Ričardas BANYS, Viešintų Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas
Štai ir atvėso. Rudeniškai atvėso. Dienų šviesuma irgi gerokai sutrumpėjo, kukliai užleisdama vietą rudeninėms sutemoms. Dabar kaimiški vakarai leidžiami daugiau namuose, nes lauke tamsu.
O kad tikrai tamsu ir labai tamsu, neseniai padariau eksperimentą: kai visiškai sutemo, išėjau prie kiemo vartų ir priešais savo nosį atkišau… tobulai suraitytą špygą. Buvo taip tamsu, kad net špygos nesimatė priešais nosį. Įsitikinau, kad atėjo tikras ruduo ir mūsų gerovės valstybėje, ypač jos kaimuose ir miestuose.
Žinoma, bepigu dabar kur nors mieste, kur sutemų nei kvapo, o kas keli metrai po išmanųjį žibintą dega. O po jais – senamiesčių kvartalai, padabinti jaukiomis kavinukėmis, į kurias miestelėnai po dienos darbų ateina laiko praleisti. O ką daryti kaime, kur net kažkada buvusios aludės-barai uždaryti ir ten jau seniai nebekvepia nei alumi, nei kava, nei arbata. Belieka tada namuose susikurti šiokį tokį rudeninį jaukumą.
Kaimiškose vakaro sutemose kava gal ir nebetiks. Tačiau iš mūsų lietuviškų pievų surinktų žolelių arbata – tikras gurmanų gėrimas. Arbata tokia skani ir nepakartojama, kad visai nesinori į tuos miestus ir į jų kavines bei barus.
Džiaugiuosi, kad dabar gyvenu savo gimtajame rajone, kuriame tiek daug visko gardaus, skanaus ir mielai šviežio, ypač oro. O jis ir rudens sutemose toks gaivus, tartum vanduo iš kaimiško šulinio gelmių: įkvepi, tarsi gertum, ir niekaip neatsigeri. O ta kaimiškų žolelių arbata kvepia vasara, jos atlaidais, praleistomis atostogomis. Kažkuriame gurkšnyje pajaučiu ir ilgesį, išbučiuotą vasariškos saulės ir padailintą dangaus mėliu ir jo tyruma. Nuostabus tas rudeniškas arbatos gėrimas kaimiško jaukumo apsuptyje. Jaučiuosi lyg būčiau tikras gurmanas.
Mano naujų ir jaukių namų kambaryje skamba rusų klasikinė muzika. Neleidžiu jos garsiai, kad, neduok Dieve, už lango neatsirastų koks nors televizinis tipas, norintis ir mane nušauti, kad klausausi rusiškos muzikos.
Gerai, kad nežino dar kai ko: kiekvieną vakarą, prieš miegą pasižiūriu fragmentus iš „Šuriko nuotykių“ arba kelis senus tarybinius animacinius filmukus, kuriuos panaudoju vietoje valerijono lašų, kad geriau miegočiau. Juk vaikystė mano užaugo su tais šurikais ir su filmukais be visokių pokemonų ir šrekų. Visai neseniai pagalvojau, kodėl kažkam nepatinka, jei kažkas žiūri ar klausosi to, kas patinka, kas geriau suprantama. Gaila, kad tas kažkas pamiršta, kad kiekviena karta turi savo mėgstamus dalykus, savo nostalgijas, savo skonį, savo simbolius. O man net ir ruduo siejasi tik su vaikyste ir mokyklos metais, kai sutemų padabintais vakarais nekantriai laukdavau kartu su savo bendraamžiais „Labanakt, vaikučiai“ laidos ir Tetos Betos pasakojamų istorijų. O po visos tos vaikams skirtos laidos visi žiūrėdavome „Vremia“ („Laikas“) – beveik iškilmingas vakaro žinias iš Maskvos. Žiūrėdavom tas žinias, pasijuokdavom iš L. Brežnevo kalbos, visai nebijodami, kad kažkas tą juoką išgirs. Stebėtinai buvome drąsūs ir turintys nepakartojamą humoro jausmą, kurio dabar taip trūksta.
Paskui įsijungiu televizorių. Jį turiu tokį didelį kaip mano kleboniškas pilvas. Bet kas iš to! Net ir prasidėjus labai jau išreklamuotiems naujiems televizinių kanalų sezonams, vis tiek matai tas pačias visokių žvaigždučių fizionomijas, girdi tas pačias istorijas apie dar vienas skyrybas, apie makiažą iš tvarių medžiagų ir apie dronus ukrainiečiams.
O televizinių žinių visokie faktai ir jų „tiesos“ mažai kuo pasikeitė nuo mano minėtos tarybinės „Vremia“ žinių laidos: pristatoma tik viena pusė, jos pozicija, o visi kiti – tik velniai raguoti, pavojingi kaip beždžionių raupai arba kaip kepenų cirozė. Neapsikentęs tos – tik vienos – pusės, labai slaptai, lyg bandyčiau surūkyti kanapių suktinę (labai baisus palyginimas, nes niekada to nedariau), internete surandu programėlę, kurią naudodamas galiu pasižiūrėti Lietuvoje uždraustus Rusijos ir Baltarusijos televizinius kanalus. Visą valandą žiūrėjau, ramindamas save, kad man reikalinga ir kita pusė: ką ji sako, ką planuoja, kaip kažką vertina. Po viso to dar vieno savo asmeninio eksperimento (pirmas buvo su špyga tamsoje) pajutau kažkokį keistą ir sunkiai nusakomą nerimą, lyg sąžinės priekaištą. O gal padariau labai didelę nuodėmę, kad pasižiūrėjau mūsų demokratinėje valstybėje uždraustus televizijos kanalus? Bet gi tai ne pornografija, kurią mėgsta žiūrėti ir kai kurie mūsų valdžios tipažai. Iš vieno labai patikimo šaltinio kažkada sužinojau, kad vienos, labai jau rimtos partijos nariui ir išrinktam į dabartinį Seimą labai patinka… legendinė Čičiolina arba Ilona Staller – vengrų kilmės filmų tik suaugusiems aktorė, kažkada kaitinusi kraują viso pasaulio vyrams, ištroškusiems pikantiškesnių ir aistringesnių pojūčių su „N18“.
Manau, kad ta Čičiolina dabar jau gauna pensiją iš vietinės „sodros“, o kas nori mūsų demokratinėje valstybėje kažką „tokio“ pamatyti, tai čia yra puikios galimybės ir laisvės.
Tai tada kodėl aš negaliu pasižiūrėti ir pasiklausyti, ką V. Putinas sako apie rinkimus amerikonų žemėje? Argi turiu pastoviai klausytis, ką televizoriaus ekrane suokia premjerė ar užsienio reikalų ministras? Taip save ramindamas ir argumentuodamas, vis dėlto nusprendžiau, kad ir aš gyvenu demokratinėje valstybėje ir galiu pasižiūrėti ar pasiklausyti ką noriu, svarbu, kad nepadaryčiau nei saldžios nei kitokios nuodėmės.
Po visų tų moralinių pasvarstymų, savo muzikinių diskų kolekcijoje suradau legendinio rusų bardo ir aktoriaus Vladimiro Vysockio įdainavimus. O prie jų jau arbatos puodelis buvo per mažas. Čia labai tiko bulgariško „Kagoro“ vyno kilni ir bohemiška taurė. Net pats stebėjausi, kaip galima „mandrai“ ir kartu bohemiškai leisti dar vieno rudens vakarą ir ramiai pasvajoti.
Tik ne apie šviesų komunizmo rytojų, o apie artėjančius rinkimus. Laukiu to sekmadienio, kai ir aš balsų žymėjimo būdelės intymume padėsiu „kryžiuką“ ant savo politinės „meilės“. Tikiuosi, ta mano politinė „meilė“, patekusi į Seimą, nesumanys susižavėti ta mano minėta Čičiolina? Pasijausčiau lyg išduotas. Bet labai viliuosi, kad to nebus ir kad viskas bus gerai, kiek to „gerai“ gali būti mūsų Lietuvėlėje, vis bandančioje pasauliui įrodyti, kad jos Vyčio žirgelis yra galingesnis už rusišką erelį.
Tik dar labiau norėtųsi, kad visiems pasaulyje užtektų vietos, nes tą pasaulį Dievas sukūrė taip, kad visi gautų tiek, kiek reikia. Net ir rudens, lyg duonos skalsią riekę – visi gauname, kad neliktume alkani ir pamiršti.
Dažnai sakoma, kad ruduo kažkur į pietus nuskraidina paukščius, o vietoje jų mums atneša melancholiją ir nelabai linksmų susimąstymų pilkumas. Bet argi taip yra iš tiesų? Juk kiek visko įdomaus yra rudeninių dienų, vakarų ir net naktų metą. Svarbu, kad leistume savo mintims gerai paklajoti po mūsų galvų horizontus, o paskui dar pridėtume vieną kitą svajonę, idėją, ir štai jau turime dar vieną plytą savo sielos pasaulio namams. Juk juos statome visą savo gyvenimą – sunkų ar lengvą. Statome iki paskutinės akimirkos… O už lango vėl taip gražiai ir rudeniškai temsta. Gal ne paskutinį kartą gyvenime…
