Iš Chužiro maršrutinių autobusu išvažiavome į Irkutską. Kelias geras, autobusas tvarkingas, todėl 300 km kelionė nevargina. Visi maršrutiniai autobusai geram pusvalandžiui stojo prie pakelės užeigų. Keleiviai valgė už savo pinigus, o vairuotojai – kavinės sąskaita. Kad klesti, tokia „korupcija”, niekas neslepia, vienoje užeigų mačiau netgi užrašą ant durų – „komnata dle vodytielei” („vairuotojų kambarys”).
Iliuzijų sužinoti tiesą neturi
Iš Chužiro maršrutinių autobusu išvažiavome į Irkutską. Kelias geras, autobusas tvarkingas, todėl 300 km kelionė nevargina. Visi maršrutiniai autobusai geram pusvalandžiui stojo prie pakelės užeigų. Keleiviai valgė už savo pinigus, o vairuotojai – kavinės sąskaita. Kad klesti, tokia „korupcija”, niekas neslepia, vienoje užeigų mačiau netgi užrašą ant durų – „komnata dle vodytielei” („vairuotojų kambarys”). Beje, maistas tose užeigose – šviežias ir skanus.
Irkutske aplankėme ant Angaros pastatytą HE. Nusivylėme – pasirodo, vanduo bėga vamzdžiais, tad vaizdo jokio. Sužinojome, kad ir Krasnojarsko HE veikia tokiu pat principu ir atsisakėme planų grįžtant važiuoti prie tos elektrinės. Didžiųjų Rusijos hidroelektrinių – Bratsko, Krasnojarsko ir Sajanų – Sušensko – galingumas panašus kaip Ignalinos atominės elektrinės (o už Kauno HE jos galingesnės 500-600 kartų), tačiau kai tas galingumas sukištas į vamzdžius – jokio įspūdžio. Tą patį vakarą, kai vaikščiojome apie Irkutsko HE, sužinojome, kad sprogo didžiausioji Rusijoje Sajanų – Sušensko hidroelektrinė. Vietinių klausinėjome, ką jie žino apie sprogimą, bet rusai tik traukė pečiais į klausimą atsakydami: „Jūs tikitės mūsų šalyje sužinoti teisybę?”
Admirolą pražudė auksas
Irkutske savo dienas baigė laikinasis Rusijos vadovas admirolas Aleksandras Kolčakas. Jam šiame mieste prieš keletą metų dviejų fizinių asmenų iniciatyva pastatytas įspūdingas paminklas. Matyt, akmeniu atgijęs baltagvardietis Irkutsko gyventojų simpatijų nesusilaukė, nes gal tik koks dešimtas gatvėje pakalbintas žmogus žinojo, kur stovi paminklas admirolui. Prie paminklo įrengta apsaugos budelė – turbūt karvedžio statusas įpareigoja būti saugomam dieną naktį. Sovietų valdžiai plintant po Rusiją, A. Kolčakas, su savo daliniais priglaudęs carinės Rusijos aukso atsargas, 1920 metais traukėsi į Rytus. Literatūros šaltiniuose teigiam, jog auksas ir pražudė admirolą. Jo dalinius dėl to užpuolė Transibiro magistralę kontroliavę čekų kariškiai – vėliau čekai A. Kolčaką perdavė raudoniesiems, o auksu išsipirko patys. Admirolą raudonieji netrukus įkišo į eketę, išpjautą Angaroje. 180 tonų Rusijos aukso dingo be žinios – spėjama, kad čekai dalį aukso nuskandino Baikalo ežere, o žiniasklaida yra rašius, jog ežero dugne neva aptikti traukinio vagonai su carų auksu.
Irkutske stovi ir paminklas carui Aleksandras III, nutiesusiam Transibiro magistralę ir sujungusiam Irkutską su europine Rusijos dalimi. Paminklas carui Angaros krantinėje pastatytas XX amžiaus pradžioje, sovietų, žinoma, nuverstas, o šio amžiaus pradžioje vėl atstatytas.
Prie paminklo Aleksandrui III vyko vakarinis Irkutsko gyvenimas. Kas grojo, kas riedučiais važinėjosi, kas alų iš butelių gėrė. Visi alaus gerėjai butelius susikišę į specialius maišelius, matyt, yra kažkoks kvailas įstatymas, draudžiantis demonstruoti „apnuogintus” butelius.
Irkutsko, kuris pagal gyventojų skaičių toks pats kaip Vilnius, centre – keli prabangūs restoranai, bet paėjus kelis šimtus metrų į šalį – nei barų, nei naktinio gyvenimo. Vilniaus Gedimino prospektas irkutskiečiui turėtų atrodyti kaip nesuvokiamo dydžio linksmybių ir pramogų zona.
Traukinys stoja, kur keleiviai pageidauja
Iš Irkutsko elektriniu traukiniu važiavome iki Sliudenkos. 100 kilometrų kelionė kainavo vos 6 litus. Traukinys sausakimšas, pilnas grybautojų su kokių 30 litrų talpos aliuminiais bakais. Daugybė panašaus amžiaus ir išvaizdos senukų, lyg visa pokarinė mokinių laida būtų susirinkusi į klasės susitikimą. Iš jaunų žmonių įstrigo vyrioko portretas – tipiškas rusas, lyg iš filmo – treninginės kelnės, jūreiviški marškinėliai, juoda vilnonė kepurėlė, dantyse papirosas, o akys laksto ir desperatiškai ieško, kur išlieti energiją.
Iš Sliudenkos, Baikalo pakrantės miestelio, kurio geležinkelio stotis vienintelė Rusijoje iš marmuro, buvome susiruošę važiuoti iki vietovės Baikalas, paskui persikelti per Angarą į kurortinį miestelį Listvenka. Beje, Sliudenkos stotį iš marmuro prieš gerą šimtą metų statė, ne iš pižonizmo, o todėl, kad miestelio apylinkėse veikė marmuro kasyklos, o ir dabar ten visur pilna marmuro, kaip pas mus granito.
90-ies kilometrų atstumą nuo Sliudenkos iki Baikalo traukinys važiavo net 8 valandas. Šis senosios Transibiro magistralės ruožas, vadinama „krugobaikalka” („Baikalo žiedas”), dabar naudojamas tik kaip turistinis arba vietinio susisiekimo maršrutas. Mes važiavome vietinio susisiekimo – „matanijie” traukiniu. Kaip šį žodį išversti, nelabai žinau – gal raizgalynė ar makalynė. „Matanijie” veža prekes, šalia geležinkelio gyvenantiems žmonėms ir stoja visur, kur tik kas paprašo. Baikalo pakrante per 38 tunelius traukinys judėjo 20-30 km per valandą greičiu, jo duris plačiai atvertos, tuneliais drąsiai vaikščiojo žmonės, net kai pro šalį važiavo „matanijie”.
(Bus daugiau)
„Minties” leidykla išleido „Anykštos” žurnalisto Vidmanto Šmigelsko kelionių apybraižų knygą „Kryptis-Rytai”. Knyga iliustruota fotomenininko Rimgaudo Šlekio nuotraukomis.
Leidinyje pasakojama apie keturių bičiulių: anykštėnų Ričardo Skvarnavičiaus, Aido Gilio, V. Šmigelsko ir vilniečio Rimgaudo Šlekio – keliones po buvusią Tarybų Sąjungą.
Knygą sudaro trys skyriai: Iš Rusijos – be pykčio (Maskva-Krasnojarskas, Severobaikalskas-Nižnij Angarskas-Ulan Udė, Turka-Ust Barguzinas-Svetoj Nos-Olchonas Irkutskas, Sliudenka, Baikalas-Ulan Ude, Krasnojarskas); Kelionė į Koktebelį (Karpatai-Moldova-Padniestrė-Odesa-Krymas); Gruzijos chameleonas: tarp Europos ir Azijos (Tbilisis-Sighnaghi-Alazani slėnis-Lagodekhi-Tušetija-Stepantsminda-Goris, Boržomis-Svanetija-Batumis, Tbilisis)
Knygą „Kryptis-Rytai” galima nusipirkti ir internetu – http://www.mintis.eu/kelions-ir-apie-jas/910-kryptis-rytai.html
