Kai vėl grįžome į Ust Barguziną, žinojome, kad kitą dieną į Irkutską, pro Olchono salą turi plaukti garlaivis. Bet jau turėjome patirties iš Severobaikalsko, o ir vietiniai pasakojo, jog kas savaitę pagal grafiką turintį plaukti garlaivį per visą vasarą Ust Barguzino gyventojai matė vos du kartus.
Garlaivis, plaukiantis kiekvieną savaitę, per vasarą plaukė du kartus
Kai vėl grįžome į Ust Barguziną, žinojome, kad kitą dieną į Irkutską, pro Olchono salą turi plaukti garlaivis. Bet jau turėjome patirties iš Severobaikalsko, o ir vietiniai pasakojo, jog kas savaitę pagal grafiką turintį plaukti garlaivį per visą vasarą Ust Barguzino gyventojai matė vos du kartus.
Tačiau garlaivis atplaukė ir išplaukė ir mus išsivežė. Laive – 150 vietų. Juo plaukė mūsų trejetas, močiutė su anūke, dviratininkas, rusų įsimylėjėlių pora – šešiasdešimtmetis vyriškis ir begėdiškai jauna, gal dar penkiasdešimties neturinti jo partnerė. Vyriškis akivaizdžiai didžiavosi savo sėkme ir vis dairėsi, ar visi mato, koks jis „kietas”. Laive dar buvo ir keturi čekai. Tiesa, garlaivis transportavo tik jų kūnus, o sielos po bokalo alaus nugrimzdo į transą. Čekus Ust Barguzine buvome sutikę prieš kelias dienas. Jie kažkodėl gadino steriliai rusišką aplinką. Ir kuprinės jų tiems kraštams per brangios, ir išvaizda ne slaviška (supratau, kodėl ir buretas mūsų kilmę greitai nustatė). Kalbėjo čekai labai laužyta rusų kalba, o tai akivaizdžiai erzino jų pašnekovus rusus. Pasitikėjimo Rusija per kelionę po Sibirą čekai neįgavo ir, matyt, bijodami, kad garlaivis dings jiems iš po nosies, uoste pasistatė palapinę ir pernakt saugojo laivą.
Olchonas – lietuvių tremties vieta
Chužire apsistojame pas močiutę. Senam etnografiniame name už lovą ji prašo 25 litų. Vėliau išsiaiškinome, jog ši kaina „privačiame sektoriuje” yra standartinė. Turistinėje bazėje už lovą tektų mokėti 60 litų, tačiau tų bazių klientai du kartus per dieną maitinami.
Močiutė mus nukreipė į turizmo informacijos centrą. Centro darbuotojai pakeitė mūsų dolerius į rublius – bankomato nei Ust Barguzine, nei Chužire net su žiburiu nesurasi. Ir koks Chužire gali būti bankomatas, jeigu elektra į Olchono salą atvesta tik prieš penkerius metus.
Labai norėjome kultūros, todėl iš turizmo informacijos centro nuėjome į muziejų. Jame – lietuviškas stendas. Muziejaus darbuotoja nesugebėjo dorai paaiškinti, kaip tas stendas atsirado, bet spėjome, kad jį įrengė kažkurios „Misija Sibiras” dalyviai. Dabar Chužire – apie 1 tūkst. gyventojų, o šeštajame dešimtmetyje buvo net 3 tūkst. Pasak muziejininkės, tada Chužire gyveno net 207 lietuviai tremtiniai. Moteris tvirtai žinojo, kad lietuviai iš savo krašto buvo tremiami „dėl religinių įsitikinimų”… Nesiginčijome. Ji kalbėjo, kad visi, iki pas-kutinio, lietuviai iš Chužiro išvažiavo 1960-aisiais, o dabar ir visų mirusių palaikai iškasti ir į Lietuvą pargabenti. „Tačiau kasmet į kapines atvažiuoja lietuviai dvasininkai ir ten meldžiasi”, – kalbėjo muziejininkė.
Turistinis sezonas tęsiasi porą savaičių
Pirmoje rugpjūčio pusėje turistinis sezonas Olchono saloje jau buvo pasibaigęs. Vietiniai pasakojo, jog šįmet tikra vasara truko vos dvi savaites – antrąją liepos pusę. Salos ilgis – 70 km, didžiausias plotis – 15 km. Didžioji dalis iš 1 tūkst. 500 salos gyventojų gyvena Chužire. Salos reljefas – įspūdingas, tačiau visos jos nei per dieną, nei per dvi pėsčias neaplėksi. Gerai, kad be didesnių pastangų galima pasiekti Olchono vizitinę kortelę – Burchano iškyšulį, vieną iš šventų budistų ir šamanistų vietų, stūksantį prie pat Chužiro.
Šamanizmas ir budizmas persipynęs. Išpažįstantys pagoniškąjį šamanizmą gali būti ir budistai. Tad neaišku, kurios Baikalo apylinkių šventosios vietos yra kieno. Vienoje rusiškoje informacinėje knygoje Burchano iškyšulys vadinamas tiesiog šventa „buriatų vieta”. Pagoniškasis jo pavadinimas – šamanka, o Burchanu (arba buriatiškai Dievu) iškyšulys pradėtas vadinti paplitus budizmui.
Porą dienų bastėmės po Chužirą ir jo apylinkes, o vakarais gausiai vartodami omulius skatinome vietos žvejų verslą. Maitintis Chužire pigu, už 10-15 litų pavalgysi bet kurioje iš dešimties miestelio kavinių. Tiesa, ten pasiryžus praleisti ilgesnį laiką maistas gali ir atsibosti, praktiškai gali rinktis tik tarp pozų ir keliais būdais paruoštų omulių.
Baikale gyvena net 52 rūšių žuvys – unikalios, permatomos, po ežero dugną plaukiojančios golomenkos, kilnieji Baikalo eršketai, Baikalo sigai, įvairios lašišinės žuvys. Daugelis žuvų rūšių yra endeminės, jų nerasi niekur kitur, tik Baikale. Aišku, upėmis atkeliauja ir tradicinės žuvys – lydekos, kuojos ir visokie karosai. Tačiau niekur nematėm, jog kas parduotų kokią kitą žuvį, o ne omulį. Omulis – Baikalo karalius. Jo yra visur – kavinėse, kioskuose, traukinių stotyse prekiaujančių bobučių krepšiuose. Tiesiog omuliamanija! Tai lašišinė žuvis, tačiau sūdyto omulio skonis panašus į silkės. Informaciniuose leidiniuose teigiama, kad paprastai gaudomi 600-800 gramų svorio, 36-38 cm ilgio omuliai, bet mums visuomet pakliūdavo trumpesnės ir lengvesnės žuvys.
(Bus daugiau)
„Minties” leidykla išleido „Anykštos” žurnalisto Vidmanto Šmigelsko kelionių apybraižų knygą „Kryptis-Rytai”. Knyga iliustruota fotomenininko Rimgaudo Šlekio nuotraukomis.
Leidinyje pasakojama apie keturių bičiulių: anykštėnų Ričardo Skvarnavičiaus, Aido Gilio, V. Šmigelsko ir vilniečio Rimgaudo Šlekio – keliones po buvusią Tarybų Sąjungą.
Knygą sudaro trys skyriai: Iš Rusijos – be pykčio (Maskva-Krasnojarskas, Severobaikalskas-Nižnij Angarskas-Ulan Udė, Turka-Ust Barguzinas-Svetoj Nos-Olchonas Irkutskas, Sliudenka, Baikalas-Ulan Ude, Krasnojarskas); Kelionė į Koktebelį (Karpatai-Moldova-Padniestrė-Odesa-Krymas); Gruzijos chameleonas: tarp Europos ir Azijos (Tbilisis-Sighnaghi-Alazani slėnis-Lagodekhi-Tušetija-Stepantsminda-Goris, Boržomis-Svanetija-Batumis, Tbilisis)
Knygą „Kryptis-Rytai” galima nusipirkti ir internetu – http://www.mintis.eu/kelions-ir-apie-jas/910-kryptis-rytai.html
