Irpinės senolei šis karas baisesnis už Antrąjį pasaulinį

Eldoradas Butrimas specialiai iš Irpinės, Kijevo rajono, publikuojame straipsnio ištrauką.

91 metų Nina Sokolova prastai pamena tai, kas nutiko prieš metus ar dvejus, tačiau visam gyvenimui jai labai ryškiai įsirėžė įvykiai iš vaikystės, kai nuo atskrendančių Vokietijos lėktuvų su seseria bėgo slėptis į miškelį. Mergaitei tada buvo dešimt metų, tačiau ji su smulkmenomis prisimena bombardavimus, vykdytus Maskvos prieigose, karo nepriteklių, mamos išgyvenimus.

„Netikėjau, kad teks išgyventi dar vieną karą, o tai, ką patyriau šiemet, yra daug baisiau nei tai, ką regėjau vaikystėje“, – sakė Irpinės centre gyvenanti senolė. Bomba pataikė į kaimynystėje stovėjusį dviaukštį namą, jį visiškai sugriovė.

Nuo sprogimo bangos stipriai nukentėjo ir N. Sokolovos namas – suskilinėjo sienos, išdužo langai, įlūžo stogas.

Į senolės namo duris pasibeldžiau atsitiktinai. Tiesą sakant, norėjau pašnekinti gretimo namo, apgriauto, tačiau su ant stogo iškelta plevėsuojančia Ukrainos vėliava, šeimininką. Niekam durų neatidarius, užsukau į kaimyninį namą ir čia užtikau dvi moteris.

Pas N.Sokolovą, pasirodo, jau tris mėnesius svečiuojasi jos velionės sesers dukra Svetlana Zereben. Ši 65 metų moteris, į pensiją neseniai išėjusi vieno mokslinio instituto direktoriaus sekretorė, per rusų bombardavimus prarado viską – sudegė ne tik iš tėvų paveldėtas namas, bet ir butas su visais jos asmeniniais daiktais.
„Maniau, kad išėjusi į pensiją nepatirsiu vargo, planavau likti gyventi bute, o tėvų namą išnuomoti, tačiau per vieną akimirką tapau benamė“, – su ašaromis akyse kalbėjo S. Zereben. Moteris prieš keletą metą palaidojo vyrą, dar anksčiau – sūnų, o dabar tenka glaustis pas tetą, be to, baisu ir būsimos žiemos šalčių.

„Langų rėmus apkaliau plėvele, kas savaitę einu į meriją prašyti remontui pagalbos, tačiau jos nesulaukiame, nes tokių kaip mes Irpinėje – tūkstančiai“, – apgailestavo S. Zereben.

Moteris panoro parodyti kiek tolėliau, toje pačioje gatvėje, esantį jos sugriautą namą. Vaizdas buvo apgailėtinas: išliko vien dalis pirmo aukšto sienų, į kurias žiūrint S.Zereben skruostais ėmė riedėti ašaros.

„Pražuvo visi vaikystę ir tėvus priminę daiktai, atrodo, lyg būčiau netekusi dalies savęs“, – pro ašaras kalbėjo moteris. S.Zereben skundėsi, jog teta yra sudėtingo charakterio, su ja niekada gerai nesutarusi, tad dabar kartu gyventi irgi yra labai nelengva.

S.Zereben papasakojo, jog, maskoliams ėmus bombarduoti Irpinę, vis vien neketino iš jos bėgti, nes manė, kad bombos skries vien į arčiausiai Bučos esančius namus, o ji gyvena miestelio centre. Moteris net įsirašė į savanores, nešiojo vandenį bei maisto paketus senoliams.

Tačiau vėliau bombardavimai tiek sustiprėjo, kad gavo slėptis gretimos kavinės rūsyje įrengtoje slėptuvėje. „Buvo labai šalta ir teko apsimuturiuoti daugybe rūbų; iš pradžių rūsyje slėpėmės naktimis, nes bombardavo naktimis, vėliau bombarduoti ėmė dienomis, o dar vėliau sprogimai griaudėti ėmė ir dieną, ir naktį“, – prisimena pensininkė.

Iš Irpinės sprukti moteris nusprendė po to, kai netoliese sprogusi bomba taip supurtė jų slėptuvę, kad ėmė byrėti tinkas, atšoko plytelės ir atrodė, jog sugrius visas pastatas. Paprašius pagalbos teritorinės apsaugos karių, šie moterį nugabeno iki susprogdinto tilto per Irpinės upelį.

„Tilto nebebuvo, jo vietoje iš lentų buvo sukaltas siauras lieptelis, kuriuo privalėjo pereiti visi, net vaikai ir senoliai; man pasisekė – kai aš ėjau liepteliu, niekas nešaudė ir nebuvo žmonių grūsties, o ankstesnėmis dienomis ten dėjosi košmariški dalykai, rusams ėmus šaudyti, kildavo panika, visi verždavosi eiti per lieptą be eilės“, – pasakojo S.Zereben.

Moteris nusprendė nebėgti į Vakarų Ukrainą, bet apsistoti draugės name Kijeve. Tai nebuvo pats geriausias sprendimas, mat minėtas namas stovi tame Kijevo pakraštyje, į kurį atlėkdavo maskolių raketos.

„Kartą naktį, netoliese sprogus bombai, aš supanikavau ir pusnuogė išbėgau į gatvę, bet draugės vyras mane pasivijo ir apsiverkusią parvedė“, – su siaubu prisimena moteris.

Moteris visgi ir toliau ten miegojo labai prastai, todėl, vos tik karo frontui nutolus, išskubėjo į Irpinę, kur jos laukė sukrečianti žinia apie prarastus namą bei butą. Kaimynai papasakojo, jog bombos jos būstus sunaikino kovo dvidešimtą, praėjus vos trims dienoms po pabėgimo į Kijevą.
Bomba sugriovė ir kavinę su slėptuve, laimei, joje nieko tada nebuvo, todėl niekas nežuvo.

Senolė N.Sokolova neklausė raginimų bėgti, nesikėlė pas Kijeve gyvenančią dukrą, išgyveno didžiausius bombardavimus, maisto stoką, girdėjo baisias žmonių aimanas. „Patyriau pragarą, skeveldros ne kartą kapojo kambarius, galvojau, kad žūsiu, ir net gailėjausi, kad nepaklausiau raginimo išvykti, tačiau dievas pasigailėjo manęs ir leido gyventi toliau, nepatyriau net mažiausio įbrėžimo, nors aplinkui žuvo jauni žmonės, net visai maži vaikai“, – galvą linguodama šnekėjo senolė.

Irpinėje sugriovimai yra gerokai gausesni nei kaimyninėse Bučos ir Gustomelio gyvenvietėse. Mat rusų tankai, negalėję persikelti per upelį dėl susprogdinto tilto, įsitvirtino Bučoje, nuo kurios arčiausiai yra Irpinė, į kurią dažniausiai ir šaudė.

Viešnagė Irpinėje sukrečia – mat visi be išimties namai miesto pradžioje yra sugriauti arba apirę, apdegę. Iš Bučos įvažiuojant į Irpinę, dešinėje kelio pusėje – nedideli privatūs namai, o kairėje pusėje stovi neseniai pastatyti 9-12 aukštų daugiabučiai.

Visas straipsnis „Anykštoje“ 2022-07-30, ieškokite prekybos vietose.