Iš čia tėvų palaiminti skrido ieškoti savo dalios

Lietuvos Mokslų akademijos narys, profesorius, habilituotas daktaras, 14 knygų autorius, istorikas Antanas Tyla – vienas arčiausiai savo šaknų esantis Anykščių krašto esantis šviesuolis.
Joks didesnis Anykščių rajono įvykis ar kultūros reiškinys neįvyksta be profesoriaus A. Tylos dalyvavimo. 80–metį atšventęs profesorius aktyviai reiškiasi visuomenės veikloje, rašo ir publikuoja straipsnius ir knygas, kurių veikėjai dabar  dažniausiai  yra Anykščių krašto žmonės.
Garbųjį anykštėną paprašėme atsakyti į keletą klausimų apie krašto tapatybę ir savito kelio paieškas.

– Esate anykštėnas – tebestovi Bičionyse Jūsų gimtasis namas, kuris buvo sovietų nacionalizuotas. Kokios emocijos kyla prisiminus vaikystę? Neseniai feisbuko tinkle mačiau seną nuotrauką su Jūsų tėviškės namu. Ar jame dabar gyvena kas nors iš Tylų giminės? Ar Tylos tebėra anykštėnai Anykščiuose, o ne tik Pasaulio anykštėnų bendrijoje, kuri vienija išsibarsčiusius po svečius kraštus anykštėnus?
– Gimtasis namas Bičionyse, statytas 1928 m., – tai atminties ir nostalgijos albumas. Jame sutelkta visos mūsų šeimos – tėvelių Antano ir Julijonos, sesės Julės, jos sūnaus Albino, ir mūsų šešių brolių: Kazio, Juozo, Povilo, Broniaus, manęs ir Jono – labai reikšminga kiekvienam ir visiems kartu gyvenimo atkarpa. Ten krykštavo visų mūsų, gimusių po 1928 m., vaikystė, brendo vyresniųjų jaunystė, iš ten mes visi tėvų palaiminti skridom ieškoti savo dalios. Tebėra tos durys, pro kurias du kartus tėvai, sesė su sūnum Albinu, brolis Jonas buvo ištremti, pirmą kartą į Sibirą, antrą kartą – į nežinią. Po 56 metų – 2007 m. – grįžom į šeimos šventovę, atkūrėm. Tačiau pastoviai gyventi, kad kasdien pro dūmtraukį kiltų dūmai, nebebuvo kam. Apsilankymai nenutrūko, bet retėjo. Vien meilės neužtenka, reikia fizinio aktyvumo. Labiausiai senelių palikimas mielas mano Gediminui. Kilnojo sparnus ten įsikurti… Namai, amžina poilsio tėvų ir brolių vieta Burbiškio ir Anykščių kapinėse, Anykščių krašto istorijos tyrimai ir prie Anykščių gyvenanti sesės Julės šeima saugo mano ir mūsų anykštėnišką tapatybę.
– Daugelį metų vadovavote Pasaulio anykštėnų bendrijai. Ar pavyko sutelkti išsibarsčiusius po pasaulį anykštėnus?
– Pasaulio anykštėnų telkimas yra nesibaigiantis procesas ir jo rezultatai priklausys nuo abipusės iniciatyvos.
– Pasaulio anykštėnų bendrija vienijo labiau vyresnės kartos žmones. Portalo anyksta.lt programa rodo, kad žinias apie Anykščių kraštą skaito Airijoje ir Norvegijoje, Danijoje ir Ukrainoje, taip pat Amerikoje, Naujojoje Zelandijoje… Ar Pasaulio anykštėnų bendrija mezga ryšius su atkurtos Lietuvos valstybės emigrantais?
– Be abejo. Ryšiai priklauso nuo abipusio suinteresuotumo. Geriau apie tai galėtų paaiškinti PAB Tarybos pirmininkas, jo pavaduotojas.
– Mokslininkai nesiryžta prognozuoti, kaip atrodys Lietuva po 10 metų. Skelbiama, kad Anykščių kraštas po 5 metų neteks dar 11 procentų gyventojų, kai lyginant su 1990-aisiais jau esame nukraujavę maždaug 12 tūkstančių žmonių. Kaip manote, ar dar galima išgelbėti Lietuvos valstybę kaip darinį, kurio pagrindinė etninė sudėtis būtų lietuvių tautos žmonės?
– Dabartinė demografinė ir ekonominė Lietuvos padėtis kelia daug nerimo. Tačiau ekonominiai poslinkiai Kauno regione rodo, kad net sunku nuspėti, kaip Europos ekonomika savo investicijomis gali padaryti persilaužimą. Lietuva patyrė ne vieną dramatišką išbandymą: kryžiuočių ne vieną šimtmetį besitęsusius naikinančius žygius, Rusijos gausesnių pajėgų įsibrovimą ir šalies ekonominį ir demografinį nusiaubimą XVII a. viduryje, XVIII a. pr. svetimų šalių karinį antpuolį, badą, marą ir demografinę katastrofą, 1863 m. Rusijos represijas, tremtį, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų padarytus sugriovimus, žmonių žudynes, sovietinius masinius trėmimus, kolchozinio žemės ūkio pertvarkymus. Tai rodo, kaip šiame krašte įvairiais laikotarpiais buvo žiūrima į žmogų, tradicijas, sukurtas materialines vertybes, jų reikšmę tolesnei plėtrai ne tik Lietuvos valstybėje, bet ir visame Europos regione. Visi tie dramatiški įvykiai stabdė mūsų progresą, kaimas prarasdavo sukauptus išteklius, negalėjo ekonomiškai pakilti, sutvirtėti, ir tai atsiliepdavo visai krašto ekonomikai, kultūrinei raidai. Tačiau lietuvių tauta ir visa visuomenė išsaugojo savo gyvybingumą ir energiją tolesnei plėtrai. Tikiu, kad šiandieniniai sunkumai negali tęstis be galo, jie bus įveikti.
-Praeitais metais pasirodė Jūsų knyga „Apie Anykščius ir anykštėnus“. Ar galėtumėte apibūdinti, kokie žmonės yra anykštėnai? Ar jie turi kokių specifinių būdo bruožų, kurie išskiria juos iš kitų Lietuvos regionų gyventojų?
– Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad vienas iš anykštėnams charakteringų bruožų yra prisirišimas prie gamtos, meilė gamtai, jos puoselėjimas, globojimas. Antano Baranausko „Anykščių šilelis“ rodo, kaip šiame krašte buvo žiūrima šį mišką, į medį, į visą augmeniją ir gyvūniją. Kitas anykštėnų bruožas – meilė laisvei, jos gynimui, aukojimuisi už ją. Antikos mąstytojas Pereiklis sakė, kad žmonių laimė kyla iš laisvės, o laisvė – iš narsos. Butiškio ir Šimonių girios laisvės kovų paminklai rodo anykštėnų pagarbą laisvei ir narsą, ją saugant asmeniškai. Tai egzistencinės filosofijos sudėtinė dalis.
– Kokį anykštėną iš mūsų didžiųjų įvardintumėte, kaip labiausiai nusipelniusį Lietuvai, o gal ir pasauliui?
– Manyčiau, kad tai būtų Antanas Baranauskas, įvedęs Anykščius į pasaulinę literatūrą, ir Antanas Slučka, laisvę vertinęs aukščiau už gyvenimą.
– Anykščiai keičia savo krašto tapatybę. Buvome literatūros miestu, tačiau naujosiose rajono strategijose Anykščiai akcentuoja turistinio miesto kryptį. Kaip manote, ar tai teisinga kryptis?
– Ir literatūros sostinė, ir turistinis miesto pobūdis yra integralios, viena kitą papildančios savybės.
– Anykščių savivaldybė siekė prisijungti prie UNESCO pasaulinio literatūros miestų tinklo, tačiau Generalinė konferencija Anykščių ten nepakvietė. Daugelis mano, kad tai nepagrįstai didelės ambicijos. Kokia būtų Jūsų nuomonė? Ar realu Anykščiams tapti UNESCO pasaulinio tinklo dalimi? Ar ne per maži mes esame?
– Turint galvoje Anykščių literatūrines tradicijas ir nesibaigiantį literatūrinio gyvenimo procesą, reikia siekti ir įtikinti UNESCO vertinti tai, kaip kad buvo įvertintos sutartinės, kryždirbystė. Žydiška patarlė sako: „Nenulenk per žemai galvos, užlips tau ant kaklo“.
– Ir pabaigai klausimas apie medinę pilį. Kodėl Jūs pasisakote už tai, kad ant Šeimyniškėlių būtų pastatyta medinė pilis? Ką tai duotų Anykščiams?
– Archeologinė medžiaga leidžia tai, sujungus su protinga fantazija, statyti, tai praturtinkim mūsų vaizduotę vizualiu istoriniu paminklu.