Anykštėnas istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Tomas BARANAUSKAS žinomas kaip vienas aktyviausių šiuolaikinių Lietuvos viduramžių tyrinėtojų ir istorijos propaguotojų.
Lietuvos istorijos institute ir Lietuvos kultūros tyrimų institute dirbantis, dėstantis Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje mokslininkas yra paskelbęs dešimtis mokslinių straipsnių, išleidęs keletą knygų ir monografijų.
Istorikas žinomas dėl aktyvaus Palatavio piliakalnio, kaip Mindaugo karūnavimo vietos, propagavimo.
– Kodėl pasirinkote gilinimąsi į Viduramžių Lietuvos istoriją? Ar tam reikšmės turėjo romantizuotas lietuvių kovų su kryžiuočiais istorijos pateikimas?
– Viduramžiai yra Lietuvos istorijos pradžia. Kai skaitome kokią nors knygą, dažniausiai pradedame nuo pradžios, o ne nuo vidurio. Tad ir mano dėmesys visų pirma krypo į tai, nuo ko viskas prasidėjo. Bet kokio reiškinio ištakos padeda geriau suprasti patį reiškinį, šiuo atveju – Lietuvą ir jos istoriją. Juk net ir pokario partizanų apygardų ir rinktinių pavadinimuose, prieškario ir dabartinės Lietuvos kariuomenės dalinių pavadinimuose tebeskamba viduramžių Lietuvos kunigaikščių vardai. Kartą įvykusi istorija lydi mus per visas vėlesnes epochas ir jas kažkiek veikia. Kitas dalykas, kad dar besimokydamas Anykščių A. Vienuolio vidurinėje mokykloje turėjau galimybę dalyvauti Gintauto Zabielos vadovaujamuose Šeimyniškėlių piliakalnio archeologiniuose tyrimuose. Tai irgi kreipė mano dėmesį į Lietuvos viduramžius ir į ankstyviausią jų laikotarpį – Mindaugo laikus.
– Dalyvavote Anykščių Šeimyniškėlių piliakalnio tyrimuose. Ką reiškė dalyvauti šio piliakalnio kasinėjimuose Jums, kaip istorikui, asmeniui, anykštėnui? Ar prisilietimas prie materialios istorijos negriovė susiformavusių istorijos matymo pamatų?
– Tai buvo ilgas mano gyvenimo laikotarpis. Pirmą kartą Šeimyniškėlių piliakalnio tyrinėjimuose dalyvavau dar 1990 m., kuomet jie ir prasidėjo. Studijuodamas Vilniaus universitete turėjau atlikti archeologinę praktiką – paprašiau, kad ją leistų atlikti ant Šeimyniškėlių piliakalnio, vadovaujant G. Zabielai. Toliau ir studijų metais, ir po jų kiekvieną vasarą leisdavau čia – iki pat tyrimų pabaigos 2008 m. Kartais persikeldavome tyrinėti ir kitų objektų Anykščiuose ir Anykščių rajone. Tai buvo visapusiška pažintis su archeologija. Nors nepasirinkau archeologo profesijos, bet suprasti archeologiją viduramžių istorikui svarbu. Archeologija papildo labai skurdžius rašytinių šaltinių duomenis. O dėl to, kad šiems tyrimams vadovavo žymiausias Lietuvos piliakalnių ir viduramžių archeologijos specialistas Gintautas Zabiela, man tiesiog pasisekė. Turėjau galimybę su juo išdiskutuoti tai, kas man rūpėjo.
Istorijos pažinime vargu ar būna tokių dalykų, kurie sugriautų pačius jos matymo pamatus. Pildantis žinioms, ant tų pamatų tik statomi nauji aukštai, o jei ką nors ir prireikia perstatyti, tai vyksta pamažu rekonstruojant ir tobulinant šį statinį, o ne staiga viską sugriaunant ir perstatant iš naujo.
– Daug dėmesio skiriate karaliaus Mindaugo krikšto ir karūnavimo dabartinio Anykščių rajono teritorijoje klausimui. Kaip manote, kiek pagrįsta prielaida, kad Mindaugas buvo karūnuotas Palatavyje, o Šeimyniškėlių piliakalnis – Voruta?
– Tai buvo viena iš pirmųjų viduramžių temų, prie kurios man teko prisiliesti. Juk viskas prasidėjo nuo Šeimyniškėlių piliakalnio tyrinėjimų. Pirmiausia savo argumentus išdėstė Gintautas Zabiela – svarbiausias jo straipsnis „Kur stovėjo Vorutos pilis?“ buvo paskelbtas „Lietuvos istorijos metraštyje“ 1993 metais. Aš iš arti stebėjau, kaip klostėsi šio straipsnio argumentai, tarp kurių buvo ir radiniai, kuriuos atrandant aš ir pats dalyvavau. Pavyzdžiui, XIII amžiumi datuojamą apyrankę radome dar pirmaisiais tyrinėjimų metais. Kažkas iš mokinių, dalyvavusių kasinėjimuose, jos nepastebėjo ir išmetė su žemėmis į perkasos kraštą, bet G. Zabiela tikrindavo išmetamas žemes – tuo metu dar tik vizualiai, nes neturėjo metalo detektoriaus. Paskui su savo argumentais prisijungiau ir aš. Ne kartą rašiau apie tai istorijos laikraštyje „Voruta“, o 2001 m. viską apibendrinau išsamiame straipsnyje „Vorutos pilis“, kurį paskelbė žurnalas „Mūsų praeitis“.
Palatavio piliakalnio atradime 1997 m. aš irgi dalyvavau. Žinių apie jį aptiko Raimondas Guobis, bet reikėjo įsitikinti jų tikrumu. Tai nebuvo sunku padaryti, nes kaip tik vyko Šeimyniškėlių piliakalnio tyrinėjimai – galima sakyti, tai buvo eilinis nukrypimas nuo jų į apylinkių žvalgymus. Bet atradimas buvo neeilinis, nes pasitvirtino ne tik piliakalnio prie Latavos upelio buvimo faktas, bet ir iš karto buvo nustatyta jo chronologija. G. Zabiela su metalo detektoriumi iškart rado keletą XIII–XIV a. metalinių dirbinių. Straipsnį apie šį piliakalnį „Lietuvos istorijos metraščiui“ rašėme kartu su G. Zabiela. Aš suvedžiau istorinius duomenis ir argumentus, leidžiančius susieti šį piliakalnį su Mindaugo pilimi ir karūnavimo vieta. Tai – iš esmės sena, dar XX a. pradžios, Eduardo Volterio iškelta idėja, bet jo laikais prie Latavos nebuvo žinomas piliakalnis. Ir jis nebuvo žinomas iki pat 1997 m. Jo atradimas leido padėti tašką šioje byloje.
– Istorikai neišvengiamai remiasi Viduramžių autorių įvykių aprašymais, kronikomis. Kiek patikimi būna šie šaltiniai, ar dažnai paaiškėja, kad tokių didelių minimų puolusių ar nugalėtų priešų skaičių būti negalėjo? Gal yra kokia nors metodika, kaip atskirti mitus nuo realybės?
– Šaltinių patikimumas būna įvairus. Daugiausia problemų kelia vėlyvosios kronikos, rašytos praėjus ne vienam šimtmečiui po įvykių. Kartais jose remiamasi legendomis, kartais tiesiog savitai interpretuojami ar iškraipomi ankstesnių šaltinių pateikti faktai. Kartais tie ankstesni šaltiniai būna pražuvę ir jų informacijos atkartojimas vėlyvuosiuose perpasakojimuose lieka mums vieninteliu šaltiniu, liudijančiu apie kai kuriuos įvykius. Analizuoti visa tai nėra lengva. Kartais istorikai taip ir neprieina prie vienos nuomonės. Tačiau niekas nesiginčija dėl rėmimosi artimomis aprašomiems įvykiams kronikomis bei vienalaikiais dokumentais. Tai, žinoma, nereiškia, kad ir šiuose šaltiniuose negali būti klaidingų dalykų. Net dokumentai gali būti sufalsifikuoti. Pagrindinis būdas tai patikrinti – lyginimas su kitais šaltiniais, kalbančiais apie tuos pačius įvykius. Jeigu, žinoma, jų yra. Jeigu nėra, dažnai lieka tiesiog įvertinti bendrą šaltinio patikimumą. Jei žinoma, kad kitais atvejais, kai metraštį galima patikrinti, jo pateikiama informacija pasitvirtina, juo, matyt, galima pasikliauti ir kitais atvejais.
Kiekvienam istorikui žinoma, kad į šaltinius reikia žiūrėti kritiškai, bet tas kritiškumas gali būti ne vienodo laipsnio – vieni juos vertina patikliau, gal net per daug patikliai, kiti – hiperkritiškai, kai klasta ir iškraipymai įžvelgiami kone kiekviename žingsnyje, o bet koks pastebėtas netikslumas tampa pagrindu atmesti visą pasakojimą. Nukrypimai tiek į patiklumo, tiek į hiperkritiškumo pusę nėra vaisingi, bet vieno recepto, kaip elgtis kiekvienu konkrečiu atveju, istorikai neturi. Todėl vyksta diskusijos, ieškoma argumentų dėl kiekvieno epizodo, kiekvienos detalės. Svarbiausia yra nesupainioti kritiško požiūrio su elementariu netikėjimu šaltinio pateikiama istorija. Tai nėra tikėjimo – netikėjimo klausimas. Šaltinio informacijos atmetimas turi būti pagrįstas konkrečiais argumentais. Negalima argumentuoti ir pernelyg abstrakčiais teiginiais, kaip, pavyzdžiui, „metraštininkai dažnai fantazuodavo“, ar „atsiminimai nėra patikimi šaltiniai“, nes taip galima atmesti viską, kas istorijos interpretuotojui nepatinka, ir istorijos tyrimas virsta istorijos redagavimu pagal redaktoriaus skonį ir pažiūras.
Skaičiai viduramžių šaltiniuose – atskira problema. Pasitaiko tikrai fantastiškų skaičių net kitais atžvilgiais patikimuose šaltiniuose. Tiesą sakant, ne ką patikimesni ir šiuolaikinėje spaudoje pateikiami, tarkim, mitingų dalyvių skaičiai… Vertinant viduramžių kronikų pateikiamus skaičius apie kariuomenių dydžius, svarbu atkreipti dėmesį, kiek tos kronikos skaičiai patikimi apskritai, kas buvo jos autorius – dvasininkas ar riteris? Pirmuoju atveju realistiški skaičiai pasitaiko rečiau nei antruoju. O apskritai tokių skaičių vertinimai – palankiausia dirva ir lengvatikystei, ir hiperkritiškumui reikštis. Kai kas viduramžių kronikų skaičiais netiki iš principo. Bet tokie tyrinėtojai nukrypsta į perdėtą pasitikėjimą savo pačių sukurtais skaičiais, kurie būna paremti tik labai netiesioginiais duomenimis. Mes visgi negalim daryti prielaidos, kad viduramžiais net karo vadai neturėjo supratimo, kokio dydžio kariuomenėms jie vadovavo.
– Populiaru rekonstruoti praeitį ir bandyti atkurti šarvus, taktikas, viduramžišką buitį. Jūsų manymu, ar patikimos žinios apie Viduramžius juose perduodamos?
– Šarvai, ginkluotė, buities detalės atkuriamos daugiausia remiantis archeologijos duomenimis, kartais – piešiniais ir skulptūromis, bet Lietuvos viduramžiams tokių iliustracijų beveik nėra, galima pasitelkti nebent analogijas iš tolimesnių kraštų. Viduramžių rekonstruktoriai dažnai būna užsidegę savo pomėgiu, todėl gerai susipažinę su reikalinga medžiaga. Jei kuris nors klubas tam skiria mažiau dėmesio, dažnai susilaukia pašaipų iš kolegų ir konkurentų (pabandykit, pavyzdžiui, ištarti šiuo požiūriu susikompromitavusio „Antikos kario“ klubo pavadinimą rekonstruktorių aplinkoje!). Tad apskritai galima sakyti, kad rekonstruktoriai padaro geriausia, ką su šiuo metu turimomis žiniomis galima padaryti. Tiesa, galima nurodyti ir vieną silpnąją viduramžių karybos rekonstravimo pusę. Viduramžių kariuomenėse pagrindinė jėga buvo raiteliai, o mūsų rekonstruktorių rekonstruojami riteriai dažniausiai vaikšto ir kaunasi pėsti. Žirgą šiais laikais tiesiog per sunku ir per brangu išlaikyti… O ir išmokti jį gerai valdyti, ypač kautynių rekonstrukcijoje, nėra paprasta. Neparuoštas žirgas tiesiog baidosi… Bet atsiranda vis daugiau žmonių, kurie imasi ir raitelio su žirgu rekonstravimo.
– Glumina Petro Dusburgiečio aprašytas Bisenės pilies 1316 metų sunaikinimas. Kronininkas pasakojo, kad keletas kryžiuočių Bisenės pilies įgulos keitimo metu nukovė šešis gynėjus, o likę šeši pabėgo. Taip Ordino riteriai užėmė ir sudegino pilį. Ar iš tiesų iš abiejų pusių veikdavo tokios negausios pajėgos? Kiek žmonių tipiškame Ordino žygyje į Lietuvą dalyvaudavo, o kiek lietuvių gindavo pilį?
– Pajėgos, be abejo, buvo gausesnės. Juk tas pats Petras Dusburgietis tais pačiais metais aprašo tos pačios pilies įgulos 80 lietuvių keitimąsi, kiek anksčiau – 85 lietuvių. Greičiausiai ne visada pilyse budėjo nevienodas karių skaičius. Nesitikint pavojaus, matyt, budėtojų skaičius galėjo būti mažesnis. Pilių įgulų gausumas taip pat galėjo skirtis priklausomai nuo pilies dydžio ir aplinkybių. Ruošiantis kryžiuočių antpuoliui, į pilį taip pat subėgdavo ir visi papilio gyventojai ar net žmonės iš platesnės apylinkės. Žygių mastai irgi skirdavosi, priklausomai nuo to, ar tai buvo atskiros žemės, sritinio kunigaikščio, ar tai būdavo visos valstybės mastu organizuojamas žygis. Lietuvių karo žygio dalyvių skaičius XIII a. galėjo svyruoti nuo kelių šimtų (itin smulkaus antpuolio atveju – ir kelių dešimčių) vyrų iki 7-8 tūkstančių ir daugiau karių.
– Galima išgirsti, kad dažniausiai pasitaikanti Viduramžių kario ginkluotė būdavo skydas, šalmas ir ietis. Kiek pagrįstas toks teiginys? Ar ietį galima pavadinti daugiausia žmonių istorijoje nužudžiusiu ginklu?
– Viduramžiais ietis buvo tikrai populiarus ir masiškai naudojamas ginklas. Net mažiausias karinis vienetas, susidedantis iš riterio ir kokių 2-4 jo palydovų, viduramžių pabaigoje vadintas „ietimi“. Bet daugiausia žmonių istorijoje ietimi tikrai nenužudyta. Net viduramžiais su ietimi konkuravo ir lankai bei arbaletai, nekalbant apie kalavijus (pastarieji buvo brangūs, bet efektyvūs ginklai), o šiaip istorijoje daugiausia bus nužudę jau naujųjų laikų įvairūs parakiniai ginklai ir sprogmenys.
(Atkelta iš 6 psl.)
– Daug kur (ypač senesniuose filmuose) lietuvių kariai vaizduojami atėję vos ne kaip iš akmens amžiaus – šarvų nėra, apsikarstę kailiais, neorganizuoti ir t.t. Panašiai lietuviai vaizduojami istoriniame 1960 metų Aleksandro Fordo sukurtame lenkų filme „Kryžiuočiai“. Ar nors kiek pagrįstas toks lietuvių vaizdavimas, o gal tokį vaizdavimą lemia paprasčiausia geopolitika?
– Tokį vaizdavimą lėmė pasenę ir iš dalies romantiški įvaizdžiai, bet A. Fordo laikai, manau, jau praėjo ir taip vaizduoti viduramžių Lietuvos karius net kino industrijai būtų pernelyg neprofesionalu. Lietuvos kariuomenė, kaip rodo visa istorijos eiga, tikrai nebuvo prastesnė už kryžiuočius, kurie kovoje su ja patyrė ne vieną skaudų pralaimėjimą. O jei to būtų maža, tai archeologai parodo, kad mūsų protėviai naudojo tokius pat ginklus, kaip ir visos to meto Europos kariuomenės.
– Visi žino tokius lietuviams svarbius mūšius, kaip Saulės, Durbės ar Žalgirio. Tačiau gal yra neteisingai pamirštų mūšių arba tokių, kurių reikšmę tik dabar atrandame? Gal galėtumėte kokius nors mūšius išskirti ir kodėl?
– Pernai parašiau ir žurnale „Lituanistica“ paskelbiau straipsnį „Mūšiai viduramžių Lietuvos istorijoje“. Jame suregistravau 45 viduramžių Lietuvos mūšius. Idėja parašyti tokį straipsnį kilo po to, kai Anykščių muziejus paprašė manęs atrinkti 18 mūšių, kuriuos galima būtų įamžinti medinės pilies galerijoje. Šis sumanymas buvo įgyvendintas, o aš nusprendžiau atsirinkti ir daugiau mūšių bei suvesti duomenis apie juos į vieną straipsnį, nes mes iš tiesų dažniausiai minime tik paminėtus tris mūšius. O juk mūšiai kovų su kryžiuočiais ir Lietuvos valstybės plėtros į Rytus laikotarpiu vyko nuolat ir ne visi baigdavosi lietuvių pergale… Esu parašęs knygą apie 1287 m. įvykusį Garuozos mūšį, kuriame Lietuvai tuo metu jau pavaldūs žiemgaliai sumušė Livonijos magistro kariuomenę. Tai – Eiliuotoje Livonijos kronikoje plačiausiai aprašytas XIII a. Lietuvos mūšis, lėmęs ir dalies Žiemgalos išlikimą Lietuvos valstybės sudėtyje (tai, visų pirma, dabartiniai Joniškio, Pakruojo, Pasvalio rajonai). Bet apie jį nerasite nė žodžio jokiame Lietuvos istorijos vadovėlyje. Tiesiog Žiemgala nurašoma kaip neva „ne mūsų“ istorija… Anykštėnams vertėtų prisiminti ir 1435 m. gretimame Ukmergės rajone įvykusį Pabaisko mūšį, su kuriuo Antanas Vienuolis savo legendoje siejo Anykščių ištakas ir bajorų Nykščių žūtį. Tai, žinoma, tik literatūrinė kūryba, suaktualinanti šį mūšį Anykščiams, bet pats mūšis buvo didžiausias viduramžių mūšis, vykęs dabartinės Lietuvos teritorijoje. Tai buvo mano disertacijos tema, kurios pagrindu esu išleidęs ir knygą.
– Kokias asmenybes Lietuvos istorijoje galėtumėte išskirti kaip svarbiausias, padėjusias išgyventi lietuviams, kaip tautai?
– Asmenybių, žinoma, yra daug, bet galima išskirti po vieną iš senosios ir naujosios Lietuvos istorijos. Žymiausia senosios Lietuvos asmenybe, be abejo, reikėtų laikyti Vytautą Didįjį, o į naujosios Lietuvos atstovus galėtų pretenduoti keletas asmenų. Galbūt vertėtų išskirti Joną Basanavičių, jei akcentuotume tautinį atgimimą, arba Antaną Smetoną, jei ieškotume iškiliausio valstybės veikėjo. Jis vis dėlto vienintelis naujosios Lietuvos istorijos veikėjas, kurio vardu galima pavadinti visą epochą, ir niekam nekils abejonių, apie ką kalbame.
– Kaip atrodė tipinis Viduramžių Lietuvos gyventojas, kaip galėtumėte jį charakterizuoti? Kur gyveno, kokia buvo jo buitis, ar buvo laisvas žemdirbys, ar greičiau vergas (jei galima taip vadinti)? Kokia buvo vidutinė jo gyvenimo trukmė?
– Tipiškas viduramžių lietuvis buvo gana jaunas, nes retas gyveno ilgiau kaip 40 metų. Tiesa, Lietuvos valdovai, turint galvoje laikmetį, pasižymėjo ilgaamžiškumu. Galbūt vis dėlto tų laikų 40-metis jaunai neatrodė, nes sunkios gyvenimo sąlygos ir ligos darė savo. Miestų Lietuvoje tebuvo užuomazgos, bet miestiečiai gyveno kiek trumpiau nei kaimiečiai, nes viduramžių miestas buvo nešvari vieta, kurioje lengviau plito ligos. Daugiausia lietuvių buvo laisvieji žemdirbiai. Vergų Lietuvoje nebuvo daug, o daugiausia jie buvo karo belaisviai, taigi, – svetimtaučiai. Patarnavę šeimininkui, vadinti šeimyniškiais – iš čia, beje, Šeimyniškėlių ir Šeimyniškių kaimų prie Anykščių pavadinimai, o gavę žemės sklypą – kaimynais. Laisvasis žemdirbys dar turėjo teisę nešioti ginklą, nes ši teisė ir yra laisvo žmogaus požymis. Kartais jis dar dalyvaudavo krašto gynime, bet ši pareiga vis labiau pereidavo į bajorų rankas. Pačioje viduramžių pabaigoje, XV a., ši padėtis pradėjo keistis, formavosi baudžiava, kuri bus svarbus ankstyvųjų naujųjų amžių visuomenės atributas. Buvusių laisvųjų bendruomenininkų ir kaimynų padėtis supanašėjo.
– Pastaraisiais metais buvo sutvarkyta ir pritaikyta lankytis visuomenei nemaža šalies piliakalnių. Kaip manote, ar valstybė turėtų investuoti į tolesnį jų tvarkymą, ar vis dėlto reikėtų pinigus nukreipti į kitas sritis, gal net į tų pačių piliakalnių archeologinius tyrimus?
– Piliakalnių tvarkymas iš tiesų yra svarbus dalykas ir jis neturėtų konkuruoti su tyrimais. Kartais, kai kalbame apie kokį nors beveik sunykusį piliakalnį, vienintelis būdas jį sutvarkyti ir yra jo likučių ištyrimas – kitaip jie tiesiog išnyktų, nepalikę jokios informacijos apie piliakalnį. Kitais atvejais, kai reikia sutvarkyti kokią nors dalinę išgriuvą, taip pat neišvengiamai reikia ištirti tos išgriuvos aplinką.
Kalbant apie negriūvančių piliakalnių tvarkymą, tai yra visų pirma jų pritaikymas turizmo poreikiams – privažiavimų, informacinių stendų ir rodyklių įrengimas, medžių nukirtimas, žolės nupjovimas. Tai nėra vien išlaidavimas, nes piliakalniai skatina turizmą ir gali duoti net ekonominę grąžą, jau nekalbant apie jų neabejotiną reikšmę mūsų savimonei ir istorijos suvokimui.
– Buvote pasukęs į politiką, dalyvavote rinkimuose į Seimą, aktyviai reiškiate savo nuomonę įvairiais visuomeniniais ir politiniais klausimais, dažnai nesutampančią su vyraujančia nuomone. Ar ketinate ateityje bandyti dalyvauti rinkimuose, ar vis dėlto apsiribosite idėjų skleidimu kaip visuomenininkas?
– Domėjimasis politika yra kiekvieno sąmoningo piliečio pareiga. Kartais sakoma, kad politika – nešvarus dalykas ir geriau su ja neturėti nieko bendra. Bet kaip tik toks požiūris ir sudaro sąlygas politikai tapti nešvariai. Patekti į Seimą, iš tiesų, yra labai paprasta, bet tai nėra svarbiausias tikslas. Tereikia įsiteikti kurios nors iš didžiųjų partijų vadams, pasiekti, kad jie skirtų gerą apygardą (kurioje tos partijos atstovai paprastai laimi) ar gerą vietą sąraše. Gavus ją, galima beveik nieko nedaryti, tik palaukti rezultatų. Manau, kad man, kaip šį tą nuveikusiam istorijos baruose, ir pareiškus tokį norą įsiteikti, tą vietą netgi, tikėtina, surastų, nes partijos kartais ieško, kuo atnaujinti savo įvaizdį. Bet tokios sąlygos manęs netenkina. Man nereikia Seimo nario vietos, kaip vietos, kur mažai darbo ir geras atlyginimas.
Aš turiu ką veikti ir be to, o pragyvenimui galiu užsidirbti oresniu būdu. Į Seimą eičiau tik su sąlyga, jei ten patekčiau su tokia partija, kurios skelbiamoms idėjoms pritariu ir tikiu, kad ji jas iš tiesų sieks įgyvendinti. Kol kas tokios partijos ne madoj – jos neturi pinigų rinkimų kampanijai, tad žmonės jų beveik nepastebi. O jei toks laikas neatėjo, tai man geriau savo nuomonę reikšti už Seimo ribų, nei taikytis prie man nepriimtinos pozicijos Seime.
– Kai atvažiuojate į Anykščius, kokias vietas stengiatės juose aplankyti, kurias išskiriate?
– Į Anykščius atvažiuoju per dažnai ir ne kaip turistas, kad kaskart reikėtų apžiūrėti lankytinus objektus, kurių daugelį esu ne kartą matęs. Tad pirmiausia pakeliui į namus aplankau maisto produktų parduotuves, nes nuo buities niekas negali pabėgti net Anykščiuose. O šiaip dažniausiai aplankau Šeimyniškėlių piliakalnį, nes su juo sieja ir atsiminimai, ir jis tiesiog yra arčiausiai namų.
