Išlipome visiškai laukiniame pusiasalio pakraštyje. Prieš tai mūsų „būdelės” vairuotojas sustojo prie šamanistų stulpo ir numetė pinigėlį. Mūsų bičiulis Vasilijus aiškino, jog prie tokių, spalvotais raišteliais apraišiotų stulpų nebūtina sustoti, bet norint išvengti nelaimės reikia į jų pusę ką nors mesti – pasak Vasilijaus, galima mesti net nuorūką pro automobilio langą, ir tai nebus Dievų įžeidimas, o atvirkščiai – auka jiems.
Dievams aukojamos ir nuorūkos, ir degtinė
Išlipome visiškai laukiniame pusiasalio pakraštyje. Prieš tai mūsų „būdelės” vairuotojas sustojo prie šamanistų stulpo ir numetė pinigėlį. Mūsų bičiulis Vasilijus aiškino, jog prie tokių, spalvotais raišteliais apraišiotų stulpų nebūtina sustoti, bet norint išvengti nelaimės reikia į jų pusę ką nors mesti – pasak Vasilijaus, galima mesti net nuorūką pro automobilio langą, ir tai nebus Dievų įžeidimas, o atvirkščiai – auka jiems. Baikalo apylinkėse gausybė šamaniškų stulpų. Neaišku, kas kiek šamanizmu tiki, bet kad šiai religijai vyrauja didžiulė pagarba ar baimė – akivaizdu. Net visiški degradai nerenka prie stulpų pribertų pinigėlių, nes vietomis susiformavęs kelių centimetrų storio monetų sluoksnis. Stulpai žymi šventas šamanistų vietas. Informaciniuose leidiniuose dėstoma, jog prieš aukojant Dievams reikia prisistatyti, papasakoti, kur keliauji. Senovėje praeinantys ar pravažiuojantys pro šventas vietas veždavosi pieno ir jį aukodavo. Mes nematėm, tačiau pasirodo, dabar Dievams skystis taip pat aukojamas, tik ne pienas, o degtinė. Sustojus prie šventos vietos degtinė šlakstoma – pirmiausia į viršų, paskui į visas keturias pasaulio puses.
Mes per kalnus, bobutės – kateriu su šampanu
Baikalo skardžiais ėjome dar kelis kilometrus – ten, kur joks automobilis negali privažiuoti. Bet kur negalima privažiuoti automobiliu, ten galima priplaukti kateriu. Vienoj įlankėlėje, kur vietos užtenka tik keliolikai palapinių, radome nuomojamas jurtas, valgyklą, net celofanu dengtas pirtis ir paruoštų malkų. Pasirodo, visos Čivirkuisko įlankos, mažosios įlankėlės yra VIP-inės. Jas iš visų pusių supa kalnai, todėl oras jose minkštas, nevėjuotas. Tas įlankėles mėgsta pinigų turintys senukai. Savoje įlankėlėje sutikome po Baikalo apylinkes keliaujančias močiutes – lenkę ir australę. Jas visur lydėjo gidas, kuris rūpinosi ir močiučių kelionės maršrutu, ir transportavimu, ir lovytėmis… Kainavo joms žygis dešimteriopai daugiau, tačiau pamatė užsienietės ne mažiau nei mes ir nepervargo.
Diedukų rojuje įsirengėme stovyklavietę ir dar gal 10 kilometrų ėjome Baikalo pakrante iki Gyvačių įlankos. Ten, pasirodo, dar viena panašaus pobūdžio stovyklavietė. Girdėjom šnekas, kad į Gyvačių įlanką kitą dieną atskris Rusijos prezidentas Medvedevas, todėl aplink Svetoj Nos nuolat sukinėjasi sraigtasparniai.
Iš smalsumo aiškinamės, kiek kainuoja kur nors, kad ir į artimiausią įlankėlę, paplaukti kateriu. Kateriais ten, regis, jaunimas važinėjasi kaip pas mus dviračiais, o kai paklausi, kiek kainuoja paplaukti kelis kilometrus, beria kokią nors idiotišką sumą – kartais 1 tūkst., kartais 2 tūkst. litų… Nesidera, atsainiai mosteli ranka ir išplaukia tuščiu kateriu.
Kitą dieną nusigavę į priešingą pusiasalio pusę ir pasistatę palapinę, lipome į Svetoj Nos plokščiakalnį. Aukštis jo nesiekia ir dviejų kilometrų, tačiau tokio pobūdžio maršrutą tik rusai gali skirti plačiosioms masėms. Kartais reikėjo eiti keturpėsčiom, kartais aukščiau lipantis bičiulis akmenį atridendavo. Prieš porą dienų lipdamas į tą kalną nugriuvo lenkas. Užsimušė. Bet niekas dėl to nesuko galvos ir nesiėmė papildomų atsargumo priemonių.
Kai atėjo laikas grįžti į Ust Barguzinską, nusprendėm, jog 20 kilometrų nueisim. Neilgai ėjom. Į priešingą pusę pravažiavo automobilis be keleivių. Po penketo minučių grįžo ir lėtai važiavo pro mus. Kažkuris mostelėjom ranka – sustojo. Vairuotojas kilniai sutiko pavežti… už 160 litų. Ilgai nesvarstėme, ar verta su 30 kilogramų sveriančiam kuprinėm eiti 20 kilometrų dėl 50 litų.
Penktadalis pasaulio gėlo vandens
Baikalo ežeras – didžiausias pasaulyje gėlo vandens telkinys. Jame „sutalpinta” penktadalis viso pasaulio gėlo vandens. Ežeras stūkso 455 m virš jūros lygio. Beje, kai prie Irkutsko buvo užtvenkta Angara, Baikalo vandens lygis pakilo metru.
Didžiausias Baikalo gylis – 1 tūkst. 637 m, ilgis – 636 km., kranto linijos ilgis – 2 tūkst. km. Į ežerą, skirtingais duomenimis, įteka nuo 336 iki 544 upių (keista, jog negalima tiksliai suskaičiuoti), išteka vienintelė Angara.
Ežeras užšąla sausį, o ledai nutirpsta tik gegužę ar net birželį. Ledo storis – nuo 80 iki 110 cm. Baikalo apylinkių gyventojai žiemomis gali dažniau aplankyti savo artimesnius ar tolimesnius kaimynus – ežero ledu vyksta intensyvus eismas.
Baikalo vanduo geriamas ir išties skanus. Tiesa, mums vandens prisisemti ne visuomet buvo lengva – pučia stiprūs vėjai, ežeras banguoja kaip jūra, o bangos kelia dugno smėlį ir medienos trupinius. Vietiniai gyventojai Baikalo ežeru ir nevadina, sako – jūra. Logiška. Juk Baikalo plotas kaip pusės Lietuvos.
(Bus daugiau)
„Minties” leidykla išleido „Anykštos” žurnalisto Vidmanto Šmigelsko kelionių apybraižų knygą „Kryptis-Rytai”. Knyga iliustruota fotomenininko Rimgaudo Šlekio nuotraukomis.
Leidinyje pasakojama apie keturių bičiulių: anykštėnų Ričardo Skvarnavičiaus, Aido Gilio, V. Šmigelsko ir vilniečio Rimgaudo Šlekio – keliones po buvusią Tarybų Sąjungą.
Knygą sudaro trys skyriai: Iš Rusijos – be pykčio (Maskva-Krasnojarskas, Severobaikalskas-Nižnij Angarskas-Ulan Udė, Turka-Ust Barguzinas-Svetoj Nos-Olchonas Irkutskas, Sliudenka, Baikalas-Ulan Ude, Krasnojarskas); Kelionė į Koktebelį (Karpatai-Moldova-Padniestrė-Odesa-Krymas); Gruzijos chameleonas: tarp Europos ir Azijos (Tbilisis-Sighnaghi-Alazani slėnis-Lagodekhi-Tušetija-Stepantsminda-Goris, Boržomis-Svanetija-Batumis, Tbilisis)
Knygą „Kryptis-Rytai” galima nusipirkti ir internetu – http://www.mintis.eu/kelions-ir-apie-jas/910-kryptis-rytai.html
