Ir net tarp išrinktųjų nemažai savanaudžių ir sukčių

Juozas RATAUTAS, anykštėnas

Žurnalistas ir visuomenininkas Andrius Tapinas palietė gerokai pritvinkusį pūlinį. Savivaldybėms nuolat verkšlenant dėl nepakankamo savarankiškumo, tačiau keliančioms didelę korupcijos riziką, bus uždėtas dar vienas apynasris. Kažkuri šalies valdymo institucija žada nustatyti vieningą išlaidų, susijusių su Tarybos nario veikla, kompensavimo tvarką.

Žurnalistinio tyrimo metu nustatyta, kad toje pievoje gali pats velnias sprandą nusisukti. Vienos savivaldybės skiria išrinktiesiems fiksuotą sumą, kitos nustato viršutinę kompensacijos ribą, o trečioms svarbiausia, kad į buhalteriją būtų pristatyti „bele“ kokie popierėliai. Niekas nekontroliuoja, niekas nesidomi.
Pinigų taškymo skandale uodegos nusidriekė iki pat ministerijų bei kitų centrinių šalies institucijų. Jas atsinešė iš miestų ir rajonų Tarybų, kuriose politikai dirbo vienu ar kitu laikotarpiu. Pasirodo, ir tarp išrinktųjų pasitaiko nemažai savanaudžių ir net sukčių, nors kiekvienas jų skaitė priesaikos tekstą, kuriame įrašyti žodžiai: „pasižadu sąžiningai tarnauti“. Vienose savivaldybėse Tarybos nariai pylėsi kurą ne į bakus, o į „bačkas“, kiti rinkėjų reikalais nuvažiavo kone 150 tūkstančių kilometrų per metus, tretiems pieštukai, trintukai kainavo šimtus eurų, o dar kiti valdiškus pinigus dėjosi tiesiog į kišenę…

Negalima teigti, kad pinigų nepanaudojimas yra koks nors gėris. Anaiptol. Pinigai yra resursai veiklai, jų nenaudojimas dažnąsyk gali reikšti ir neveiklumą. Vis tik šiose „neskaniose“ istorijose tenka pastebėti kelis aspektus ir rasti ne vieną analogiją.

Visi suprantame, kad buhalterinė apskaita yra privaloma visiems subjektams. Ji neturi būti tvarkoma nei aplaidžiai, nei apgaulingai. Tačiau aiškėja, kad neretai valdžios atstovai veda dvigubą buhalteriją. Savivaldybė, rūpindamasi ūkiniu materialiniu politikų aptarnavimu, turi ir kontroliuoti, kad nebūtų piktnaudžiavimo.
Po reorganizacijos Sodroje buvau įsitraukęs į sistemos profsąjunginę veiklą. Teko važiuoti į pasitarimus, posėdžius, mokymus apskrities skyriuose bei sostinėje. Nors skyrius turėjo tarnybinį automobilį, buvo vairuotojas, tačiau visuomeniniais reikalais kaskart vykdavau nuosavu automobiliu. Profsąjunga padengdavo kelionės išlaidas. Tam buhalterijai reikėjo pateikti prašymą, kuriame nurodydavau kelionės tikslą, maršrutą, nuvažiuotų kilometrų skaičių, automobilio markę bei kuro sunaudojimo normą. Kartu prisegdavau kuro pirkimo čekį. Buhalterija apmokėdavo tik už tiek nuvažiuotų kilometrų, kiek jų buvo nurodyta Susisiekimo ministerijos patvirtintoje atstumų tarp miestų lentelėje. Į Vilnių – 110 kilometrų, Utenon – 41, į Švenčionis – 106 ir t. t. Skaidru, suprantama, vieša. Taip turėtų elgtis kiekviena save gerbianti ir reputaciją sauganti institucija. Ne kitokia tvarka yra ir verslo įmonėse. Jeigu politikams reputacija ne mažiau svarbi už kompetenciją, kodėl nepanagrinėjus, kiek vienas, kitas ar dešimtas Seimo narys priskiria, pavyzdžiui, transporto išlaidų rinkėjų reikalams ir kiek – asmeniniams. Ar nebus taip, kad mokesčių mokėtojai apmoka už keliones pas žmoną, uošvienę ar meilužę. Ar politikai moka atskirti privačias išlaidas nuo tų, kurios susidaro teikiant viešąsias paslaugas?
Žmonės eina į politiką ne dėl 200 ar 300 eurų, kuriuos galima nušvilpti, surašius fiktyvų raštelį, o dėl pokyčių. Niekas nenori, kad Tarybos narys mokėtų iš savo kišenės, tačiau turint su veikla susijusių išlaidų, juos būtina pagrįsti: jei įsipylei benzino, važiuodamas pas rinkėją, pateik čekį, nupirkai gėlių jubiliatui – parodyk sąskaitą, perdegė lemputė automobilyje – paimk iš serviso atliktą darbą pagrindžiantį dokumentą. O visų „razumniausia“, jei organizacine-ūkine veikla pasirūpintų savivaldybės administracija. Būtų teisinga ir… išganinga.

Reikia sutikti, kad Andriaus Tapino radaras aprėpė tik nedidelę dalį negerovių, kurių aiškinimu ir vertinimu dabar užsiima žiniasklaida, specialiosios tarnybos ir su nuostaba bei pasipiktinimu stebi gyventojai. Savivaldybių politikai dar mažai supranta, kad moraliniai veiklos ir elgesio aspektai ne mažiau svarbūs, o gal ir svarbesni už teisinius. Ar moraliais galima vadinti rajono vadovų veiksmus, kuomet nepatenkinamai vertinamos įstaigos vadovas perkeliamas į žemesnes pareigas, paskatinant keturių mėnesių išeitine išmoka ir kompensacija už nepanaudotas atostogas? Galbūt, radus teisiškai pagrįstą schemą. Ar logiškai paaiškinama, kai paraiškai UNESCO literatūros miestų tinklo statusui pasiekti pasamdoma viena įmonė, po to kita, sumokant kelis tūkstančius eurų mokesčių mokėtojų pinigų, kai galutinis rezultatas – apvalus nulis. Ir kvailam aišku, kad tobuliausia paraiška nepadės, jei mūsų unikalią kultūrą užgoš triukšmingi velnių festivaliai ar brangiai kainuojančios šventės be turinio. Jos tik tolina šio prestižinio miesto statuso siekį. Žala biudžetui, o kaltų nėra. Kodėl nepanagrinėjus, kokios naudos rajono žmonėms atneša dažnos ir logika nepagrįstos kelionės į užsienius? Aukšti valdininkai sako, kad vykdami su delegacijomis kilimų pinti ar pašokti, jie garsina Anykščius. Anaiptol.
Panašių pilkų zonų yra daugiau. Žmonės stebi, mato, tačiau jų imunitetas nusilpęs ir pasipriešinti nesugeba. Tuo tarpu negražių istorijų kontekste girdime valdžios žmonių pasiteisinimus, tačiau nei vieno atsiprašymo. Gal jo pakaktų įtampai sumažinti ar net krizei suvaldyti.