Anykščių rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas Antanas Baura, turėdamas galimybę iš naujo rinktis profesiją, kažin ar ką bekeistų – vaikystėje išmokti žemės ūkio darbai, studijos, darbas žemės ūkio srityse, jis net laisvalaikį skiria daržininkystei ir sodininkystei.
Laiko mašina galima sugrįžti atgal į pilnas žemuogių pievas ir verti jas ant smilgų, nes į vaikiškus delnus raudonos uogos nebetelpa; laiko mašina galima nusikelti į tą laimingą popietę, o gal jau dieną, užleidžiančią nakčiai, kai pajutai pirmojo bučinio laimę; o kur dar studentiškos šėlionės, nemiegotos naktys ruošiantis egzaminams ir tas pasididžiavimo savimi jausmas, kai rankoj laikai išsvajotąjį diplomą… Vestuvių virpulys, vaikų gimimo stebuklai, karjera, netektys, gyvenimo vėtros ir vėl pro debesis išlendanti saulė…
„Anykšta“ pradeda naują rubriką „Laiko mašina“, kuria su pašnekovais keliausime per jų gyvenimo dešimtmečių svarbiausius įvykius.
Pirmasis į „Laiko mašiną“ sėdantis pašnekovas – anykštėnas, buvęs dviejų kadencijų LR Seimo narys, Lietuvos Valstiečių ir žaliųjų partijos Anykščių skyriaus pirmininkas, šiuo metu dirbantis Anykščių rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėju, Antanas BAURA.
1955–1965 m. Už kaimynų agurkus gavo su vadelėm…
Antanas Baura gimė 1955 m. lapkričio 21 d. Gailešionių kaime (Utenos r.) Onos ir Napalio Baurų šeimoje.
Apie vaikystę A. Baura pasakoja: „Abu tėveliai buvo žemdirbiai, mylėjo žemę, patys dirbo ir mus, vaikus, išmokė. Nuo pat mažens buvau pratinamas prie darbo, aišku, „vaikiškomis dozėmis“, bet tinginiauti tėvai neleido. Jeigu tėvas nupjaudavo dešimt pradalgių, tai aš gal teįveikdavau vieną, tačiau tinginystė mūsų šeimoje buvo netoleruojama.
Tėtis buvo ramus žmogus, o mama – stipri, teisinga, keturis namų kampus ant savo pečių laikiusi moteris. Nors ji nebuvo baigusi didelių mokslų, bet kaime buvo itin gerbiama, visiems noriai padėdavo, o mums su seserimi vis kartodavo: „Svarbiausia, nepridarykit sarmatos“.
Aišku, buvom vaikai, tad kaip ir kiekvienas vaikas be „zbitkų“ neužaugom. Už kai kuriuos ir vadelių skonį teko pajausti. Prisimenu, kartą įsisukom į kaimynų agurkus… Sužinojo mama, mes prie upės sėdim jau kaip niekur nieko, atlekia ji su „lineika“… Kaip šėrė su vadelėm, tai net saldu pasidarė…
Augau su dvejais metais vyresne seserimi Maryte, kurią kažkodėl visi nuo vaikystės iki dabar Zita vadina. Buvau diplomatiškesnis nei sesuo. Jeigu žinodavau, kad gausiu lupti, nusiteikdavau, kad ir kaip skaudės, ištversiu ir neraudosiu, tuo mušimas ir baigsis. O sesuo sakydavo: „Muškit, muškit, ir dar smarkiau…“ Ir ką – tokiais žodžiais ir prisiprašydavo daugiau…
Dabar psichologai kalba kaip vaikus traumuoja mušimas ir pan., bet kalbėdamas apie savo patirtis galiu pasakyti tik tiek – be reikalo mama niekada nemušė, o jeigu mušė, vadinasi, buvo už ką. Ir nei traumavo manęs tas mušimas, nei kaip kitaip pakenkė…
Lietuvoje buvau vienas iš pirmųjų moksleiviškų brigadų vadovų. Vasaros metu turėjau savo mokinių grupę ir man užtekdavo, jeigu kolūkio brigadininkas pasakydavo: „Antanai, sandėlyje reikės tiek ir tiek žmonių naktinėje ir dieninėje pamainoje“. Ir viskas, niekas nesuka galvos. Antano reikalas surinkti Joniuką, Petriuką ar Kaziuką ir darbą atlikti.“
Vaikystė, nors ir nelengva, A. Baurai išliko kaip šviesiausias ir nerūpestingiausias gyvenimo etapas.
1965-1979. „Studijų metais
įsipaišiau į bendrą kompaniją“
A. Baura baigė Vyžuonų pagrindinę mokyklą ir galvojo stoti į tuometinį pedagoginį institutą ir rinktis geografijos-fizinio lavinimo mokytojo specialybę. Bet likimas susiklostė taip, kad vienuoliktoje klasėje šios studijų programos nebeliko, o kolūkio vadovas patarė stoti į Lietuvos žemės ūkio akademiją (dabar – Aleksandro Stulginskio universitetas – aut.past.) ir rinktis agronomo specialybę.
Iš kaimo į laikinąją sostinę, pasak A. Bauros, nebuvo sunku išvažiuoti, nes akademija ne pačiame Kaune įsikūrusi.
Apie studijų metus A. Baura pasakoja: „Akademijos bendrabučiai ir pati Alma mater įsikūrusi Kauno priemiestyje. Man buvo tai lyg iš vieno kaimo patekti į kitą. Kad išvažiuočiau studijuoti, labai norėjo ir mano tėvai, nors abu buvo bemoksliai, bet šeimoje nors vieną vaiką išleisti į mokslus buvo garbės reikalas…
O studentas buvau visoks, negi dabar pasakosi, kad tik knygas graužiau, tikrai ne… Apsigyvenau bendrabutyje su dviem antrakursiais, galvojau, riesta, man, „fuksui“, bus… Puikiai mane priėmė, įsipaišiau į bendrą kompaniją.
Gyvendamas kaime retai aplankydavau kultūrinius renginius, o jau išvykus į Kauną, kaip sakoma, atsivėrė keliai. Kiek spektaklių, koncertų, parodų aplankyta, tai buvo iš tiesų turiningi metai.
Egzaminus irgi teko su nuotykiais laikyti – ne vieną jų esu už kursiokus išlaikęs, vienas dėstytojas gerai neprimatė, tai būdavo, kad po egzamino išeini, persirengi švarką, plaukus į kitą pusę susišukuoji ir vėl eini į egzaminą…“
Studijų metai A. Baurai atvėrė ne tik kultūros horizontus, bet padovanojo pažintį ir su pirmąją žmona Aurelija Kanceravičiūte.
1978 – 2007. Trys dešimtmečiai su Aurelija
Besimokydamas antrame Akademijos kurse vieną savaitgalį A. Baura su kompaniją užsuko į Žaliojoje (Svėdasų r.) vykusius šokius. Ten ir pamatė Žaliosios aštuonmetėje mokykloje mokytoja dirbusią ketveriais metais už jį jaunesnę A. Kanceravičiūtę. Ji Žaliosios aštuonmetėje mokykloje vaikus mokė anglų kalbos, o Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas – aut.past.) neakivaizdžiai studijavo lietuvių kalbą.
Nuo tų šokių Antano ir Aurelijos keliai taip ir nebeišsiskyrė.
Apie sprendimą persikelti į Anykščius, A. Baura pasakoja:
„Kadangi Akademiją baigiau gerais pažymiais, o jau ir vedęs buvau, turėjau pirmenybę rinktis paskyrimo vietą. Žmona buvo kilusi iš Žaliosios, tai ir aš paskui žmonelę nusekiau – Anykščių rajoną pasirinkau ir nepasigailėjau niekada. Pradžioje dirbau Anykščių rajono kolūkio „Už taiką“ vyriausiuoju agronomu, vėliau dirbau įvairius administracinius darbus. Žmona iki pat mirties dirbo vienoje vietoje – Anykščių savivaldybės archyvo vedėja.“
Netrukus po santuokos šeimai gimė ir dukra Vaida, jai dabar 38–eri, ji yra lituanistė, Vilniuje dirba kalbininke; po šešerių metų A. ir A. Bauros susilaukė sūnaus Egidijaus, įgyvendinusio tėvo svajonę ir tapusio geografu. Dar po ketverių metų Bauroms gimė jaunėlis Mindaugas, kuris perėmė tėvo meilę žemės ūkiui, augina didžiulius plotus gėlių – dažnas anykštėnas savaitgaliais turgelyje jį sutinka tarp kupančių gėlių vazonų.
Apie savo šeimą A. Baura sako:
„Noriu tikėti, kad savo vaikams esu autoritetas. Pavyzdžiui, Egidijus – absoliučiai savarankiškas, viską padarys pats ir labai retai klaus patarimo, o Mindaugas vis pasitaria su manimi, nori patarimų, gal nuomonės iš šalies, nes žino, kad jeigu tėtis ir ne visai teisingai patars, bet tikrai nuoširdžiai. Kartą esu iš savo vidurinėlio išgirdęs kažkam sakomus žodžius apie mane: „Per geras mano tėtis…“ Tai glosto širdį, bet jokiu būdu nesiekiu, kad vaikai apie mane himnus giedotų… Tik turiu pripažinti, kad vaikystėje savo atžaloms dėmesio skyriau per mažai. Gerai, kad buvo Aurelija, kuri visas spragas užkamšydavo…“
Šiemet jau bus 10 metų, kai Aurelija atgulė Amžinojo poilsio (Aurelijai ir Antanui Bauroms ilsintis Egipto kurorte Hurgadoje netikėtai sustojo moters širdis ir medikams jos atgaivinti nebepavyko – aut.past.).
„Prisimenu, kai netekau Aurelijos, pirma mintis buvo ne kaip aš gyvensiu, ne kaip vaikai ištvers mamos netektį – dukrai Vaidai jau buvo 29 –eri, sūnui Egidijui – 23-eri, mažajam Mindaugui – 19. Aš prisiminiau vieną šeimą, kur be žmonos ir mamos liko keli mažamečiai vaikai. Ta situacija man atrodė kur kas baisesnė. Galvojau, aš tai išgyvensiu, o kaip tas vyras, likęs su mažais vaikais, išgyvens…?” – apie tai, kaip pakėlė netekties skausmą, prisimena A. Baura.
„Man į atminti yra įstrigę Aurelijos žodžiai: „Tėvai, sustok, pažiūrėk, kaip gražiai trešnės žydi…“ Ir tikrai – koks gyvybe apsipylęs medis, o aš to niekada nemačiau…“, – sako A. Baura.
2007 – 2012. „Du našliai
„pasinaudojo“ Dievo
pravertu langu“
„Esu optimistas, nors į pasaulį atėjau niūriu, pilku, gamtai žiemos miegu besiruošiančiu metu. Tikiu tuo, kad kai durys užsiveria, tikrai atsivers langas…
Praradau vieną mylimą žmogų, bet į mano gyvenimą atėjo kita nuostabi moteris (antroji A. Bauros žmona Raimonda – Anykščių A. Baranausko pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja – aut.past.), su kuria jau gyvename ketverius metus…“, – savo gyvenimo istorija dalijasi A. Baura.
„Gal kažkas nepatikės, gal kam atrodys netikra, bet labai džiaugiuosi, kad sutikau šią moterį. Gyvenime skausmo, netekčių, beviltiškų situacijų užteko ne tik man, bet ir jai – gal vis dėlto teisingumas yra šiame pasaulyje…? Gražiai sugyvenam, lėkščių nedaužom, o bet kokius konfliktus sprendžiame pokalbiu. Dabar džiaugiuosi trimis anūkais, žmonos Raimondos dukra visai neseniai mums taip pat padovanojo vaikaitę – esam laimingi seneliai. Penkerius metus abu „našlavom“ ir štai gal Dievas davė dar vieną šansą abiem nugyventi laimingą gyvenimo atkarpą“, – džiaugiasi antrąja santuoka A. Baura.
2000-2017. Politika –
ne pats švariausiais žaidimas
A. Baura dvi kadencijas dirbo Lietuvos respublikos Seime, jis buvo išrinktas 2000-2004 ir 2008-2012 metų kadencijoms.
Tačiau politinės veiklos A. Baura labai nesureikšmina:
„Galiu drąsiai sakyti, pirmoji kadencija buvo lyg ir vėjais paleista – esi naujokas, nieko nežinai, o dar idealistas – nori ir tą pakeisti, ir aną, o žiūri, kad nieko vienas padaryti negali. Vėliau jau įgyji patirties, surandi bendraminčių, kurie irgi panašiai galvoja, va tada jau gali mąstyti ir apie įstatymų projektus, pataisas, kitaip tariant, tikrą darbą.
Ar Seimas mane sugadino? Tikrai ne. Nei pinigai, nei taip plačiai eskaluojamos kelionės – pirmą kadenciją teko dviem dienom išvykti į Rumuniją, antroje kadencijoje buvau Estijoje, neapstulbino. Seimas man davė kitokią patirtį – aš sutikau labai daug įvairių aukšto rango pareigūnų – štai mano turtas.
Negalima skirti, kur buvo geriau – Seime ar dirbant Anykščiuose – visur visko yra. Politika iš tikrųjų yra didelis purvas, nešvarių žaidimų ir susitarimų aikštelė. Man keista, kai po rinkimų praėjus vos keliems mėnesiams, žmonės keikia valdžią – tai, brangieji, o kas tą valdžią išrinko?
Ir dabar, kai esu per vieną poziciją nuo Seimo nario kėdės, vis išgirstu klausimų, ar jau labai ten noriu? Nenoriu, esu patenkintas savo dabartiniu darbu… Jeigu būčiau siekęs Seimo nario mandato, per rinkimų kampaniją būčiau dirbęs kitaip – vos vos daugiau (šypsosi)…. Daugiamandatės apygardos „valstiečių“ sąraše buvau įrašytas pakankamai žemai, tačiau net nevykdant aktyvios kampanijos, žmonės mane aukštai išreitingavo… Neslėpsiu, tai malonu, vadinasi, manimi pasitiki, matė ir mato mano darbas, o labiausiai norisi tikėti, kad užsitarnavau žmonių pagarbą…
Seime man pasitaikė dirbti labai nedėkingu laikotarpiu – 2008–ųjų krizė ir visos su ja susijusios permainos Seimo nariams rinkėjų pliusų nepridėjo.
Tačiau kartais pamąstau, baigėsi 2012–ųjų kadenciją, į valdžią atėjo naujos partijos, tad jeigu tie mūsų priimti įstatymai buvo jau tokie blogi, negi per 4 metus jų nebuvo galima pakeisti?“
Vis dėlto sunkiausiu savo dešimtmečiu A. Baura įvardina praėjusio šimtmečio paskutinį dešimtmetį – tai ir naujos valstybės gimimas, ir Rusijos krizė…
