Iš Kačinskų dvaro – tik keli likę pamatų gabalai… (Aukštaitiškas formatas. Nr. 97)

Buvo laikmetis, kai nemažai žemės, virš 100 ha ir daugiau, nusipirkdavo tik labai turtingi gyventojai, vadinamieji ponai. Pasistatydavo daug didesnį pastatą, panašų į dvarelį ar net į visą dvarą, o šalia jo – dar visą pastatų-statinių kompleksą, t. y. tvartą, klojimą ir kt. Ne dėl grožio juk statydavo.
Paprastai viename ūkiniame pastate glausdavosi tarnai ir padėjėjai, kitame derlių laikydavo, trečiame kas nors mūkdavo ar kriuksėdavo. Dvaras tarnaudavo kaip ūkinis vienetas. Po karo neretai ir kolūkio ferma šalia būdavo įkuriama.

Laiko ratas apsisuko, žemes pagaliau grąžino giminaičiams, bet ką jiems daryti su tais pastatais? Ypač, jei nėra kam atstatyti, rekonstruoti, nebėra kam nustatyti architektūrinę vertę. O juk keletą dešimtmečių nieko nebeįveiklinus, pastatas irsta ir griūva… Tad dauguma tokių dvarelių Lietuvoje nyko, sunyko ir visai išnyko. Liko tik kelių žmonių atsiminimuose, vienoje kitoje nuotraukoje. Tuos plotus dažniausiai dabar dirba vietos ūkininkai ir nė neprisimena buvusio dvaro istorijos, nebent užkabina ratu senųjų pastatų akmenį… Arba nebent bumbteli žemėn, po kojomis, to buvusio didelio sodo skanus, prinokęs obuolys…

„Kačinskų dvaras“ – būtent taip Jusiškio kaimo (Kavarsko sen., Anykščių r.) gyventojai kadais vadindavo šią erdvią, bet seniai išnykusią sodybą, kuri turi savo istoriją, ničniekur neužrašytą, bet dar gyvą Stasio Kačinsko, dabar gyvenančio Kupiškyje, prisiminimuose. Iš Jusiškio kilusiam S. Kačinskui vaikystėje su mama teko bėgti iš Jusiškio, siekiant išvengti tremties į Sibirą už giminaičių turėtus nemažus žemės plotus, t. y. virš 100 hektarų. Kelerius metus jiedu su mama slapstėsi įvairiose vietose, o sugrįžę rado savo dvarelį pilną apgyvendintų svetimų žmonių…

Kačinskai Jusiškyje – su bajorų šaknimis

S. Kačinskas (g. 1947 m.), paklaustas, kokia Kačinskų giminės atsiradimo Jusiškyje istorija, papasakojo apie atrastas bajoriškas giminės šaknis. „Pirmosios šaknys yra iš Ukrainos – Kačko. Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas atsivežė du išsilavinusius ukrainiečius. Esame ieškoję savo kilmės šaknų, protėvių pėdsakų. Pavyko rasti archyviniuose dokumentuose užfiksuotą bajoriškų šeimų herbą. Prosenelis, miręs 1906-aisiais, Traupio kapinėse palaidotas, visi užrašai ant paminklo lenkiški. Macei Kačinski – Motiejus Kačinskas-Kačionis. Kodėl Kačionis? Mano dėdė Romualdas Kačinskas 1939 metų lapkričio 8 d. Kaune oficialiai pasikeitė pavardę į Kačionio. Lygiai taip pat – pasikeitė pavardę – ir Romualdo brolis Pranas Kačinskas. Tiesa, tolesnis Romualdo Kačinsko likimas po 1941 m. nežinomas“, – kalbėjo Stasys.

Už turėtą palivarką – rizika būti ištremtiems

Šalia Jusiškio buvęs, seniai išnykęs viensėdis Beržytė vietinių buvo vadinamas kiek kitaip – „Beržinka“. 1936 m. Stasio senelių, t. y. Kačinskų šeima, pasidalino Beržytės ir Jusiškių palivarkus. Beržytės palivarko savininku tapo inžinierius geodezininkas Pranas Kačinskas – Stasio senelio brolis. Tuomet palivarkui atiteko 60,03 ha žemės.
Anykstenai.lt tinklapyje yra rašoma, kad 1939 m. vasario 17 d. Kauno apskrities policijos vadas patenkino Prano Kačinsko prašymą ir pakeitė jo pavardę į Kačionio. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, 1944–1950 m. gyveno Vokietijoje, 1950 m. persikėlė į JAV, apsigyveno ir iki gyvenimo pabaigos liko Filadelfijoje. Stasys Kačinskas, paklaustas ką manąs apie giminaičių pavardžių pakeitimo tikslą, atsakė trumpai: „Susilietuvino.“
1936 m. Jusiškio I kaimas išskirstytas į vienkiemius. Tais pačiais metais Jusiškių palivarko savininkais tapo seserys Kačinskaitės ir Romualdas Kačinskas (Stasio dėdė), valdę 111,56 ha žemės.

„Romualdas Kačinskas – tikras mano dėdė, mamos brolis. Po Antrojo pasaulinio karo iš Jusiškio buvo ištremti į Sibirą 6 asmenys. Man su mama Eufemija ir krikšto mama Elena – senelio seserimi – pavyko pabėgti, taip išvengėme tremties. Aš mažas buvau, gal tik kelių metukų. Pamenu tik tiek, kad tas bėgimas vyko naktį, mane ant pečių, ant nugaros nešė. Judėjom Traupio link, Mickūniškių pusėn, nes ten ir Žiurliuose giminių turėjom“, – pasakojo Stasys.
Paklaustas, ar pamena kokią tvyrojusią baimę, kai teko bėgti iš savo namų naktį, pašnekovas atsakė: „Man tai kas? Nieko. Neša, ir tiek. Mažiukas gi buvau.“

Prieš bėgdamos, užkasė vertingesnius daiktus

Šovenių kaimo gyventojas Saulius Orda, kurį laiką Jusiškyje ganęs gyvulius, krovęs šieną, atsimena, ką žmonės kalbėję – kad Kačinskaitės, prieš bėgdamos iš Jusiškio, šalia didžiojo klevo paslėpė savo turtus. „Jos gudrios buvo – prieš bėgdamos „pakavojo“ įvairių daiktų: lėkščių, puodų. Gal paauksuoti buvo. Įdomu, ar sugrįžusios atkasė, ar surado tuos paslėptus daiktus. Kažkas kalbėjo, kad ties didžiuoju klevu galėjo būti užkasta.“
Paklaustas apie tai, Stasys Kačinskas atsakė kažką apie tai girdėjęs: „Žinau, kad jau daug vėliau pusseserės vaikai buvo išrausę visą sodą. Matyt, kokio lobio ieškojo, bet ar surado, nežinia“.

Apie dvi dvaro Kačinskaites

Vienos vardas – Eufemija, bet visi vadino Femute, ir dar sutrumpintai – Mute. Tai Stasio Kačinsko motina. Kita Kačinskaitė buvo šiek tiek neįgali, vardu Nimfa (artimieji ir vietiniai vadino Nimce). Trečia sesuo išbėgo į Kauną, vos kilus neramumams.
Dvare dar gyveno Elena – Stasio krikšto mama. Tiesa, aplinkiniai pagarbiai į ją kreipdavosi – dvaro panelyte. Jiems trims – S. Kačinskui, jo mamai Eufemijai ir krikšto mamai Elenai – teko slapstytis.

1949 m. Jusiškio kaimas buvo įjungtas į kolūkį „Nemunas“, vėliau priklausė „Mičiurino“, „Atžalyno“ kolūkiams. „Ferma buvo, tad viena iš trijų seserų ten sargavo. Pastatė karvidę. Mūsų, Kačinskų kieme, veikė pieno punktas. Krikšto mama kolūkin dirbti nėjo“, – pasakojo Stasys.

Tėvą sutiko po savo motinos mirties

S. Kačinskas savo tėvo nepažinojo, susirado jį ir susipažino tik po mamos mirties: „Kas iš manęs tėtį atėmė, nežinau. Gali būti, kad samdomas bernas tais laikais dvare ūkininkavo, su mano mama draugystę užmezgė, bet buvo bežemis, tad giminei netiko. Aš žinojau tik tėčio vardą – Petras. Kai jį pirmą kartą savo gyvenime radau, susipažinom, jam buvo jau 90 metų.“
Pasidomėjus, ar tėvas nors ką pasakojo Stasiui iš tų dienų Jusiškyje, kai užsimezgė ryšys su dvaro moterimi – Eufemija, pašnekovas teigė, kad apie tai beveik nėra su tėvu kalbėjęs, žino tik tiek, kad tėvas buvo išvytas, net arklio jam nedavė. „Senelių jau nebuvo gyvų, tad kas išvijo, mes nebedetalizavome, o ir nėra prasmės – romano apie tai gi niekas turbūt nerašys“, – šyptelėjo Stasys.

Grįžus atgal – kiti gyventojai

S. Kačinsko mama buvo gimusi 1921 m. Kai Stasys su mama po slapstymosi laikotarpio sugrįžo atgal į Jusiškį, jų namas buvo nacionalizuotas, apgyvendinta daug gyventojų. „Grįžom. Kiek kambarių, tiek ir šeimų: Usavičiai, Šereikos, Latanauskų buvo daug. Leido mums gyventi kartu su Šereikais viename kambaryje – šeši asmenys vienoje patalpoje, ir taip kelerius metus. Laikui bėgant jie pamažu, šeima po šeimos, išsikraustė. Vis dėlto mūsų gyvenamasis pastatas jau buvo gerokai nukentėjęs nuo tų laikinųjų gyventojų. O šiaip Jusiškyje tada gyveno daug gyventojų, vien tik Aleknavičių buvo gal septyni kiemai. Dar Jurkevičiai, Sriubai, Mackoniai, Sinkevičiai, Didžiuliai, Launikienė, Vanagienės giminių daug“, – atviravo Stasys.

Ketvirtą klasę lankė Jusiškyje

S. Kačinskas tris klases baigė Baleliuose, Ukmergės raj., o vienerius metus – ketvirtą klasę – mokėsi vietinėje mokykloje Daunoriškyje, kurią vietiniai vadino Bužičkyne. Daunoriškio kaimo jau nebelikę.
Toliau mokslus tęsė Kavarske. Nuo Jusiškio kaimo iki Kavarsko – maždaug 10 kilometrų, tad Stasys apsigyveno Kavarsko mokyklos bendrabutyje, kuris vėliau perkeltas į centrą, prie seniūnijos. „Internatas vadinosi. Ir mokytoja kartu gyveno. Gal 20 mokinių buvo kambaryje. Vėliau dirbtuves padarė“, – pasakojo S. Kačinskas.
Mokinys būdamas, Stasys į Jusiškio kaimą pareidavo pėstute kiekvieną savaitgalį, o tada vėl atgal. S. Kačinskas pamena juokingą atvejį, kai rugsėjo pirmąją susiruošė pasiekti Kavarsko mokyklą, užsėdęs ant arklio: „Jokių kelių gi nebuvo. Pamenu, rugsėjo pirmoji. Šlapia, prilyta visur. Kaip man nukakt? Kumelaitę užsėdau ir jojau. Viduryje kelio kliūtis – Janės tėvas Skorulskas bulves plovė ant kelio. Kumelaitė pasibaidė, atbula, o aš balon… Kumelė namo parbėgo, aš raudodamas namo grįžau.“
Pasak Stasio, Jusiškis jam – simbolinė tėviškė, bet yra trauka, nes ten lankyta ketvirta klasė, ten likęs namų šulinys, pamatai. „Kai važiuoju į Traupį, į kapines, būtinai sustoju Jusiškyje. Jei rudenėja, vaikystės obuolių pasiskinu“, – prisiminimais dalijosi S. Kačinskas.

Pirmieji kaime įsigijo televizorių

„Kai Kačinskai televizorių nusipirko, dar niekas kaime neturėjo, tik jie vieninteliai, tad ateidavo visi kaimynai pažiūrėti“, – prisimena Stasys apie savo giminę.
Paklaustas, ar pavyko ką nors išsaugoti iš dvaro, kaip relikviją, papasakojo neturįs kažkokio vertingesnio daikto, bet porą baldų yra restauravę jo vaikai, tie baldai naudojami ir šiandien, o senos, itin gražios koklinės krosnies dalys neaiškaus asmens paimtos ir kažkur, bemaž Kavarske, iš naujo sumūrytos į naują židinį.

Elektrifikavo kaimus, eidavo į šokius

S. Kačinskas, baigęs Kauno politechnikumą, dirbo statybose, elektrifikavo kaimus. „Teko ir Anykščių krašte darbuotis, net ir tą patį Jusiškio kaimą elektrifikuoti. „Statėme linijas dar prieš mano kariuomenę. Buvo mediniai stulpai, keitėme į betoninius. Brigadoje būdavo iki 10 žmonių.“
S. Kačinskas prisimena, kaip vykdavo šokiai: „Pupelių gryčioj būdavo šokiai. Dvi Pupelytės gyveno, tai sueidavo Šovenių bernai. Panelės sėdi, kavalieriai pritūpia, kalbina. Gegužinės vykdavo prie Bernatonių.“ Aleknavičius, visų vadintas „Tamošioku“, grojo akordeonu, tai pas jį šokiai ir būdavo. Deja, dabar jo sodyba baigia sugriūti, stogas jau įgriuvęs. Visko būta, bet Jusiškio kaimas jau beveik išnykęs, nes čia gyvena vienui vienas gyventojas, be kaimynų ir, nors ir liūdna konstatuoti, bet jau be šviesios jis ateities…

Dvarelį dalimis išsivežė giminaičiai

„Motina kai liko viena, įsigijo namelius Kupiškio rajone ir išsikraustė. Tie namai Jusiškyje, tas dvarelis, pabuvo kurį laiką tuščias, tad kiek išgriuvo, kiek išknista ten liko. Po mamos mirties visiems padalijo į keturias dalis tą žemę, nes buvo trys seserys ir brolis. Kas pardavė, kas išnuomojo. Kiek vėliau namą nusipirko giminaičiai. Rodos, Survila išardė namą ir nusivežė į Punius, link Taujėnų. Žinau, dalį panaudojo kažkokiam pastatui statyti. Nebėra nei vieno gyvo – nei dėdės, nei tetų, tad nėra, nei ko paklaust. Žemę dabar dirba vietiniai ūkininkai, ten auginamos grūdinės kultūros, kasmet linguoja nuo vėjo javai, o kūlimo darbams prasidėjus burzgia galinga technika“, – apie galutinį dvarelio likimą papasakojo Stasys.