Iškilmių Burbiškėse intencija
Visai neseniai istorijon pasitraukė 2023-ųjų birželio 18-oji. Tai ne šiaip sau eilinė kalendorinė diena. Tai – Burbiškio parapijos 90-asis gimtadienis, kuriam ruoštasi ištisus metus. Kvietimai dalyvauti šios dienos iškilmėse buvo išsiuntinėti dar sausio mėnesį, kad kviečiamieji ramiai galėtų susiplanuoti tos savaitės darbus, kad nereiktų karšligiškai rinktis – važiuoti ar ne.
Burbiškio parapijos 90-mečio proga prie nuostabiai gražaus Ingos Venslovienės užtiesalu papuošto altoriaus iškilmingas šv. Mišias aukojo Panevėžio vyskupas ordinaras Linas Vodopjanovas OFS, apsilankęs, kaip Ganytojas, po 20 metų.
Šia proga reikia prisiminti ir kitus vyskupus, aukojusius šv. Mišias Burbiškio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje:
1938 09 06 – vyskupas Teofilius Matulionis (1873–1900–1929–1962). 2017 06 25 paskelbtas Palaimintuoju.
1941 08 22 – vyskupas Kazimieras Paltarokas (1875–1902 –1926–1958).
2003 08 15 – vyskupas Jonas Kauneckas (1938–1977–2000 – nuo 2013 m. Panevėžio vyskupas emeritas).
2023 06 18 – vyskupas Linas Vodopjanovas OFM (1973-06-08 – 2000-07-15 – 2012-02-11, nuo 2016-05-20 paskirtas Panevėžio vyskupu.
Pakviesti buvo visi šioje parapijoje tarnystę atlikę dvasininkai, o jų – net 9. Džiaugėmės svečių būryje išvydę vyriausią amžiumi Utenos Dievo Apvaizdos parapijos rezidentą, garbės kanauninką jubiliatą Povilą Svirskį. Jokia paslaptis, kad Garbės kanauninkas, vienintelis apsilankęs iškilmėse, 2023 metų spalio 31 dieną švęs 75-erių metų kunigystės jubiliejų. Burbiškiečiai nekantriai laukia tos dienos, kad nuvykę galėtų Jį pasveikinti. Kitąmet – 2024-ųjų spalio 23 dieną – svarbų svečią sveikinsime ir su 100-uoju gimtadieniu.
Būtina pridurti, kad būsimasis Jubiliatas tarnystę Burbiškio parapijoje ėjo 1958–1963 metais – sunkiausiu Lietuvai laiku, neskaitant karo, maro…
Baisiausias sunkmetis bažnyčiai ir kunigams
Tuoj po karo komunistai skubiai ėmė persekioti religiją ir Bažnyčią, siekė bet kokia kaina sunaikinti ją. Stalino laikais (1945–1953 m.) trečdalis kunigų buvo ištremta į Sibirą, suimami ir teisiami vyskupai, uždarinėjamos bažnyčios. Ateistinė valdžia vyskupams paliko tik teisę pašventinti aliejus, per metus pašventinti kelis naujus kunigus, laidoti mirusius kunigus… Leido sykį per metus keliose vietose suteikti Sutvirtinimo sakramentą. Kunigų skyrimą į parapijas ir jų perkėlimą griežtai reguliavo ateistinė valdžia, kad kunigai liktų priklausomi ne nuo vyskupų, bet nuo parapijos komitetų, suformuotų iš kuo didesnio komunistų ir ateistų skaičiaus.
Kunigai bausti už vaikų religinį mokymą, ruošimą pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimo sakramentui, už vaikų neišvarymą iš bažnyčios, o tuo labiau – už leidimą tarnauti Mišioms, giedoti chore, barstyti gėles. Bausti už kunigų pasikvietimą į atlaidus, už kryžių ar statulų pastatymą šventoriuje ar kapuose. Mokyklose religingi vaikai buvo terorizuojami, niekinami už bažnyčios lankymą, už prisipažinimą, kad tiki į Dievą, už atsisakymą rašyti skundus ant kunigo ir pan.
Kunigams neleista lankyti sergančiųjų ligoninėse, senelių namuose su dvasiniu patarnavimu, nors pagal įstatymus ligonis turėjo tokią teisę. Buvo draudžiamos ir trukdomos religinės šventės. pvz., Velykos paskelbiamos darbo ar talkos diena. Kas švenčia, gali būti net atleistas iš darbo. Nusikaltimu nelaikytas pamaldų trukdymas, kai į bažnyčią įsiveržia komjaunuoliai ir, sukėlę triukšmą, neleidžia kunigui tęsti šv. Mišių. Drausta remontuoti bažnyčią, laukiant, kad sugriūtų ir būtų galima paskelbi nenaudojama. Net ir už menkus remonto darbus buvo baudžiamas kunigas ir parapijos komitetas.
Jubiliejinės datos proga aukojęs šv. Mišias ir prisiminimais dalinęsis rezidentas Povilas kalbėjo apie nelengvus kunigystės metus. Dar iki kun. Povilui atsikeliant dirbti į Burbiškį, 1955 m. tuometinės valdžios išvaryti iš dvaro (sovietų nacionalizuoto) patalpose buvusios bažnyčios burbiškiečiai nenuleido rankų. Nutarė prašyti valdžios leidimo nusipirkti naujos bažnyčios statybai P. Meškausko klojimą tuometiniame Pagraužių kaime. Vieta patogi – šalia parapijos kapinių, kelių sankryžoje. Tuo metu parapijoje darbavosi kun. A. Ulickas, 1957 metų rugsėjo 29 dieną išvykęs (žinoma, ne savo pageidavimu) į Rimšę. Vos mėnesį parapiją administravo kun. Stasys Krikštonaitis, o kun. Petras Baltuška tepabuvo vos 10 dienų.
Kun. Povilo Svirskio likimas neglostė
1958 metų kovo 10 dieną, būdamas 34 metų, atvyko kun. Povilas Svirskis. Kunigas Povilas tuo metu buvo jaunas, pamaldus, uolus, tykaus būdo kunigas, bet Burbiškyje (kaip ir kitur būtų buvę) likimas jo neglostė. Jo tarnystės laiku pristatytos zakristijos, paaukštintas prieangis, klebonijai įsteigti ir kunigams gyventi nupirkti Povilo Meškausko namai.
Nors pats rezidentas Povilas nesismulkino, bet, norint tinkamai suvokti pasakymą „likimas neglostė“, norisi pateikti keletą konkrečių faktų. Antai, vyrams pradėjus rinkti iš parapijiečių pinigus, kažkas juos paskundė valdžiai. Pareigūnai visaip stengėsi apkaltinti kleboną pinigų rinkimu, tačiau nepasisekė. Deja, ir numatyto namo klebonijai parapija nenupirko, nors tam reikalui jau buvo surinkti pinigai. Laimėta tik tiek, kad parapijai atiteko Meškausko pastatų dalis: tvartas ir svirnas, kuriuos bažnytiniam komitetui pardavė „Pergalės“ kolūkio valdyba.
Klebonas apsigyveno pas parapijiečius Bagdonus dar nebaigtame įrengti jų name. Tačiau jau kitą dieną šeimininkė susirūpinusi ėmė prašyti, kad kuo greičiau išsikraustytų, nes valdžia jos sūnų, dirbantį Anykščių taupomojoje kasoje, grasina atleisti iš darbo, jei tėvų namuose gyvens kunigas. Tada kun. P. Svirskis nusprendė įsikurti Meškausko sodybos tvartelyje, kurio kamputyje buvo ir malkinė. Jos vidų iškalė lentomis, į tarpus pripylė spalių, pasistatė nedidelę koklinę krosnelę. Tą kambarėlį kunigo pažįstamieji praminė Betliejumi. Valdžia nebejudino kunigo tik iki tol, kol šis nesumanė įsirengti šalia dar vieną kambarėlį. 1963 metų vasarą pasirodę pareigūnai kaltino jį dėl neteisėtos statybos, bet nubausti nepavyko… Tuomet valdžia ėmė kaltinti kun. P. Svirskį religiniu vaikų mokymu. Į Anykščių prokuratūrą kelis sykius kviestas kunigas aiškinosi, kad įsakymo nepažeidęs, t. y. vaikų nemokęs, tik patikrinęs jų tikėjimo žinias. Tardymų ir nuolatinių priekabiavimų išvargintas, kunigas 1963 metų lapkritį persikėlė į kitą parapiją. Tačiau tai neišgelbėjo jo nuo tolesnių nemalonumų. Po kelių mėnesių (1964-ųjų sausį) Anykščiuose įvyko teismas. Kunigą kaltino kaip didžiausią nusižengėlį. Nusižengimai esą tokie, kad būtų galima pastatyti prie sienos ir sušaudyti. Liudytojai, turėję padėti įrodyti „kaltę“, tylėjo arba verkė. Visuomeninis kaltintojas smerkė kunigo ir Bažnyčios pragaištingą veiklą, ardančią tarybinę santvarką. Tvirtino, kad grupės vaikų klausinėjimas ir pamokymai yra ne kas kita, kaip tikėjimo mokymas, kurį draudžia įstatymas. Nuosprendis – vieneri metai pataisos darbų. Bausmę kun. P. Svirskis atliko pasirinktoje vietoje – Naujasodžio kolūkyje prie Krekenavos dirbdamas lauko darbus ir malūne. Po pusmečio iškvietę į Panevėžį, valdžios pareigūnai pasiūlė dovanoti bausmę, jei mainais atsisakys kunigystės ir viešai suabejos savo pašaukimu. Atlikęs visą skirtą bausmę ir atgavęs kunigo pažymėjimą, kun. P. Svirskis klebonavo kitose parapijose.
Trumpai apie kitus Burbiškio parapijos kunigus
Kaip minėta pasakojimo pradžioje, 2023-ųjų sausio mėnesį į iškilmes buvo pakviesti visi Burbiškio parapijoje tarnystę atlikę dvasininkai. Vieni dėl sveikatos, kiti dėl didelio užimtumo sekmadienio tarnystėse gyvai dalyvauti negalėjo, bet kiekvienas atsiuntė sveikinimo laiškus, prašė padėkoti buvusiems kolegoms ir parapijiečiams, perduoti linkėjimus, buvo maldos bendrystėje savo parapijose. Malonius sveikinimus perdavė Anykščių dekanas klebonas kun. Petras Baniulis ir kun. vikaras Raimundas Zimka.
Šia iškilminga proga verta paminėti ir kitas čia kunigavusias asmenybes. Žinoma, ir čia įspaustus jų pėdsakus. Štai minint parapijos dešimtmetį, kunigo Igno Šiaučiūno (1905–1933–1991) rūpesčiu 1943 metais šventoriuje pastatyta Benjamino Jakševičiaus (1895–1984) iš geležies ir cemento sukonstruota 4 metrų aukščio Kristaus Karaliaus statula (sovietinės okupacijos pradžioje perkelta į Burbiškio kapines). Paminklo priekyje įrašas: „Kristau, grąžink pasauliui taiką. Tavo globai pavedame save ir Tėvynę Lietuvą“. Kitoje pusėje – „A. A. Kunigo Prano Zabielos rūpesčiu ir lėšomis įkurtosios Burbiškio parapijos dešimtmečiui paminėti. Dėkingi burbiškiečiai“.
Nuo kun. I. Šiaučiūno išvykimo 1955-ųjų pradžioje prasidėjo antrasis Burbiškio bažnyčios istorijos laikotarpis, kurį galima pavadinti kovos už būvį vardu. Žaibiškai per keletą mėnesių vienas kitą keitė bažnyčią aptarnavę kunigai. Vietinė Anykščių rajono valdžia, demonstruodama savo galią, Burbiškio bažnyčiai nuolatinio kunigo neskyrė. Vykdomojo komiteto pirmininkas atsisakė įregistruoti bažnytinį komitetą, nes „Burbiškyje pamaldos esą nereikalingos“.
Norisi pasidžiaugti, kad 1976–1978 metais Burbiškio parapijoje tarnavo kun. Antanas Zulonas (gim. 1942 12 24, įšv. į kun. 1971 04 25), šiuo metu tarnaujantis Panevėžio šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus parapijoje. Nuo 2014 metų balandžio 9 dienos – rezidentas.
Kun. A. Zulonas Burbiškio parapijoje buvo paskutinis iš kunigų, nuolat gyvenusių Burbiškyje. Po jo dirbę kunigai Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią aptarnavo važinėdami iš kitų parapijų. Lygiai prieš 45 metus, 1978-aisiais, Burbiškio parapija buvo priskirta Anykščiams: į Burbiškio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią šv. Mišias aukoti atvažiuoja ir Anykščių parapijos klebonai bei vikarai.
Bene ilgiausiai Burbiškio parapiją aptarnavo kun. Vincentas Stankevičius – nuo 1993-ųjų iki
2007 metų, važinėjęs iš Debeikių parapijos. Nuo 2011 09 01 kun. Vincentas (g. 1946 01 22, kun.
1977 05 22) tarnauja rezidentu Rokiškio parapijoje.
Po rekordiškai ilgo laiko Burbiškio parapijoje nuolat keičiasi kunigai: šiuo metu nuo 2017 07 04 Antazavėje tarnaujantis kun. mgr. Vytautas Dagelis (g. 1974 07 11, kun. 2004 10 30) Burbiškio parapijoje buvo vos metus (2007–2008). Dar vienerius metus (iki 2009-ųjų) – kun. Virginijus Taučkėla (g. 1961 03 08, kun. 1989 05 28), nuo 2022 10 18 d. rezidentu tarnauja Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijoje.
Metų tarnavimo tradiciją išlaiko ir iš Svėdasų parapijos atvykstantys kunigai: kun. Vydas Juškėnas (g. 1974 08 08, kun. 1998 08 09 ), nuo 2017 07 04 tarnaujantis Zarasų parapijoje ir einantis Zarasų dekanato pareigas. Tuo metu Svėdasų parapijoje tarnauja ir kun. lic. Ričardas Banys (g. 1967 05 28, kun. 2001 08 12), nuo 2017 07 04 einantis klebono pareigas Vadoklių Švč. Jėzaus širdies parapijoje. Kun. Ričardas irgi buvo dažnas Burbiškio parapijos svečias.
Kai Burbiškio parapija 2010 metais buvo priskirta Leliūnų parapijoje reziduojančiam kunigui, pastoracijos gairės burbiškiečiams perduotos kun. mgr. Alfredo Puško. Kun. Alfredas (g. 1978 04 02, įšventintas į kunigus 2006 02 18) tarnystę Burbiškio parapijoje atliko 2010–2017 metais. Nuo 2017-ųjų liepos 4-osios darbuojasi Ramygaloje.
Trumpesnei, t. y. trejų metų kadencijai (nuo 2017 iki 2020-ųjų), į Burbiškį iš Leliūnų važinėjo kun. Stasys Tamulionis, gim. 1952 12 09, į kunigus įšventintas 1978 05 28. Nuo 2020 07 09 – jis
Karsakiškio Nukryžiuotojo Jėzaus parapijos klebonas.
Nuo 2020-ųjų liepos 9 dienos iki dabar Burbiškio parapija rūpinasi kun. teol. lic. Andrius Šukys.
Nuo pamaldumo prie „susitvarkymo“
Remiantis prisiminimais, galima sakyti, kad Burbiškio parapijoje gyveno pamaldūs žmonės. Tvirta tikėjimo dvasia atsiskleidė kovojant dėl bažnyčios. Nebijota ir pačiam Stalinui rašyti laiškus, važiuoti į Maskvą, kovoti už tikėjimo teises diplomatiškai parengtais raštais ir veiksmais.
Burbiškio bažnyčia pirmą kartą buvo uždaryta 1951 metais. Tądien, kai atvažiavo komisija ją
uždaryti, parapijiečiai apgulė dvaro rūmus, apstojo duris ir ryžosi netgi jėga priešintis. Tai pamatę „svečiai“ pareiškė: „Jei taip ta bažnyčia jums reikalinga ir brangi – turėkite ją!“ Komisija išvažiavo. Burbiškiečiai džiaugėsi. Tačiau atvykėliai žmones paprasčiausiai apgavo. Kai tikintieji išsivaikščiojo, jie sugrįžo ir užplombavo dvaro rūmuose buvusios bažnyčios duris. Argumentas: mokykla ir bažnyčia negali būti po vienu stogu.
1954 metų gruodžio 17 dieną rajono valdžios rašte nurodyta bažnyčią, kaip avarinę, uždaryti. Įsakymu leista paskutinį sykį švęsti Eucharistiją bažnyčioje šv. Kalėdų rytą.
Visgi turime pripažinti, kad sovietizacija pagraužė bendruomenės kamieną. Siautėjo ateistai, kaimas ėmė gerti. Dar labiau parapija pakriko, kai nebegyveno vietoje kunigas. Penkiasdešimt metų vykdytas visuomenės ateizavimas, Bažnyčios veiklos ribojimas ir kišimasis į jos vidaus gyvenimą, siekiant kuo labiau jai pakenkti, paliko gilius pėdsakus. Ateistinės kontrolės ir prievartos aplinkoje ėmė formuotis „proginio kataliko“ modelis, kai į bažnyčią einama tik per didžiąsias religines šventes, daugiausia kelis kartus per metus. Sovietmečiu šeimoje neįgijus tvirtų maldos tradicijų, gyvenime imta apsiriboti santuoka bažnyčioje, naujagimio pakrikštijimu, vaiko parengimu Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimo Sakramentui, mirusiojo išlydėjimu Amžinybėn.
Per 90 parapijos gyvavimo metų Burbiškio parapiją aptarnavo per 30 dvasininkų. Dėl dažnos kaitos nesuformuotos parapijinio gyvenimo gairės, dėl mažėjančio lankomumo tikinčiųjų einama parapijos uždarymo link.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ne visi tikintieji deramai atsigręžė į Dievą ir Bažnyčią. Užgriuvo ekonominiai sunkumai, didžioji dalis jaunimo išvažiavo į miestus. Senoliams mirštant, kraštas nyksta. Parapijos bažnytėlė ilgą laiką stovėjo apleista, nedažyta… Rodos, nebeliko nei džiaugsmų, nei vargų, nei sukrėtimų, kurie Dievo vardu suburtų darnią bendruomenę.
Manoma, kad 2000 metais parapijoje gyveno per 900 gyventojų. 2010-aisiais – 600. Šiuo metu – teoriškai perpus mažiau. Sekmadieniais bažnyčią lanko 15–20 tikinčiųjų. Tikslingiausia būtų Burbiškio parapiją priskirti Anykščių parapijai, kuri šiuo metu aptarnauja ir Dabužių, ir Debeikių kaimiškąsias parapijas.
Nedera nostalgiškai baigti mintis apie pamaldumą ir Burbiškio parapijos tikinčiuosius.
2023 metų birželio 18 dieną švęsti tituliniai Švč. Jėzaus Širdies atlaidai, nuo 2021-ųjų likę vieninteliai atlaidai parapijoje.
Reikia visiems girdint kuo nuoširdžiausiai pasidžiaugti, kaip iki jubiliejaus Burbiškio parapijiečiai rūpinosi sutvarkyti gyvenvietės kapinėse esantį kun. Pranciškaus Zabielos kapą. Šiam reikalui ir kitiems darbams visą pusmetį rinko specialias aukas. Kunigo P. Zabielos rūpesčiu pagaminta Kristaus Karaliaus skulptūra atnaujinta Anykščių rajono savivaldybės lėšomis kartu su Anykščių komunalininku ir jos vadovu Kaziu Šapoka bei kitais.
Iškilmių tęsinys šventoriuje
Po šventųjų Mišių 90-mečio iškilmės tęsėsi šventoriuje, kur vaišintasi Eugenijaus Aukūno medumi, šventės koordinatorės Danutės Bujavičienės sūriais. Šventoriuje jautrius romansus susirinkusiesiems dovanojo Burbiškio romansinio dainavimo ansamblis „Pivonija“ kartu su seniūnaičiu Alvydu Apeikiu.
Prieš 20 metų – švenčiant Burbiškio parapijos 70-metį – ant šventoriuje pastatyto kryžiaus prisegta dar viena – naują parapijos gimtadienį liudijanti, jubiliejui skirta lentelė „Burbiškio parapijai – 90“, kurią sukūrė ir padovanojo Vytautas Šapoka.
Visi susirinkę į iškilmes dovanų gavo kun. A. Šukio ir doc. dr. Irenos Ramenckienės parengtą lankstuką, skirtą šioms iškilmėms (leidinį išleido UAB „Utenos Indra“).
Iškilmėse giedojo Leliūnų šv. Juozapo parapijos moterų ansamblis, vadovaujamas Žydrūnos Čižienės.
Po šventinės programos šventoriuje, svečiai buvo maloniai laukiami Burbiškio dvare – jiems padovanota puikiai vadovų apmąstyta ekskursija.
Šventės svečius vaišino Jurgitos, Gintarės ir Jurgitos komanda.
Liturgijoje patarnavo tarnysčių savanoriai iš Leliūnų ir Pakalnių parapijų.
Irena Ramaneckienė, Birutė Navikienė, Liudas Buzėnas
Graži Šventė.Ačiū klebonui Šūkiui.