Praėjusią vasarą Anykščiuose atidarytas Lajų takas traukė į mūsų miestą turistus ne tik iš visos Lietuvos, bet jį aplankė ir nemažai užsieniečių. Buvo savaitgalių, kai Anykščių miesto gatvės priminė didmiesčių gatves rytinio ar vakarinio piko metu, o vos dvi ar trys mieste veikusios maitinimo įstaigos potencialius pinigų davėjus siųsdavo pas kolegas arba geriausiu atveju pasiūlydavo valandą palaukti cepelinų.
Šią vasarą verslininkai manė atradę puikią nišą, kaip uždirbti daugiau pinigų ir mieste viena po kitos buvo atidarytos net kelios kavinės. Tačiau praėjusių metų scenarijus nepasikartojo – turistų Anykščiai sulaukė mažiau, o artėjant žiemai kelios maitinimo įstaigos tiesiog užsidarė: remontui, poilsiui ir t.t.
„Anykšta“ klausė pašnekovų, ar tokiam mažam miestui kaip Anykščiai ne per daug pristeigta maitinimo įstaigų.
Laima JUZĖNIENĖ, Anykščių J. Biliūno gimnazijos prancūzų kalbos mokytoja:
– Džiugu, kad keičiasi mūsų Anykščiai. Kad mes, vietiniai, bei atvykstantys turistai, galime rinktis. Juk kiekviena kavinė turi savąją „aurą“, kur ir pačiam norisi sugrįžti ar svečią atsivesti, žinant, kad neteks raudonuoti, kad būsim mielai sutikti ir skaniai pamaitinti… Pavyzdžiui, taip buvo „Etnobare“. Atvyko draugė veganė iš Briuselio. Ilgai galvojusi pasirinkau šią kavinę. Pati buvau ten buvusi ir iš jaunų žmonių girdėjusi, kad maistas visada šviežias. Ir neapsirikau: ne tik ji, bet ir kiti svečiai išvyko patenkinti tiek patiekalais, tiek galantišku padavėju. Ar per daug kavinių? Verslininkams – gal taip, tačiau lankytojas renkasi… Kartais mintyse ar garsiai pasako: „Čia nebeisim“, – ir tau jau daug ką pasako. O tam ir pasitarnauja konkurencija… Tad išliks tos, kurios atitinka klientų poreikius bei pomėgius… Tik kad valdžia ir politikai nesikištų į šią sferą – kuo mieste daugiau ir įvairesnių maitinimo įstaigų, tuo miestui didesnis pliusas.
