Išdrožti papraščiau nei nupiešti

Anykščių rajono savivaldybės tarybos narys Virgilijus Aloyzas Milaknis jau kelis dešimtmečius yra ir medžio drožėjas, tautodailininkas. V. A. Milaknis sako, kad nepriklausomai nuo žaliavos – ir iš metalo, ir iš medžio, iš akmens, molio – galima gaminti kičą ir dar su pretenzija į meną, taip pat ir iš bet kurios medžiagos gali kurti išliekamąją vertę turinčius darbus.

Į Anykščių rajono Tarybą pagal Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos sąrašą šį pavasarį išrinktas V. A. Milaknis yra dirbęs rajono mero konservatoriaus Sigučio Obelevičiaus patarėju, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju, Viešintų seniūnu.
Medžio drožimu jis susidomėjo savo darbinės karjeros pradžioje, kai po Vilniaus pedagoginio instituto baigimo buvo paskirtas Viešintų vidurinės mokyklos darbų ir fizikos mokytoju.

V. A. Milaknis sakė, kad yra pagaminęs 4–5 tūkst. dirbinių iš medžio. Tiesa, didžioji jų dalis – smulkūs gaminiai: mentelės, pjaustymo lentelės, šaukštai, prieverpstės. Didesnių darbų politiko ir tautodailininko sąskaitoje yra per 100.

Jis sakė esąs žymiausio Anykščių krašto tautodailininko Broniaus Tvardausko mokinys. „B. Tvardauskas išmokė ir kaip įrankius išsigaląsti, ir drožybos paslapčių: kaip akis išdrožti, kaip lūpas ar medžių lapus, raides. Nors ir dabar dar tų žinių pritrūksta, droži droži ir galvoji, kad galbūt buvo galima kitaip padaryti“, – pasakojo V. A. Milaknis.
Ką nors grožti galima praktiškai iš visų medžių, tačiau žaliavą reikia rinktis pagal būsimo kūrinio paskirtį.

„Medis turi tam tikrą tekstūrą, drožimo įrankį stumiant į vieną pusę išeis vienaip, į kitą – kitaip. Reikia nuolat žiūrėt, kokia medžio tekstūra. Drožybai tinka liepa, ąžuolas, raudonmedis, pušis, eglė, obelis. Bet reikia žiūrėti, kokį kūrinį darai. Niekad nedroši pypkės iš liepos, imsi raudonmedį. Ir šaukšto iš liepos nedarysi, imsi obelį ar klevą. Kiekvienam darbui parenki. Ornamentams, verpstėms, prieverpstėms geriau minkštesnis medis. Kūriniai iš liepos – neilgaamžiai, bet smulkūs darbeliai lauke neeksponuojami, o patalpose ir liepa išsilaiko. Iš liepos lauke būna nebent garbės lentos ar pavyzdinių sodybų ženklai pagaminti. Tokius darbus turi nuolat atnaujinti, dengti geru laku“, – aiškino V. A. Milaknis.

Pirmuosius drožybos įrankius V. A. Milaknis gaminosi pats, šį tą jam pagamino ir kolega tautodailinkas, kalviu Arklio muziejuje dirbęs Valentas Survila.
Virgilijus daugelį metų turėjo drožybos būrelius Anykščių rajono mokyklose. Tautodailininkas suskaičiavo, kad jo paties ar jo mokinių darbai yra iškeliavę į 17 pasaulio valstybių. „Kai meru buvo Saulius Nefas, manęs dažnai prašydavo, gal turiu kokį darbą, kurį būtų galima padovanoti svečiams iš užsienio. Dovanoms dažniau parinkdavome mokinių, o ne mano darbus“, – kalbėjo menininkas.

Jis sakė, kad pajamas iš savo darbų gauna tik retais atvejais, kai kažkas kažką specialiai užsisako, o visus kitus kūrinius Virgilijus dovanojantis.
„Pirmiausia ateina idėja, o tik paskui pradedi galvoti apie žaliavą. Būna, kad sugalvoji kažką išdrožti ir neprisiruoši. Gali neprisiruošti mėnesį, pusę metų, metus. Yra tokių mano darbų, kuriems aš ruošiausi bent porą metų, kol subrendau, supratau, kad galiu pabandyti drožti. Atrodo, bandysi ir neišeis. Reikia sulaukti momento, kai jau pats patiki, kad darysi ir pavyks. Drožiu, kada turiu laisvo laiko ir noro. Gali valandą drožt, gali ir iki paryčių. Žiūri, jau trys valandos nakties, o šeštą reikia keltis. Kartais nepamatai, kaip prabėga laikas…“ – kalbėjo tautodailininkas.

Virgilijus ilgą laiką drožė tik plokščius darbus, dabar sako esąs subrendęs ir skulptūroms – pabandė sukurti ir pirmuosius Rūpintojėlius ir, regis, pavyko.
„Ką išdrožiu, nupiešti niekaip negalėčiau. Vaizdą matau mintyse, akyse, o paėmęs pieštuką, nejaučiu simetrijos, atstumų nuo akies iki akies, nuo lūpos iki lūpos… Droždamas matau simetrijas, o piešiant išeina burbuliukas vietoj galvos ir pagaliukai vietoje rankų, Net keista, juk droždamas išgaunu raukšles ir sausgysles“, – pasakojo V. A. Milaknis.

Jis sakė mokantis staliaus darbus. Įsirengdamas namus, visą medinę apdailą pasidarė pats. „Esu ne tik sau, bet ir vienam banko ofisui Vilniuje medines duris padaręs“, – pasakojo anykštėnas.
Virgilijus ilgiems vakarams dingsta savo dirbtuvėse, tačiau sutuoktinės jis tikino savo pomėgiu neerzinąs. „Moterys labai mėgsta įvairias smulkmenas, patogius įrankius virtuvėje ir buityje. Atlieku visus užsakymus, kokių žmona tik pageidauja“, – šypsojosi tautodailininkas.
Mokykloje nebedirbantis V. A. Milaknis visgi tebėra mokytoju – jis dirba Aknystos socialinės globos namuose, vienu iš jo darbinės veiklos profiliu yra globotinių įgūdžių lavinimas, dirbant su medžiu.

Medžio drožyba tradiciškai laikoma viena primityviausių ir paprasčiausių vizualinio meno formų. V. A. Milaknis sako manąs, kad gal toks stereotipas kilęs iš to, kad su medžiu dirbti imasi platesnis ratas asmenų, negu su metalu ar akmeniu. Skirtumai kaip tarp eilėraščio ir muzikos kūrybos – eilėraščius bando rašyti tie, kas pažįstas raides, muziką – kas pažįsta natas. Raides pažįstančių, be abejo, yra daugiau, nei pažįstančių natas…
„Dirbdamas su medžiu, negali daryti klaidų, kažką ne taip padrožęs, sunkiai atgal bepriklijuosi“, – kalbėjo tautodailininkas.