Rugsėjo 8-osios pavakarę danguje iš savo sodybos kiemo Svėdasų seniūnijoje teko stebėti neįprastą vaizdą, gal net ir kažkokį astronominį ar gamtos reiškinį. Be jokios abejonės, to negalėjo nepastebėti ir kiti žmonės, vaikštinėję tuo metu lauke ar žvalgęsi pro langą. Juk panašius vaizdus galima pamatyti ne taip jau dažnai. Bent jau aš asmeniškai nepamenu, kad kažką panašaus būčiau regėjęs…
Nors tas antradienis buvo gerokai apniukęs, lietingas, bet vakare pragiedrėjo. Toje pusėje, kur paprastai leidžiasi saulė, dangaus skliautas prasišvietė, debesų šydas praslinko tolyn, pasirodė besileidžiančios saulės spinduliai, „nudažę“ dangų gelsvais ir rausvais atspalviais. Atsiskleidė daugelį kartų matytas, gerai pažįstamas vaizdas, skirtingų spalvų gama dangų darė panašų į sluoksniuotą pyragą. Saulei besileidžiant taip visuomet ir būna, tiktai keičiasi spalvų sluoksnių išsidėstymas, spalvų sodrumas, kas kartą gali pamatyti vis išraiškingesnius, įspūdingesnius, net sunkiai apibūdinamus vaizdus, kuriuos perteikti gali nebent foto nuotrauka ar dailininko užfiksuotas eskizas. Taigi, tokius vaizdus galima regėti toje horizonto pusėje, kur leidžiasi saulė. Tuo tarpu aplinkui pasidairius paprastai pamatai melsvą, pilkšvą ar balkšvą, tamsesnį ar šviesesnį dangų, daugiau ar mažiau debesų, priklausomai nuo to, koks buvo oras, kokių oro permainų laukiama…
Tą vakarą apsidairius aplinkui galėjai matyti mėlyno dangaus fone visur tvyrančią purpurinę spalvą. Tiktai vienur tas rausvumas buvo menkas, kitur tokia spalva vyravo, vietomis atrodė, kad dangus tarsi kruvinas. ( O tai jau sudarė ne itin malonų, netgi kraupoką reginį). Rausvos spalvos vietomis buvo tiek daug, kad atrodė, jog ir laukai, miškas, kaimo kelias taip pat yra nuspalvinti. Tiktai medžių žaluma ar žvyrkelio pilkuma buvo tarsi purpuriniai. Kai kur purpurinė spalva sudarė kažką panašaus į piltuvą ar kokį milžinišką suktuką.
Tačiau toks reginys truko neilgai, vos keliolika minučių. Tačiau spėjau iš namų atsinešti foto aparatą ir padaryti keletą kadrų. Purpurinė spalva pradėjo blėsti, virsti į gelsvą, galop ir gelsvi atspalviai išblėso. O ir melsva dangaus spalva pradėjo tamsėti, pilkėti, vietomis pasidarė net juodas. Atrodė, kad artėja audra. Gal kokioje Lietuvos vietovėje ji ir kilo…
Tais vaizdais, kuriuos mačiau rugsėjo 8-osios pavakarę sukiodamasis po kiemą ir kuriuos nufotografavau, noriu pasidalinti ir su „Anykštos“ skaitytojais.