Rimas Armaitis ketina nebegrįžti po atostogų į Ukrainą.
Eldoradas Butrimas, specialiai iš Kijevo, Ukraina
Vienas iš ilgiausiai Ukrainoje kovojančių ir bene patį didžiausią autoritetą Kijeve įgijęs Lietuvos karys, 58 metų vilnietis Rimas Armaitis – „Diedas“ – ketina padaryti pertrauką kare ir gydytis traumas. Vyriausias iš Ukrainoje kovojančių trisdešimties lietuvių taip nusprendė po stebuklingo išsigelbėjimo per paskutinį susidūrimą su priešu.
„Tai, kad iš tos užduoties grįžau gyvas, yra beveik stebuklas, nes baigiant darbą mus aptiko septyni priešo dronai. Pasislėpėme apleistame pastate, bet mane lydėję žvalgai bijojo, kad pagal dronų nurodytas koordinates apsups rusai arba atskris bombos, tad nutarė rizikuoti, ir vidurdienyje atviru lauku pėsti patraukėme link saviškių, virš galvų skrendant dronui. Tai prilygo savižudybei. Net sunku patikėti, kad grįžome gyvi“, – pasakė Rimas.
Slapyvardžiu „Diedas“ prisistatantis Rimas yra ne tik pats vyriausias iš mūsiškių, bet ir dėl dažnų bei įdomių įrašų feisbuko paskyroje bene labiausiai stebimas lietuvis šiame kare. Dauguma kitų lietuvių karių savo buvimo Ukrainoje dėl įvairių priežasčių neviešina.
Kadangi NATO bei ES šalys tiesioginiuose karo veiksmuose nedalyvauja ir Kijevui tiekia vien finansinę paramą bei ginkluotę, ten kariauti vykstantys mūsų piliečiai tai daro asmenine iniciatyva ir savo lėšomis. Iš viso per dvejus metus Ukrainoje trumpą arba ilgesnį laiką kovojo apie šimtą lietuvių.
Su Rimu senokai planavau susitikti, tačiau tai padaryti pavyko tik prieš savaitę – per „Kosto Kalinausko“ vardo baltarusių pulko kovotojo laidotuves Kijeve. Po jų keletas lietuvių karių ir į Ukrainą paramą vežančių savanorių bei baltarusių karių prie laužo surengė simbolinį žuvusio kovotojo paminėjimą.
„Pulke visi žino ir gerbia „Diedą“, nes jis yra šimtaprocentinis savo amato profesionalas, jo patarimai per apmokymus yra labai vertingi, be to, tai nuoširdus ir geraširdiškas žmogus, niekada neatsisakantis patarti, pakonsultuoti“, – taip prie laužo paaiškino vienas iš „Kosto Kalinausko“ pulko vadų, Rimą pažįstantis beveik nuo pat jo atvykimo pradžios.
Kitas baltarusis karys pasakė: „Manau, kad mūsų daliniui labai pasisekė, jog turime „Diedą“, nes jis, kiek girdėjau, yra vienas iš dešimties geriausių išminuotojų Ukrainos kariuomenėje, todėl jį ne kartą siekė pervilioti kiti daliniai“.
Vilnietis netikėjo, kad Maskva ryšis maštabiškam karui su Kijevu, ir nesiruošė ten vykti, bet okupantams įsiveržus, ėmė svarstyti, kokiu būdu gali ukrainiečiams padėti. „Žinojau, kad kare visada trūksta išminuotojų, ir pagalvojau, kad galiu būti ukrainiečių instruktorius, perteikti savo patirtį. Perskaitęs, kad ten yra formuojamas atskiras baltarusių padalinys, susisiekiau su jų mobilizavimo centru Varšuvoje, ir kovo tryliktą išvykau. Žmona ir dukra labai neatkalbinėjo, nes žino, kad sugebu būti labai užsispyręs“, – pasakojo Rimas.
Varėnos rajone užaugęs Rimas po aštuonių klasių Vilniaus Buivydiškių technikume įgijo zootechniko specialybę. Grįžęs po kariuomenės, vaikinas pamatė, kad kolūkiai yra ardomi, tad nuėjo dirbti į „Žalgirio“ staklių gamyklą, o kiek vėliau, ėmęs lankyti karatė treniruotes, nusprendė stoti į kuriamą policijos antiteroristinių operacijų rinktinę „Aras“.
Ten tapo išminuotojų grupės nariu, vyko į apmokymus JAV bei ES šalyse. Paskutinius dešimt metų Rimas dirbo pasienio pareigūnu, o prieš šešerius metus, būdamas 52 metų, išėjo į pensiją, ir tapo techniku inžinieriumi „Hilton“ viešbutyje.
Kijeve lietuvis buvo nukreiptas į įvadinius karinio parengimo kursus užsieniečiams, tačiau po dviejų savaičių jam pačiam buvo patikėta rengti išminuotojų kursus. Nebuvo suteikta jokių mokymo priemonių, tad Rimas po mėnesio pasiprašė siunčiamas į frontą, kad susipažintų su realia situacija ir parsigabentų demonstravimui minų.
Pateko į Mikolajevą, kurį po Chersono užėmimo rusai labai atakavo, nes norėjo atverti sau kelią į Odesą. Mikolajeve Rimas išbuvo pusantro mėnesio, kelis kartus ėjo su žvalgais į užduotis, o kai iš bazės išvyko atgal į Kijevą, po trijų dienų rusų raketa minėtą bazę sugriovė.
Po Mikolajevo antrą kartą į frontą teko vykti į Zaporižės srityje esantį miestelį Guliai Pole, ir ta išvyka lietuviui įstrigo visam gyvenimui. „Kai atvažiavome į visiškai sugriautą ir tuščią miestelį, kelią mašinoms pastojo katinai ir šunys, kurie nesitraukė net garsiai signalinant. Paaiškėjo, kad visi jie yra patyrę kontūzijas nuo artilerijos apšaudymo ir apsvaigę, apkurtę“, – prisiminė karys.
Guliai Pole miestelyje ant minų užvažiavo kelios ukrainiečių karių grupės, todėl skubiai reikėjo išminuoti svarbias kelių ir miškų juostų atkarpas. Čia buvę kariai Rimui prasitarė, kad iš aštuoniolikos žvalgų grupių net šešios negrįžo, ir dirbti teks labai pavojingomis sąlygomis.
Vadas, vardu „Žoržas“, pasikvietė lietuvį ir pasakė, kad šis per vieną naktį turi suformuoti išminuotojų grupę ir išvalyti kelią šturmuotojams. Rimas tada į grupę pakvietė tris jo kursą Kijeve anksčiau išklausiusius karius, ir tokia sudėtimi kelius bei pamiškės juostas sėkmingai per tris savaites išvalė nuo minų.
Ši, paskubomis suburta grupė tapo kokybiško darbo pavyzdžiu kitų dalinių išminuotojams, nes tikrindama jų išvalytas zonas, rado nemažai pražiopsotų minų. „Mano darbo kokybės ženklas yra tai, kad po išminavimo galima tuo keliu be baimės pravažiuoti, ką pirmi visada patys ir darome“, – pasakė „Diedas“.
Dronų tada dar buvo nedaug, todėl pilkojoje arba niekieno zonoje dirbo vos kilometrą nuo priešo, o miškingoje vietoje išminuotojus nuo rusų skyrė vos keturi šimtai metrų. Guliai Pole išminuotojams dirbti teko be poilsio dienų nuo septynių ryto iki sutemų, todėl Rimas ten pasitempė stuburą ir iki pat dabar dažnai kenčia skausmus.
Ten lietuvis patyrė ir kontūziją, kai priešui ėmus apšaudyti iš minosvaidžio, visi sugulė į griovius šalia kelio, o viena iš aštuonių minų sprogo pusantro metro nuo jo. „Nesupratau, kad tai kontūzija, nevėmiau, tačiau po to kilo problemos su pusiausvyra, svaigo galva ir, blogiausia, dingo miegas – guli, o negali užmigti, ir ryte keliesi nepailsėjęs. Šią problemą išgyvena daugybė karių. Per tris savaites ten numečiau trylika kilogramų“, – pasakojo Rimas.
Per ukrainiečių šturmą Guliai Pole miestelyje žuvo žvalgas, kuris saugojo išminavimo darbus vykdžiusį Rimą. Sunkiai sužeistas buvo ir žvalgų grupės vadas Žoržas, su kuriuo Rimas ir pradžių daug barėsi, o paskui susibičiuliavo.
Po trijų mėnesių Žoržas vedė, o dar po trijų mėnesių žuvo. Žoržui po mirties buvo suteiktas Ukrainos didvyrio vardas, nes jis pasiprašė, kad sava artilerija atidengtų į jį ugnį.
Tokiu būdu buvo sunaikintas ir Žoržą apsupęs didelis priešų būrys.
Minėtų bičiulių žvalgų žūtis Rimas sunkiai išgyveno. Lietuvis dirbo įvairiose vietose, o ryškiai padidėjusį dronų kiekį labiausiai pajuto tarp Kramatorsko ir Bachmuto esančioje Konstantinivkoje.
„Ten pirmą kartą supratom, kad negalim vaikščioti didesnėmis nei po du žmones grupėmis, jei nenorim, kad į mus būtų nutaikomos minosvaidžių minos ir atakuojantys dronai. Dirbti jau galėjome nebe po septynias-devynias valandas, bet tik po dvi-tris, o per tą laiką virš galvų praskrisdavo po 25–30 dronų. Nesupranti, ar tai jų dronai, ar mūsų. Išminuotojus saugojančiam žvalgui daviau įsakymą, kad jei virš mūsų galvų mato pakibusį droną, nedelsdamas šautų. Pradžioje buvo labai nejauku dirbti, bet per laiką pripratome,“ – pasakojo veteranas.
Karo pradžioje su mašina buvo galima privažiuoti iki „nuline“ vadinamos zonos, o dabar iki jos tenka naktį eiti po du-tris kilometrus, ir tiek pat grįžti pėsčiomis, nes mašinas atakuoja dronai. Karo pradžioje išminuotojai labiausiai baimindavosi minosvaidžių apšaudymo ir kryžminės ugnies, kai dėl žvalgybininkų nesusikalbėjimo į juos imdavo šaudyti tiek priešai, tiek savi.
„Kare gali atsitikti bet kas. Pilkojoje zonoje, ypač karo pradžioje, neretai tekdavo prasilenkti su žvalgų grupėmis, ir nežinai, ar tai savi, ar priešai. Už šimto metrų pamatai juos praeinančius, bet jie nešauna į tave, nes nenori „apsišviesti“, o tu nešauni į juos, nes mums irgi savo darbą reikia atlikti tyliai“, – pasakojo išminuotojas.
„Jei atvykus į naują paskirties vietą mane pasitikę kariškiai rodo didelį džiaugsmą, suprantu, kad padėtis yra labai bloga – reiškia, kiti išminuotojai greičiausiai atsisakė apsiimti užduotį ir esu pasiųstas gelbėti situacijos“, – su šypsena veide pasakojo karys.
Rimas visada vadams kelia principingą reikalavimą – kad kiekvieną išminuotoją lydėtų jį saugantis žvalgas. Šis privalo ne tik turėti gerą klausą ir iki maksimumo įjungti aktyvias ausines, kad išgirstų dronus, bet ir palaikyti nuolatinį ryšį su kitais žvalgais bei išminuotojais, kad perspėtų, kada reikia slėptis.
„Kare nieko negalima nuspėti iš anksto, nes viskas akimirksniu gali pasikeisti. Vadai, prieš siųsdami į frontą naujai užduočiai, niekada neįstengia man pasakyti, ką tiksliai reiks daryti, todėl vykdamas imu viską ir nusiteikiu viskam“, – kalbėjo Rimas.
Paskutinėje išvykoje į frontą lietuvio buvo paprašyta atlikti „išvalymą“ kvadrate, kuriame dirbti atsisakė kitos dvi išminuotojų grupės. Įvertinęs pavojingumą, Rimas du kartus irgi atsisakė šio darbo, po ko vadai jį pasikvietė ir pasakė: „Nesvarbu, koks bus tavo atsakymas, bet po paros per tą plotą mūsų pulko šturmo grupė privalės eiti į užduotį“.
Lietuvis suprato, kad jam atsisakius pulko bendražygių gyvybei kils mirtinas pavojus, ir gali sužlugti visa suplanuota operacija. Tai, kad per šią operaciją liko gyvas, visgi Rimas laiko stebuklu, todėl pradėjo mąstyti nutraukti kontraktą ir grįžti Lietuvon.
„Dronų dabar yra tokia daugybė, jog į užduotį pavojinga net po du vaikščioti. Jei viskas taip klostysis, tai netolimoje ateityje užminavimo ir išminavimo darbus vykdys robotai“, – spėja karys. Rimas nesistebi, kad Ukrainoje kovojančių lietuvių kiekis yra gerokai sumažėjęs.
„Per laiką labai pavargsti psichologiškai, pavargsti nuo įtampos, nuo nesibaigiančių sprogimų, nuo miego trūkumo, nuo išgyvenimo dėl žuvusių bendražygių. Dalis grįžta dėl šeimos ar sveikatos problemų, dalis pasitraukia per apmokymus net neišvykę į frontą, nes supranta, kad čia ne jų vieta“, – kalbėjo lietuvis.
Rimas su pavydu stebi, kad viso Pasaulio baltarusiai į Ukrainą siunčia paramą būtent savo tautiečiams-kariams. Tuo metu Lietuva giriasi suteikianti didelę paramą Ukrainos armijai, tačiau ten nuvykę kariauti lietuviai yra pamirštami…
Nėra tam palanki ir čia įvesta armijos rėmimo sistema, nes į dalinį oficialiai siunčiamą paramą lietuvių kariui dalinio vadovybė gali skirti visai kitam žmogui. Todėl lietuvių nupirktas mašinas ar brangesnę įrangą reikia vežti asmeniškai ir apiforminti kitaip.
„Karo pradžioje man labai pagelbėjo Olegas Šurajevas. Sužinojęs, kad čia esu, Olegas paklausė, ko reikia, ir viską pristatė taip greitai, kaip niekas kitas vėliau neatvežė“, – pasakojo karys.
Rimui vėliau kai kurių svarbių prietaisų pristatė organizacija „Blue/Yelow“. Šiaip karys sakė nemėgstantis prašyti, o Lietuvos valdžia neklausia, ko reikia. Ukrainoje kariaujantys lietuviai dažnai patys susimoka už kurą ir mašinos remontą, kurią taisyti reikia po kiekvienos komandiruotės į frontą. Automobilių priežiūra šiame kare atsieina brangiausiai, ir jie čia labai greitai susidėvi arba yra priešo sunaikinami.
Lietuvius legionierius Ukrainoje remia pačių įkurta organizacija VšĮ „Atvira širdis“, tačiau surenkamų lėšų viskam neužtenka. „Jei Rusija užpuls Lietuvą, visi čia esantys kraštiečiai skubiai grįšime padėti gimtinei, tik neaišku, ar mūsų parama bus pageidaujama, nes nei kariuomenė, nei vyriausybė, nei ambasada mumis nesidomi, motyvuodami tuo, kad Lietuva oficialiai kare nedalyvauja ir savo karių čia nesiuntė. Tuo metu iš Ukrainos yra ko pasimokyti tiek mūsų kariuomenei, tiek ir visai visuomenei, nes norint Rusiją atgrasinti nuo minčių mus pulti, reikia parodyti, kad rimtai ginsimės ir esame tam pasiruošę. O jei sugebėsime gerai kovoti, tada ir Vakarai noriai ateis į pagalbą“, – apmąstymais dalijosi karys.
