Anykščių regioninio parko darbuotojai teigia, kad vos penktadienį atidarytas Lajų takas per savaitgalį sulaukė 11 tūkstančių lankytojų. Tuo tarpu portalas delfi.lt jau skelbia pirmuosius neigiamus šį objektą aplankiusių turistų komentarus. Savo įspūdžius dėsto www.grynas.lt žurnalistas Justinas Vanagas.
Medžių lajų takas Anykščiuose yra pirmasis tokio lygio objektas Lietuvos gamtoje, į kurį po jo atidarymo žmonės plūdo tūkstančiais. Statistikos duomenimis, kuri, greičiausiai vedama pagal parduotų parkų bilietukų skaičių, take per vieną savaitgalio dieną apsilankė 11000 žmonių. Tokie srautai – pasakiška dovana miesteliui, kuris svajoja apie kurortą, todėl reikėtų stengtis trigubai, kad vieną kartą apsilankę žmonės norėtų grįžti bent po kartą kiekvienu metų laiku.
Esu buvęs ne viename Europos objekte, į kuriuos reikia eiti, lipti ir pan., tačiau su tokiomis neišvystytomis paslaugomis „iki potyrio“ dar nesu susidūręs.
Esu buvęs ne viename Europos objekte, į kuriuos reikia eiti, lipti ir pan., tačiau su tokiomis neišvystytomis paslaugomis „iki potyrio“ dar nesu susidūręs. Panašiausias į mūsiškį objektas yra Londone – karališkuose „Kew“ soduose esantis medžių lajų takas, kuris ten buvo atidarytas 2008 m. Turėčiau pasakyti, kad britiškas požiūris į statybas, dizainą, prasmę ir išpildymą 2008 m. buvo visa galva aukščiau už mūsiškį ŠIANDIEN. Šiame reportaže – įspūdžiai apie antrąją tako veikimo dieną, lietuvišką požiūrį į infrastruktūrą ir atlaidumą…
Sekmadienį po pietų sėdome į automobilį ir spontaniškai pasukome Anykščių link. Google Maps žemėlapių programėlėje telefone surinkome „medžių lajų takas, Anykščiai“. Negavome nieko. Tada ieškojome Google paieškoje „medžių lajų takas, Ankščiai, vieta“ ir pan. Jokios informacijos kaip rasti taką nepateikė nei Anykščių savivaldybės nei Anykščių regioninio parko puslapis. Visuose buvo džiaugiamasi objektu „arčiau dangaus“, tačiau jokios informacijos turistui, norinčiam ten patekti. Paspaudus daugybę nuorodų, išaiškinau, kad takas – prie Puntuko. Žemėlapyje pažymėjau vietą ir už valandos (važiavau iš Vilniaus) jau stovėjau kamštyje Anykščių šilelyje. Pasukus nuo kelio, vedančio į Anykščius į šilelį, kur stūkso Puntukas, ženklas rodo, kad iki akmens reikia važiuoti 2 km. Sekmadienį pavažiavus maždaug puskilometrį, prasidėjo chaotiška spūstis. Kelyje su plačiais kelkraščiais ir giliais grioviais, skiriančiais nuo miško, gali prasilenkti du automobiliai, o kelkraštyje telpa dar vienas. Pradžioje įvažiavimo kairėje pusėje buvo pastatytas laikinas ženklas „stovėti draudžiama“. Todėl dešinys kelkraštis buvo pilnas automobilių, o kairiuoju pirmyn ir atgal ėjo šimtai žmonių, kur ne kur, nors „draudžiama“ buvo palikti apsukti ar bet kaip pastatyti automobiliai. Dėl jų keliu į vieną pusę galėjo judėti tik vienas automobilis į vieną pusę. Tai pamatę didesnių automobilių savininkai mėgino apsisukti, kiti važiavo atbuline pavara, treti traukėsi ir grūdosi šonuose, pėstieji ėjo grioviais. Buvo visiškas chaosas, iš kurio pavyko ištrūkti tik dėl to, kad vairuoju kiek aukštesnį, keturiais varomais ratais varomą mažiuką automobilį (dalį nuotraukų padariau per automobilio langą jau beveik išsprūdęs iš kamščio). 2 km atkarpoje nebuvo nė vieno reguliuotojo, nė vieno jokios paskirties pareigūno, nė vienos nuorodos ar paaiškinimo jokiomis kalbomis: ar yra aikštelė? Kiek telpa automobilių gale? Ar yra spūstys ir toliau geriau nevažiuoti? Niekas nesirūpino, kad būtų patraukti neleistinoje pusėje stovintys automobiliai. Geriausiai situaciją apibūdino su kemperiu ten gerą penkiolika minučių vargęs austras, kuriam padėjau saugiai apsisukti nesužalojant pėsčiųjų. „Panašu, kad patekom į pragarą“, – švokštė pensinio amžiaus vyras ir kraipydamas galvą keikė infrastruktūrą. Nieko neliko, tik patarti jam važiuoti į Anykščius ir prie lajų tako atvykti kitu, pėstiesiems ir dviratininkams skirtu dviračių taku. Nuvykus prie pėsčiųjų ir dviračių tako, kuris prasideda šalia nesunkiai randamo „Vilniaus SPA Anykščiai“, navigacija telefone parodė – reikės eiti 3 km. Oras buvo nuostabus, kaitra iš pušų garino sveikai kvepiančius eterius, ranka buvo pasiekiami pieniško skonio ir lengvai perkremtami lazdyno riešutai. Pėsčiųjų ir dviratininkų take sutikome vos du pėsčiuosius, 14 dviratininkų ir du civilių automobilius, lekiančius nuo lajų tako pusės. Paklausti pėstieji labai nustebino, kai informavo, kad žmonių prie tako nėra labai daug ir, jų manymu, ten tilptų antra tiek. Neįtikėtinai nuskambėjo ir žinutė, kad automobilių aikštelės – tuščios. Trys kilometrai „ištirpo“ per pusvalandį ir tuo, ką pasakojo einant sutikti anykštėnai, galėjome įsitikinti savo akimis. Iš toliau žiūrint aplinka pasirodė erdvi, iš apačios take ir bokšte matėsi laisvai vaikštinėjantys žmonės. Lankytojų centre, įsikūrusiame iškart prie išėjimo iš tako (kur yra įrengtas ir liftas neįgaliesiems) sukiojosi kelios dešimtys žmonių – didžioji dalis dėl tualeto reikalų. Erdviame centre – viena darbuotoja nedėvinti jokios išskirtinės aprangos ir kuriai sekasi tik dėl to, kad užsukę žmonės tik kopijuodami kitus stoja į eilę duoda jai pinigus, o ši išmuša čekį. Visi mano, kad perka bilietus į taką. Nesuprantantiems, kas parduodama, paaiškinama – bilietas kainuoja 1 eurą. Sumokėjęs du eurus įsigijau bilietą sau ir draugei. Kadangi prie takų pakabintos klaidinančios nuorodos, tako pradžios teko ieškoti klausinėjant bent kiek išsiskiriančių (į personalą panašių) žmonių. Šalia lankytojų centro smulkius suvenyrus pardavinėjančios A. Baranausko muziejaus darbuotojos nurodė, kad tako pradžia prie Puntuko. Teko eiti priešinga kryptimi nei rodo rodyklė „Lajų takas“. Nežinantiems – takas prasideda Puntuko akmens dešinėje. Žvyruotu ir ąžuolo laiptais sutvirtintu keliuku per mišką reikia užkopti į kalną, ant kurio ir įrengta tako pradžia. Nors visur buvo akcentuojama, kad taku galima eiti nemokamai, tačiau prie jos stovėjo parko darbuotoja pardavinėjo bilietukus (tokius galima buvo įsigyti ir lankytojų centre). Didžioji dalis žmonių buvo įsitikinę, kad perka bilietus ir stovėjo eilėje. Joje stovėjo ir tie, kurie bilietus buvo įsigiję lankytojų kasoje, o darbuotoja tik karts nuo karto garsiau pranešdavo, kad tie, kas turi bilietus gali patekti be eilės. Nekantriausi ar labiau informuoti tiesiog grūdosi neturėdami jokio bilieto, o jau įsigiję lietuviai juos drausmino – „ką gaila vieno euro?“. 300 metrų lajų takas – gražus statinys, bet jame nebuvo jokios šviestis skatinančios informacijos. Stendus su lakoniškomis žinutėmis galima suskaičiuoti ant pirštų. Tačiau keliaujant nesužinosite, kokios medžių rūšys auga aplinkui, kiek jiems metų, kodėl takas vingiuoja į vieną, bet ne į kitą pusę, kokie gyvūnai gyvena miške ir ką galima tikėtis pamatyti į taką atvykus, pvz., naktį, rudenį ar žiemą. Einant tako dešinėje matyti keli ąžuolai, kurių lajų šakos greičiausiai trukdė statybų technikai atlikti kokius nors veiksmus, todėl yra nupjautos. Jei tako šeimininkai būtų britai, jie tikrai pakabintų lentelę su paaiškinimu, kodėl nebuvo įmanoma daryti kitaip ir kažkaip prie turėklo pritvirtintų gabalą šakos, kur būtų parašyta, kaip suskaičiuoti rieves ar pan. Eidamas klausiausi lankytojų kalbų – vieni žavėjosi aukščiu, kiti – nematytu daiktu, treti skundėsi, kad sunkiai privažiavo ir rado taką. Tako kulminacija – bokštas, kuris iš tiesų iškyla virš medžių viršūnių. Priėjus bokštą taku jame įrengtais laiptais galima kilti į viršų (apžvalgos aikštelę) arba leistis žemyn prie lankytojų centro. Kai kuriems aukščio bijantiems lankytojams lipimas bokštu į apžvalgos aikštelę tapo tikru išbandymu, nes per linguojančius metalo tinklo laiptus matėsi viskas, kas yra po kojomis, o nuo didelio žmonių skaičiaus jautėsi siūbavimas. Buvo tokių, kurie į turėklus įsikibę dviem rankomis vos judėjo aukštyn ir žemyn. Jiems būtų labai padėjusi informacija ant žemės apie tai, kad bokštas yra patikimas ir tvirtas. Leidžiantis žemyn teko klausytis visokių kalbų. Priešais ėję vyrukai iš Žemaitijos diskutavo apie statybas ir jų kokybę. Vienas kitam bandė įrodyti, kad laiptai silpnoki ir lipant dviese kiek linguoja. Kitas sakė, kad takas jam neatrodo ilgaamžis, nors medžiagos (metalas, betonas, medis), iš kurių jis padarytas atrodo tvirtos. Nulipus – vėl eilė. Įrengta praėjimo kontrolė leidžia išeiti tik po vieną. Šalia – užtvertas patekimas į liftus, o ant kėdės sėdėjo geltonais marškinėliais aprengta darbuotoja. Jos pasiteiravus, ar daug neįgaliųjų pavyko aplankyti taką, atsakė, kad kėlė kiek tik galėjo, gal 10-15, bet dabar jie – nelaukiami svečiai, nes liftas sugedo. Kada pataisys? Moteris nežino. Informacijos apie tai, kad neįgaliesiems į taką kelionę geriau atidėti nėra nei savivaldybės nei parko svetainėje.
Patarimai žmonėms, kurie rūpinosi tako atidarymu ir ką jie turėjo padaryti dar prieš tako atidarymą:
1. Nurodyti objektą „Google“ žemėlapiuose (įdėti „tag‘ą“).
2. Sudėti informaciją į Anykščių savivaldybės ir Anykščių regioninio parko svetaines apie tai, kaip atvykti, kur palikti automobilius, kokie yra alternatyvūs rekomenduotini būdai patekti į taką nesinaudojant automobiliu. Taip pat, pateikti informaciją, kokią avalynę turi dėvėti pėstieji, paaiškinti, kad prie tako veikiančiame centre yra tualetai, galima įsigyti maisto, vandens ir t.t.
3. Susmaigstyti tvirtas nuorodas ir informacinius stendus, rekomendacijas pagrindinėmis kalbomis: prie įvažiavimo į Anykščių šilelį (likt Puntuko); pastatyti aiškius parkavimą draudžiančius ženklus ar atlikti laikiną dangos žymėjimą; didžiausių tikėtinų srautų dienomis (valandomis) pastatyti savanorius ar darbuotojus prie įvažiavimų, kurie paaiškintų, kur ir kaip važiuoti, praleistų laisvai važiuoti neįgaliuosius.
4. Prie pat Puntuko įrengti neklaidinančias nuorodas ir žemėlapius populiariausiomis kalbomis.
5. Pakabinti paaiškinantį stendą, kuriame būtų labai aiškiai nurodyta, kad tako lankymas – nemokamas, o parkui lankyti galima įsigyti savanorišką bilietą. Taip pat, galima nurodyti, kad jeigu labai labai patiko parke ir take, tai žmogus gali nusipirkti ir penkis savanoriškus bilietus ir šitaip prisidėti prie to, kad parko darbuotojų idėjos būtų greičiau įgyvendintos.
6. Lankytojų centre sukurti ilgaamžę ekspoziciją, padedančią susipažinti su tako parametrais ir jo išskirtinumu – ilgiu, aukščiu, medžiagomis, sudėtingumu, sunkumais statant ir t.t. Aukščio baimę turintiems žmonėms dar kartą priminti apie tako saugumą ir paaiškinti, kodėl jis truputį siūbuoja. Šalia įrengti ekranus, kuriuose būtų transliuojamas vaizdas iš take įrengtų kamerų.
7. Medžių lajų take iškabinti kokybiškus stendus, kurie galėtų pasakoti Anykščių šilelio istoriją, skatinti suaugusius ir vaikus tausoti ir mylėti gamtą; supažindinti jaunuosius parko lankytojus su medžių rūšimis, jų sėklomis, gyvavimo ciklu; pakviesti žmones apsilankyti take dar kartą rudenį ir žiemą.
8. Londone „Kew“ soduose esančiame take yra įrengti pinigų aukojimo vamzdžiai, kuriais viršuje įmestas svaras nukeliauja iki apačioje esančios talpos. Krisdamas metalo gabalėlis trankosi į vamzdžio sieneles ir sukuria išskirtinį garsą. Tas labai patinka mažiesiems, todėl aukų įmetimo anga įrengti jiems patogiame aukštyje. Kodėl mums nepadarius to paties?
9. Esant tokiems srautams, A. Baranausko muziejaus darbuotojams, parko direkcijai reikėtų kreiptis į „Lietuvos paštą“, kad šis pastatytų pašto dėžę, į kurią galima būtų mesti atvirlaiškius iš tako. Jos galėtų pardavinėti ne tik suvenyrus, bet ir gražius atvirukus.
10. Daugelis take vaikščiojusių žmonių pastebėjo įvairių „žodžio“ trūkumų, tačiau sakė, kad dar tik antra diena ir galima dar bus pasitaisyti. Tačiau gali būti, kad kai bus pasitaisyta, tai tikrai nebebus tokių lankytojų srautų.
