Jaunimo yra, nėra ką veikti?..

Pasak Kurklių seniūno Algimanto Jurkaus, didžiausiame seniūnijos kaime Staškūniškyje gyvena daugiau kaip 200 gyventojų. Nuo rajono centro 20 kilometrų nutolęs kaimas per pastaruosius metus vis gražėja: Europos Sąjungos lėšomis renovuotas bendruomenės pastatas, prieš keletą mėnesių atidaryta antroji parduotuvė, kaimo centre – parkas su tvenkiniu, o jame – sala. Kaimo bendruomenės iniciatyva iki salos nutiestas medinis lieptas. Nors gyventojų mažėjimo problema ir čia aktuali, jaunų žmonių Staškūniškyje netrūksta. Apleistos sodybos gražėja, čia kuriasi šeimos, kaimo gatvėse net vėlų vakarą galima sutikti vaikštinėjančių jaunuolių. Apie tai, kodėl pagrindinė pramoga kaimo jaunimui – pasivaikščiojimas lauke ir kodėl Staškūniškio bibliotekoje nuolat susirenka būrys vaikų, kalbėjomės su bibliotekininke Gražina Adomavičiūte bei vietos jaunimu.

Skaitytojai dovanoja knygas

Anykščių viešosios bibliotekos Kurklių skyriaus Staškūniškio filiale esančioje bibliotekoje dvidešimt devynerius metus bibliotekininke dirbanti kurklietė Gražina Adomavičiūtė kas dieną su šypsena pasitinka skaitytojus. Prieš keletą metų gauti kompiuteriai į biblioteką atvilioja vis daugiau vietinių gyventojų. Jaunimas ir vaikai dažniausiai žaidžia kompiuterinius žaidimus, o vyresnieji ieško informacijos sveikatos, ūkio klausimais: „Daugiausiai ateina tie patys žmonės. Internete skaito apie ligas, pasižiūri pieno tyrimų rezultatus. Turim nuolatinių skaitytojų, jie ne tik knygas, bet ir žurnalus, laikraščius skaito. Populiariausi pas mus „Lietuvos rytas“, „Anykšta“, „Kaimo laikraštis“. Iš žurnalų daugiausiai teiraujasi „Stiliaus“, „TV Antenos“, mėgstamas ir „Žmonės“, „Šeimininkė“, „Aukštaitiškas formatas“, – apie kaimo žmonių skaitymo įpročius pasakoja bibliotekininkė.
Prieš šešiasdešimt dvejus metus įsteigta Staškūniškio biblioteka naujų knygų gauna nedaug. Skaitytojams paprašius, literatūrą bibliotekininkė atveža iš Anykščių viešosios bibliotekos. Nedidelėje bibliotekoje kiekvienas leidinys be galo svarbus, todėl G. Adomavičiūtė džiaugiasi, kad Staškūniškyje atsiranda dosnių žmonių: „Renata Palubinskienė, Janina Mačiulaitienė, Jolanta Misiūnienė bibliotekai dovanojo žurnalų, Aušra Jarmalajevienė – knygų, mokytoja Laimutė Pupelienė bei staškūniškietė Audronė Palubinskienė bibliotekai dovanoja ir knygų, ir žurnalų“, – džiaugiasi bibliotekininkė.

Biblioteka – ne tik
knygoms skaityti

Prieš septynerius metus Staškūniškio biblioteka glaudėsi dviaukščiame daugiabutyje, kartu ir paštas, bei kelios šeimos. Šiandien erdvioje kaimo bendruomenės namų salėje su židiniu, kompiuteriais, stalo žaidimais vaikams – biblioteka lankomiausia (savaime suprantama, po parduotuvių) kaimo vieta. Biblioteka kartu su kaimo bendruomene organizuoja renginius: mažuosius staškūniškiečius kviečia į mišrainių popietes, pirmokų išleistuves į mokyklą, organizuoja piešinių parodėles, įvairias kūrybines dirbtuves. Su nuolatiniais bibliotekos lankytojais jaunaisiais staškūniškiečiais, G. Adomavičiūtė vyksta ir į kitus rajono miestelius: „Kadangi biblioteka turi laiko patikrintų draugų, tai su vaikais važiavome į Ažuožerius, dalyvavome piešinių parodėlėje“. Bibliotekoje buvo organizuojami kompiuterinio raštingumo kursai, kuriuos lankė dvi grupės staškūniškiečių: „Žmonės džiaugiasi, kad turi kur išeiti, pabendrauti ir dar naujo išmokti. Yra daugiau norinčių išmokti naudotis kompiuteriu, bet nebevyksta projektas…“, – apie bibliotekoje vykusius kompiuterinio raštingumo kursus suaugusiems pasakoja bibliotekininkė.

Jaunimas – į sporto salę

Atnaujintame buvusio vaikų darželio, o dabar Staškūniškio bendruomenės namų, pastate įrengta renginių salė, biblioteka, šarvojimo salė, yra treniruoklių salė. Užsukus į sporto salę galima įsitikinti, kad Staškūniškyje jaunimo netrūksta. Kiekvieną dieną čia užsuka bent po kelis vietinius vaikinus sportuoti. Merginos – retesnės viešnios  sporto salėje. Būtent sporto salėje sutikau du šešiolikmečius vaikinus: Dominyką Čiukšį ir Tadą Ališauską. Dominykas iš Airijos atvyko į Staškūniškį atostogų, o Tadas – vietinis. Vaikinas sportuoja jau keturis mėnesius: „Kai į salę neateinu, tai ryte prastai jaučiuosi, skauda raumenis. Paprastai treniruotė salėje trunka nuo 1,5 iki 2,5h. Turime specialiai sudarytas programas vaikinams, merginoms – kitokios. Kaip naudotis treniruokliais išmokė Danius Tursa, jis čia atsakingas už sporto veiklas“, – pasakoja vaikinas. Sportuodamas Tadas gerokai atidžiau renkasi maistą, o po 18 valandos vakaro vengia sunkiai virškinamo maisto. Anykščių Jono Biliūno gimnazijos auklėtinis taip pat lanko Anykščių muzikos mokyklą. Paklaustas, kaip spėja po pamokų gimnazijoje groti būgnų, klarneto ir saksofono klasėse, kai į kaimą paskutinis autobusas išvyksta kelios minutės po 17 valandos, Tadas pasakojo, kas jis – vienas tų laimingų vaikų, kurių tėvai dirba Anykščiuose ir po darbo gali parsivežti vaikus iš užklasinių veiklų.

Gimnazija toli

Trys seserys – Brigita, Gabrielė ir Roberta Grybaitės savo laiką po pamokų J.Biliūno gimnazijoje planuoja pagal tai, kiek laiko lieka iki autobuso namo. Ir nors kas dieną įveikia daugiau nei 40 km. vien tam, kad pasiektų mokyklą, merginos nenorėtų gyventi mieste: „Kaime yra daugiau veiklų, darbų. Galima dažniau būti prie ežerų. Taip, mieste draugai, bet jie sako, kad norėtų kaime gyventi“, – porina abiturientė Brigita. Dvynės Gabrielė ir Roberta lanko dailės mokyklą, tad jei užsiėmimai trunka ilgiau nei iki 17 valandos, tėvams tenka atvykti parsivežti mergaičių namo. Daugiau nei pusę valandos trunkančios kelionės, kasdien tenka keltis apie 6 ryto, po pamokų – akis išdegus bėgti į autobusą ar kelias valandas laukti kelionės namo, šie nepatogumai neatbaido merginų: „Anykščiuose mokytis geriau. Čia atsiveria platesnis akiratis. Mokėmės Kurkliuose, ten namai arčiau. Tačiau mieste daugiau būrelių. Lankau tautinius šokius. Pasitaikė patogus laikas, kaip tik iki paskutinio autobuso spėju. Dalyvavome 2014-ųjų metų Dainų šventėje“, – apie mokslus ir veiklas Anykščiuose pasakoja staškūniškietė Brigita. Staškūniškyje Grybaitės lanko merginų grupę, su vietiniu jaunimu žaisdavo beisbolą, tačiau dabar kaime veiklų mažiau, sako Brigita: „Kaime yra tikrai daug jaunimo, bet nėra, kas visus suburtų į kompaniją. Taip jau yra su jaunimu, vaikais, jei niekas neužsiima, jei nėra bendrų veiklų su geru vadovu, patys, vargu, ar ko nors imsis“.