gyventojams Šišlos skambėjo labai nemaloniai.

Žiaurų poną nubaudė po mirties

Pašnekovė prisimena vienos kaimynės, kurios tėvas tarnavo Šišlos dvare, papasakotą legendą. Dvarininkas buvęs piktas ir nedoras žmogus, smarkiai skriaudęs samdinius. Kai jis mirė, jį pašarvojo koplyčioje ir prie karsto budėjo giedotojos.

Išmoningi kaimiečiai prie aukščiausių kaimo medžių, kuriuose nuolat būdavo pilna varnų, iš anksto aukštai ant šakų pririšo virves, o vakare ėmė tas virves tampyti. Varnos pakilo rėkdamos, triukšmas baisus, tad išsigandusios giedotojos karstą paliko ir išlėkė laukan žiūrėti, kas nutiko.

Tuo tarpu samdiniai įsmuko į koplyčią, ištraukė iš karsto negyvėlį, vietoj jo prikrovė akmenų ir karstą užkalė.

Lavoną nutempė į paupį ir užkasė iš anksto pasiruoštoj duobėj.

Sunkų karstą, lyg jame gulėtų ponas, kitą rytą laidotuvininkai nugabeno į dvarininkų giminės kapavietę ir iškilmingai palaidojo.

Sovietmečiu Rodų koplyčia buvo plėšiama ir niokojama, išdraskytas ir rūsyje buvęs Švoinickių mauzoliejus, žmonių kaulai išmėtyti, o karstai sudeginti.

Sakoma, kad Naujarodžių kaimo žmonės, matę tą vandalizmą, vėliau kaulus surinko ir užkasė prie koplyčios.

Nepriklausomybės metais koplyčia sutvarkyta.

Dabar Rodų koplyčioje ką tik praūžė Škaplierinės atlaidai. Prieš ketverius metus čia kartą per mėnesį dar vykdavo pamaldos, atvažiuodavo Krekenavos klebonas. Kaime sumažėjus gyventojų, liko tik atlaidai kartą per metus.

Medžiai Maironio sodinti

Ilgametė lietuvių kalbos mokytoja J.Pleirienė taria, kad Krekenavos apylinkių vertybė yra Ustronės knygnešių muziejus, stovintis ties riba su Naujamiesčio seniūnija.

„Mano senelio brolis buvo knygnešys, aš tuo domiuosi. Kur dar Lietuvoj yra išlikusi knygų slėptuvė? O aš ją mačiau“, – sako moteris.

Buvusiame ūkininko name, į kurį slaptais keliais keliavo lietuviška spauda, slėptuvė buvo įrengta tarp pirmo ir antro aukšto. Tą šeimą sovietai ištrėmė į Sibirą.

„Buvęs rajono meras Pekeliūnas norėjo ten sporto salę padaryt, bet bibliotekininkai sujudo, ėmėsi iniciatyvos ir įkūrė muziejų“, – džiaugiasi garbaus amžiaus pedagogė.

Ji pamini dar vieną miestelio kultūrai svarbų dalyką – Maironio namą. Poetas kunigas Krekenavoje tarnavo 1915–1918 metais.

„Tie medžiai aplink baziliką jo sodinti. O namas sudegė, šiandien iš jo belikęs tik kaminas“, – apgailestauja moteris.

Projektas „Ieškok lobio”