Iš Rusijos – be pykčio (IX dalis. Ulan Ude – Krasnojarskas – Lietuva)

Aplankėme šalia Ulan Ude įkurtą Ivolginsko dacaną, Rusijos budistų centrą. Dacanas pilnas ekskursantų, iš Ulan Ude iki šventovės važiuoja maršrutiniai autobusai. Ulan Ude mes antrą kartą per kelionę aplenkėme Rusijos prezidentą Medvedevą – Buretijos sostinė ruošėsi sutikti Vadą. Darbai virė ir dacane – vienuoliai masiškai perdažinėjo statinių stogus ir sienas.

Vienuoliai ruošėsi prezidento vizitui

Aplankėme šalia Ulan Ude įkurtą Ivolginsko dacaną, Rusijos budistų centrą. Dacanas pilnas ekskursantų, iš Ulan Ude iki šventovės važiuoja maršrutiniai autobusai. Ulan Ude mes antrą kartą per kelionę aplenkėme Rusijos prezidentą Medvedevą – Buretijos sostinė ruošėsi sutikti Vadą. Darbai virė ir dacane – vienuoliai masiškai perdažinėjo statinių stogus ir sienas. Suvenyrais prekiaujanti moteris pasakojo, kad kelioms dienoms prekybininkai nuo dacano nuvaromi – prezidento vizito dienomis prekyba draudžiama. Pasak jos, netoli šventovės esančio kaimo gyventojams Medvedevo apsilankymo proga draudžiama paleisti karves, kurios kartais užklysta į dacaną. Moteris nuogąstavo, jog Ulan Ude žadėjo aplankyti pats Putinas, o atvyks tik Medvedevas. Ir tuo kažkaip labai natūraliai pranešė neabejotiną tiesą, kas valdo Rusiją. Pašnekovė, sužinojusi, jog mes iš Lietuvos, stengėsi ką nors gero pasakyti apie mūsų šalį ir prisiminė… „Dzintars” kosmetiką bei „Laumos” trikotažą…
Dacanas – tai lyg ir vienuolių kaimas, su šventyklomis, gyvenamaisiais pastatais ir net universitetu. Universitetas ruošia ne tik dvasininkus, bet ir filosofus, liaudies medicinos specialistus ir kt., tačiau visi studentai būtinai turi būti vienuoliai. Jauni vienuoliai gyvenimo malonumų atsisako palaipsniui, pvz., pirmojo kurso studentai gali valgyti mėsą, išskyrus arklieną ir šunieną.
Kalbama, jog Ivolginsko dacane kartais po kelis mėnesius praleidžia Rusijos dainininkas Borisas Grebenčikovas. Dainininkas dacane slepiasi nuo depresijos ir semiasi įkvėpimo kūrybai.
Iki revoliucijos Buretijoje buvo 47 dacanai, bet Stalino laikais neliko nė vieno. Ivolginsko dacanas atidarytas po karo – jis ilgą laiką buvo vienintelė Rusijos budistų šventovė. Dabar Buretijoje yra keliolika dacanų. Mus po Ivolginsko dacaną vedžiojęs vienuolis pasakojo, jog šventykla įkurta tikrai ne šventoje vietoje, o pelkėje, kuri sovietiniam kolūkiui buvo nereikalinga.

Žmogus pats kuria likimą

„Budistų mokymas propaguoja žmogaus tobulėjimą ir moko, kad žmogus pats kuria savo likimą. Budistinis mąstymas nepripažįsta vieno asmens garbinimo – žmogaus ar Dievo. Budizmo esmė – tikėjimas, kad atbusti, arba nušvisti, gali bet kuris žmogus, kuris vis besikartojančių atgimimų (Samsara) tėkmėje vadovausis Budos pavyzdžiu bei mokymu ir remsis savo asmeninėmis pastangomis. Budistų tikslas – atbusti pačiam ir padėti išsigelbėti iš skausmingų atgimimų visoms kitoms būtybėms; galutinis atbudimo (nušvitimo) tikslas – nirvana”, – apie budizmą rašoma „Vikipedijoje”. Mūsų gidas dacane, vienuolis, antro kurso studentas svarstė, ar tikrai tik pats žmogus kuria savo likimą. „Gal 50 prieš 50″, – šyptelėjo. Nušvitimo, budistai, regis, siekia be didelio skausmo – jie daugelį ritualų atlieką per savotiškus žaidimus, mantras kalba sukdami būgnelius, filosofuoja gulėdami šventykloje ant čiužinių. Dacane – daug spalvų ir lipdinių, tokių, kaip kičiniai liūtai, saugantys šventoves.
Šalia dacano, kioskelyje nupirkau pakabutį dukrai. Pardavėja sakė, jog tai apsauga nuo blogų jėgų. Mūsų gido paprašiau pakabutį pašventinti. „Gerai, – sako, – Lamos paprašysim”, ir priėjo prie šventyklą šlavusio, vienuolio drabužiais vilkinčio vyriškio. Tas metė šluotą ir skubiai atliko šventinimo apeigas.

Puolė burundukai

Iš Ulan Ude prasidėjo mūsų kelionė namo. Iki Krasnojarsko atvažiavome traukiniu, iš ten – lėktuvu iki Maskvos, iš Maskvos autobusu – į Lietuvą.
Prie Krasnojarsko pavaikščiojome po uolyną – Krasnojarskijie stolby. Beveik 50 tūkst. ha teritorijoje stūkso keliasdešimt uolų. Jų aukštis 60-90 metrų, perimetras – nuo kelių šimtų metrų iki poros kilometrų. Vienišos, lyg netyčia taigoje pamestos uolos turi pavadinimus – Boda, Diedas, Buda, Varnų turgus ir t. t. Pavadinimus turi ir akmenys, ir net trasos. Apeiti visas uolas per pusdienį neįmanoma, tam prireiktų keleto dienų. Turistai specialiai važiuoja į Krasnojarsko stolby draustinį ir ten praleidžia savaitę ar dvi.
Dar prieš 150 metų Rusijoje prasidėjo uolų fanatikų, „stolbistų” judėjimas. Ir dabar karstymasis po uolas populiarus, tačiau pavojingas užsiėmimas – ne vienoje vietoje šalia uolų matėme dirbtinių gėlių puokšteles ar degančias žvakutes.
Įeinant į parką kabo patosiški užrašai, mokantys mylėti ir saugoti gamtą, bei draudimai nesivesti į kartu šunų ir kačių. Dar eidami asfaltuotu keliu supratome, kodėl negalima į mišką vestis net kačių: visur šmirinėja burundukai, miniatiūrinės dryžuotos voverės. Medžiai nukabinti į lesyklas panašiais įrenginiais, kur prikrauta duonos. Taigi, burundukai sotūs kaip burundukai ir turistams į akis lenda ne maisto prašydami, o tik norėdami pasirodyti, kokie jie gražūs. Draustinyje gyvena 58 žinduolių rūšys, peri 199 rūšių paukščiai.

(Pabaiga)

„Minties” leidykla išleido „Anykštos” žurnalisto Vidmanto Šmigelsko kelionių apybraižų knygą „Kryptis-Rytai”. Knyga iliustruota fotomenininko Rimgaudo Šlekio nuotraukomis.
Leidinyje pasakojama apie keturių bičiulių: anykštėnų Ričardo Skvarnavičiaus, Aido Gilio, V. Šmigelsko ir vilniečio Rimgaudo Šlekio – keliones po buvusią Tarybų Sąjungą.

Knygą sudaro trys skyriai: Iš Rusijos – be pykčio (Maskva-Krasnojarskas, Severobaikalskas-Nižnij Angarskas-Ulan Udė, Turka-Ust Barguzinas-Svetoj Nos-Olchonas Irkutskas, Sliudenka, Baikalas-Ulan Ude, Krasnojarskas); Kelionė į Koktebelį (Karpatai-Moldova-Padniestrė-Odesa-Krymas); Gruzijos chameleonas: tarp Europos ir Azijos (Tbilisis-Sighnaghi-Alazani slėnis-Lagodekhi-Tušetija-Stepantsminda-Goris, Boržomis-Svanetija-Batumis, Tbilisis)

Knygą „Kryptis-Rytai” galima nusipirkti ir internetu –  http://www.mintis.eu/kelions-ir-apie-jas/910-kryptis-rytai.html