„Rembo“ prie „Žigulio“, kuriame sušaudė keturis okupantus ir vieną kaimo kolaborantą.
Eldoradas Butrimas
Specialiai iš Charkovo
„Išprotėjusiu“ šį vidutinio amžiaus vyrą praminė kariškiai, pas kuriuos pirmą karo dieną savanoris nuvažiavo prašyti granatsvaidžio bei minų, kad galėtų ginti savo sodybą ir blokuoti kelią į Charkovą. Vyriškio toks epitetas neįžeidė, bet paskatino žodį „išprotėjęs“ pasirinkti savo slapyvardžiu, tad vėliau, vykdamas pas kariškius derinti veiksmų ar šiems skambindamas, prisistatydavo „Išprotėjusiu savanoriu“. Jį kariškiai neretai vadina ir kitu slapyvardžiu – „Rembo“.
Noras keršyti okupantams vyriškio širdyje brendo nuo 2014 metų, kai nežinomi kaukėti asmenys padegė jo kavinę pliaže Charkove, o per gaisrą sudegė 48 metų darbuotoja. „Rembo“ spėja, kad kavinė buvo padegta todėl, jog virš jos plevėsavo Ukrainos vėliava.
Tuo metu Maskvos sukurstyti separatistai ne tik sukėlė karą Donecke bei Luganske, bet ir bandė atplėšti nuo Ukrainos Charkovo regioną, kurstydami kruvinus incidentus. Per neramumus tada žuvo keliolika žmonių, tačiau Charkovas išliko lojalus Kijevui.
Žinau šio vyriškio tikrą vardą ir pavardę, mačiau kariškių bei policininkų jam įteiktus padėkos raštus, tačiau pasižadėjau paviešinti vien slapyvardžius. „Karas nesibaigė, tad tęsiasi ir mano asmeninė kova su okupantais bei jų pakalikais; jau du kartus radau po mašinos ratais pritvirtintus sprogmenis – neabejoju, kad tai kolaborantų darbas; tuo, kad „nukenksminau“ keliasdešimt okupantų ir pristabdžiau Charkovo puolimą per mūsų kaimą, viešai nesigiriu, tačiau išdavikų pas mus daugybė, nes Rusijos siena vos už keliolikos kilometrų“, – kalbėjo partizanas.
Pasivaikščiojimas po savanorio kiemą bei namą buvo labai neįprastas, mat vyriškis jame yra įrengęs įvairių spąstų tam, kad apsigintų nuo neprašomų svečių. „Pasidariau nedidelę tvirtovę, nors tikrumoje namas gynybai netinka, nes jį stačiau kaip labai modernų – be rūsio, plačiais langais iki žemės, su saulės paneliais“, – pasakojo karatistas.
Tai, kad visus patogumus padarė valdomus telefonu ir įrengė daugybę videokamerų, „Rembui“ padėjo demaskuoti, kad priešo žvalgai į kaimą atsibeldė dvi savaites prieš karo pradžią. „2022 metų vasario devintos naktį telefone supypsėjo pranešimas, kad kažkas įsibrovė į sodybą; ekrane pamatęs sode šmirinėjančius tris ginkluotus asmenis, paskambinau pasienio kariškiams ir paklausiau, ar tai jų žmonės, o išgirdęs, kad tai greičiausiai Rusijos žvalgai, nusprendžiau šiuos sulaikyti“, – prisiminė „Rembo“.
Pamatęs, kad pro sodą link gyvenvietės centro iš tikrųjų traukia ne trys, bet aštuoni ginkluoti įsibrovėliai, „Rembo“ šių nesiryžo areštuoti, bet pasekė toliau ir šovė į du kraštinius. Supanikavę Rusijos žvalgai spruko palikę nukautus draugus, o pagal rastus dokumentus paaiškėjo, kad vienas nušautasis buvo iš Donecko, o kitas – iš Kemerovo miesto Rusijoje.
Pirmą karo dieną „Rembo“ sugalvojo planą, kaip gali pakenkti okupantų veržimuisi link Charkovo. Prisiklijavęs dirbtinius ūsus ir pasiėmęs dėžę degtinės, patraukė į jų stovyklą „sveikinti“ išvaduotojų.
Šiuos tai labai pradžiugino, jie „Rembui“ įteikė „Kalašnikovo“ automatą, ir noriai vaišinosi atnešta degtine, nežinodami, kad svečias į ją įpylė migdančio klofelino. Savanoris spėja, kad keliolika okupantų po vaišių „užmigo“ amžiams, nes visi taip stipriai įmigo, jog nejuto, kaip svečias išsigabeno jų ginklus ir šaudmenis.
Efektingiausiai įvykdyta operacija „Rembo“ vadina keturių priešo mašinų kolonos sustabdymą ties degaline, esančia prie sankryžos ties magistraliniu Charkovo apvažiavimu. „Granatsvaidžiu pataikiau į priekinę mašiną, o kai ši užsiliepsnojo ir kariai ėmė iš jos šokinėti degančiais rūbais, trys iš paskos važiavusios mašinos apsisuko ir spruko atgal, nes pamanė, kad pateko į didelius spąstus, nes aš į juos šaudžiau iš skirtingų vietų ir ginklų, siekdamas sudaryti įspūdį, kad esame visas būrys“, – pasakojo savanoris.
Sėkmingai baigėsi ir „dvikova“ su tanku. Vienišą tanką pamatęs, „Rembo“ jį pasivijo keturračiu ir spėjo granatsvaidžiu iššauti pačiu laiku, nes rusų tankistai jį irgi pastebėjo ir buvo pradėję sukti vamzdį į keturratį.
Prie pavykusių operacijų „Rembo“ priskiria ir tilto per upelį susprogdinimą. Tam partizanas ryžosi po to, kai iš gretimo kaimo paskambinusi mergina pasakė, kad jo gyvenvietės link juda 240 mašinų kolona. „Niekieno neklausiau leidimo susprogdinti tiltą, nebuvo tokiam derinimui laiko, tačiau kariškiai vėliau man labai dėkojo, nes priverčiau priešą važiuoti aplinkkeliu, o Charkovo gynėjai turėjo daugiau laiko pasiruošti jų „sutiktuvėms“, – džiaugėsi kovotojas.
Netrukus „Rembo“ visgi gavo sprukti į Charkovą, nes jo gyvenvietę keliems mėnesiams okupavo priešai, ir joje pasiliko vos keli senoliai. Prieš tai jisai granata dar nukovė tris priešo žvalgus, atsibeldžiusius į kaimyno kolektyvinį sodą, ir ėmusius lauže virtis arbatą.
„Rembo“ sunervino ant sodo namelio okupantų raudonais dažais užrašyti žodžiai „mes čia buvome“, todėl šalia jų suraitė „ir gavote galą! Šlovė Ukrainai!“ bei pasirašė – „Išprotėjęs savanoris“.
Gelbėdamas kitus, „Rembo“ patyrė kontūziją bei buvo sužeistas skeveldros. „Mašinai mažiau pasisekė – ją kulkos ne kartą suvarpė, o kartą skeveldros net nuplėšė stogą, tačiau paremontuoju, ir ji vėl patikimai tarnauja, tad kas savaitę į frontą vežu maskuojančių tinklų, vaistų, maisto, amunicijos, – viską, ko bičiuliai paprašo“, – kalbėjo vyriškis.
Tą kartą, kai skeveldros mašinai nuplėšė stogą, „Rembo“ iš okupantų atakuojamos gyvenvietės gabeno du sužeistus vaikus – broliuką ir sesutę, – kurių abu tėvai per bombardavimą žuvo. „Rembo“ vaikus ir jų tėvus gabeno iš įvairių fronto zonos vietovių, ir kartais pavojus būdavo toks didelis, kad ant pakeleivių nugarų užrašydavo jų vardus ir pavardes, kad žuvus būtų galima nustatyti, kas yra kas, ir kad artimieji galėtų tinkamai palaidoti.
„Teko gabenti ir negyvus vaikus, o pasakojimai apie jų mirtį bei pasakojimai moterų, senyvų ir visai mergaičiukių, apie patirtus grupinius išprievartavimus mano sąmonę paveikė tiek, jog armijos reikmėms paaukojau visas savo santaupas – virš 350 tūkstančių eurų“, – kalbėjo partizanas, iki karo turėjęs nuosavą verslo įmonę.
„Rembo“ į išlaisvintus kaimus bei pafrontę gabena ir kelia Ukrainos vėliavas – iš viso jų pakabino bei kariams išdalijo jau virš 1200. Tai savanoris daro manydamas, kad aukštai iškabinta vėliava žadina pasididžiavimą tėvyne ir tikėjimą pergale bei skatina prisidėti prie kovos.
„Mes, ukrainiečiai, paneigėme stereotipinį posakį „kad vienas lauke ne karys“; tokių kaip aš „išprotėjusių“ savanorių yra daug, ir jų bus vis daugiau, ypač okupuotose teritorijose, tad nei Rusijos kariai, nei valdininkai, nei kolaborantai niekada nebus saugūs, o tos žemės anksčiau ar vėliau vėl priklausys Ukrainai!“ – garantavo Charkovo „Rembo“.
„Kai su prieštankine „Mucha“ pataikiau į „Žigulį“ su „Z“ raide, keturi okupantai krito vietoje, o jiems kelią rodęs kolaborantas iššoko iš mašinos ir, pažinęs mane, ėmė maldauti pasigailėti; jį kažkiek tikrai pažinojau, bet noras pasigailėti nekilo; manyje virė pyktis ir galvoje tiksėjo vienintelė mintis – niekšas tu, išdavikas, o ne bičiulis, ir paspaudžiau pistoleto gaiduką“, – taip „Rembo“ pasitiko priešus pirmą karo dieną, ir tokiu būdu žada keršyti kitiems kolaborantams.
