„Jausdavau pasigėrėjimą skrydžiu“ („Aukštaitiškas formatas” NR. 99)

Bronius Šimkus iš Majokų kaimo (Anykščių r.) – buvęs lakūnas. Būdamas devintoje klasėje, pats sukonstravo aeroroges, po kelerių metų – motobloką ir net mini traktoriuką. Anykščių autotransporto įmonėje tapęs vairuotoju-profesionalu, nenustigo, pasirinko lakūno profesiją, nors jo tėvas bandė užkirsti kelią tokiam sūnaus pasirinkimui. Skraidė 15 metų.

Dabar buvęs lakūnas daug laiko praleidžia nykstančiame Majokų kaime. Net ir sulaukęs pensinio amžiaus, randa kuo užsiimti: konstruoja, meistrauja, taiso, groja armonika, koncertuoja su Kavarsko kapela „Šaltinis“.
Jam viskas rūpi, net ir tai, kad Kavarske reikia atkurti istorinį teisingumą – sugrąžinti Ukmergės gatvės pavadinimą.

Dauguma artimųjų bandė atkalbėti nuo aviacijos

Bronius gimė 1948 m. Šeimoje jau augo 10 metų vyresnė sesė Janina ir penkeriais vyresnis brolis Vladas. „Aš esu gimęs Papragių kaime, 3 km į pietvakarius nuo Kavarsko. Mano senelis buvo stalius. Tėvas Alfonsas kariuomenėje įgijo šoferio profesiją, gavo teises, po kariuomenės pas žydą dirbo, be to, kaip stalius darbavosi. Kai vyko statybos prezidento A. Smetonos dvare 1932-1934 metais, jis ten darbavosi. Mama Emilija rūpinosi šeimos gerove, visus prižiūrėjo“, – pasakojo Bronius.

B. Šimkus baigė Svirnų pradinę mokyklą. Su šeima persikėlė į Majokus, kai bobutė numirė. Bronius lankė Kavarsko mokyklą. „Nei sesė, nei brolis nesidomėjo skraidymu, netgi bijojo skristi, o štai mama buvo išbandžiusi. Tai nutiko A. Smetonos dvare, kai vyko dvaro dovanojimo iškilmės, buvo atskridę du lėktuvai ANBO. Mamai jos motina buvo davusi penkis litus. Ji už tuos penkis litus nusipirko bilietą lėktuvui. Aplink Lėno ežerą paskraidino ją“, – prisiminė Bronius.

Pasak Broniaus, visi kiti – tėvas, dėdė, brolis – bandė atkalbėti būsimą lakūną. „Sakydavo, vaikeli, mesk tu šitą reikalą, kam tau to reikia, pavojingas darbas ir pan. Toks vienas aš buvau su tuo polinkiu į aviaciją, bet man patiko, įdomu, kaip ten keičiasi trauka, greitis. Man nebuvo baisu. Bent gerai tai, kad mama neatkalbinėjo taip kategoriškai. Matyt, kai buvo paskraidinta kažkiek, tai jau suprato, kas tai yra. Man erdvė – malonus jausmas“, – atviravo B. Šimkus.

Sukonstravo aeroroges

Devintoje klasėje besimokydamas, Bronius pats sukonstravo aeroroges. Tai transporto priemonė, kurią varo oro sraigtas (propeleris), jį suka lėktuvo, automobilio ar motociklo variklis. „Važinėjau pro Šovenius, per laukus iki Traupio miestelio. Žiemą gi nebuvo kuo važiuoti, o aerorogės – kaip lėktuvas: priekinė vairuojama dalis, sraigtas ir variklis už nugaros. Tėvas padėjo slides pagaminti ir išlenkti. Medienos propeleriui gavau iš Ryklikų lentpjūvės, pats gaminau propelerius“, – pasakojo Bronius.
Paklaustas, iš kur gavo reikalingų medžiagų ir kaip apskritai susidomėjo tokia meistryste, Bronius papasakojo tais laikais mėgdavęs skaityti žurnalą „Mokslas ir gyvenimas“, pats pasirūpino gauti aerorogių konstravimui reikalingų sutvirtinimo detalių. „Be to, iš Rusijos buvau užsisakęs ir gaudavau žurnalą „Modelistas“, – prisiminė B. Šimkus.

„Paskutiniame „Mokslo ir gyvenimo“ puslapyje būdavo publikuojamos nuotraukos, kaip Rusijoje važinėja žiemą. Turėjome motociklą IŽ, bet variklis buvo sugedęs, negavom detalių, tai brolis nusipirko naują. Man rūpėjo tas likęs neveikiantis variklis, parašiau laišką į Minsko bazę, kad man reikia to, ano. Jie atsakymą atsiuntė, kad pagal pavadinimą pateikti detalių man negali, bet atsiuntė kainininką. Būtent pagal tą išsamų kainininką ir užsisakiau, ko man reikėjo. Gavau į Kavarsko paštą siuntinį. Ne toks ir lengvas tas siuntinys buvo, mat alkūninis velenas, sankaba ir kiti dalykėliai nemažai svėrė, iš viso gal 21 kg., o aš gi tai su dviračiu nuvykau to siuntinio atsiimti, bet parsivežiau. Tiesa, gavau ir motociklui detalių. Tą motociklą susitvarkiau“, – pasakojo Bronius.

Kai jaunasis meistras ėmė konstruoti propelerį, rėmą, Broniaus tėvas jau akivaizdžiai parodė nepasitenkinimą tuo, ką sūnus sumąstė susikonstruoti. „Tėvas buvo nebepatenkintas. Kita vertus, tai buvo originali transporto priemonė, aš nenorėjau atsisakyti savo sumanymo“, – atviravo B. Šimkus.

Broniui pavyko pasiekti užsibrėžtą tikslą – netrukus jau šliuožė aerorogėmis. „Trauka oro ne tokia ir bloga – variklis sugebėjo įsukti 1,8 m propelerį iki 2000 sūkių per minutę. Sunaudojo 5-6 litrus benzino per valandą. Mažam lėktuvėliui 40 arklio jėgų pakaktų pakilti“, – kalbėjo gabus rankų darbams vyras.
„Kai norėjau pasidaryti tvirtesnį, storesnį aerorogių rėmą, sunkoka buvo metalo gauti. Kai reikėdavo ką pragręžti, eidavau į kolūkio kalvę, o ten nenorėdavo įsileisti, pasišaipydavo. Vėliau įsigijau draugą, kuris man pagelbėdavo, ištekindavo reikalingų detalių“, – atviravo meistras.

Paklaustas, ar yra tekę kur nors užklimpti su aerorogėmis, Bronius prisiminė tokį atvejį: „Buvau užklimpęs tarp Vidiškių ir Jasiuliškio, už Domeikavos, nes nesimatė didelio griovio užpustyto. Pustė, apačioj susidarė tuštuma. Kaip smukau apačion! Teko pavargti, kol pats išlipau ir savo roges išsitraukiau. Bet vis tiek nuvažiavau iki kelionės tikslo.“

Jau nuo tada, kai susimeistravo aeroroges, jas išbandė, suprato daug techninių dalykų, Bronius vis labiau domėjosi aviacijos naujovėmis, technikos stebuklais.
Komisija atvyko patikrinti

Broniaus sukonstruotas mechanizmas kažkodėl „užkliuvo“ artimiausiam kaimynui. „Kaimynas apskundė. Atvažiavo manęs tikrinti apylinkės pirmininkė Butkutė, korespondentė ir Kavarsko inspektorius Artiomas Šalgunovas. Apylinkės pirmininkė buvo nepatenkinta. Surašė aktą ir klausia Šalgunovo: „Ką darysim? Reikia uždrausti? Išardyti?“ Pamenu, Šalgunovas atsakė, kad uždrausti negali, nes motociklo variklis yra dokumente įrašytas, grandinė irgi motociklo, sėdynė nupirkta autodetalių parduotuvėje. Susidomėjo propeleriu, ar irgi pirkau. Atsakiau, kad pagaminau pats. Tada paprašė parodyt, kaip važiuoja. Užvedžiau ir pademonstravau“, – šypsojosi gabus meistras Bronius.

Pasirodo, Šalgunovas nebuvo toks griežtas. Bronius atsimena jo atsakymą: „Gerai, Broniau, pagaminai, tai pagaminta, negaliu uždrausti. Tik keliais nevažinėk ir nesiskelbk labai.“

Savo aerorogėmis – į mokyklą

Kavarsko mokyklą Bronius pasiekdavo įvairiai: eidavo pėsčias, važiuodavo dviračiu arba skriedavo savo rogėmis. Jos išvystydavo iki 50 km/h greitį. „Griaudėjo motoras, nes be duslintuvo. Daug kam buvo įdomu pažiūrėt“, – šypsojosi Bronius, prisiminęs mokyklinius metus.
„Į mokyklą veždavausi savo slides, nes anais laikais buvo stiprus fizinis moksleivių paruošimas – visi dumdavome slidėmis, padaryta trasa. Tą trasą nutiesdavo fizinio lavinimo mokytojas link Ukmergės kelio, kur anksčiau plytinė buvo. Žodžiu, trasa nuo mokyklos stadiono iki pat Pumpučių kaimo. Viena puse nuvažiuodavom, kita grįždavom“, – prisiminė Bronius.

Motoblokas – pagalba žemės ūkyje

Bronius prisimena, kad jo tėvas yra taip pasakęs apie slidroges: „Ai, išdirbinėji visokius dalykus. Padarytum kokį geresnį daiktą, kad būtų galima panaudoti“. Tad ėmė ir sukonstravo Bronius motobloką – kad ir prie žemės ūkio darbų tiktų, t. y. ne tik artų, bet ir priekabą vežtų.
Ir vėl atvyko komisija į Šimkų kiemą – šį kartą motobloko tikrinti. „Nelabai jie suprato, iš ko sukonstravau. Klausė, kas ta varančioji dalis. Sakiau, kad reduktorius nuo mėšlo kratytuvo. Vėl paprašė pademonstruoti. Praariau ankstyvųjų bulvių vagą. Iki pusės vagos Šalgunovas ėjo šalia, įdėmiai žiūrinėdamas ir tyrinėdamas“, – šypsojosi Bronius, tą vaizdą prisiminęs.

Pasak Broniaus, jo sukonstruotas motoblokas turėjo dvi pavaras. Pirma pavara važiavo 2-5 km/h, atitiko žmogaus žingsnio greitį, o antra – 20-25 km/h, tad jei prikabina kablį, gali sėkmingai atsivežti žiemai malkų. „Pradėjo atvažiuoti susidomėjusių piliečių. Norėdavo apžiūrėti. Iš Laviškio traktoristas atvykęs ilgokai tyrinėjo. Papasakodavau, kur man ištekino ašį ir kaip ką konstravau“, – prisiminė Bronius ir pridūrė, kad vėliau sukonstravo mini traktoriuką.

Tolyn link aviacijos

Bronius prisiminė, kad pati sklan-dymo iniciatyva Lietuvoje buvo Antano Gustaičio, 1931 metais jau veikė Lietuvos aeroklubas. „1967-1968 metais Vilniuje aš jau mokiausi specialybės „Automatika ir matavimo prietaisai“. Be to, lankiau sklandytojų klubą. 1968 metais paėmė mane į kariuomenę. Armijoje vairavau automobilį, pulkininką vežiodavau. Po armijos, kai norėjau grįžti į sklandytojų klubą, pamačiau, kad ten jau lėktuvai, aviacija. Sako man vienas iš instruktorių: „Dabar mums leista dvi grupes lakūnų paruošti. Turim keturis lėktuvus. Ilgai galvoti nėra kada, per savaitę turi apsispręsti. Nedvejok, parašyk prašymą dėl stojimo, stok pas mus. Mandatinėje turbūt pakratys gerokai, bet nieko baisaus“, – pasakojo Bronius.

Nuo 1947 m. Lietuvoje nebuvo leista paruošti nei vienos lakūnų grupės. „Į dvi grupes, kur priimti turėjo po 10 asmenų, pretendavo daugybė jaunuolių, gal virš 150, nes pilna klasė, laiptinė ir dar Basanavičiaus gatvėje pulkelis laukė. Žinoma, ne visi perėjo medicininę komisiją, ne kiekvienas galėjo su parašiutu iššokti. Aš su parašiutu jau buvau šokinėjęs, tad man lengviau buvo. Kiti dėl socialinės padėties atkrito. Žinoma, priėmė daugiau, bet greitai nubyrėjo nemažai. Pavasarį reikėjo penkis egzaminus išlaikyti. Pirmą vasarą reikėjo išmokti valdyti lėktuvą: pakilti, nusileisti. Paskui vyko darbas zonose 20-25 km nuo aerodromo. Instruktorius parodydavo, kokias pilotažines figūras atlikti. Žodžiu, vykdydavome pilotažinius skridimus zonose. Antrą vasarą jau maršrutais skraidėme. Avarinis suktukas, kamufliažinis, kovinis posūkis, žvakė, statinė – viskas išmokta, visokių situacijų būta. Reikėjo įvykdyti skrydžių normatyvus pagal lakūnų ruošimo programą“, – atskleidė B. Šimkus.

Broniui yra tekę skraidyti penkiais lėktuvų modeliais. „Teko treniruotis su lėktuvu JAK-18A – dviviečiu, pilotažiniu, 1,5 tonos svorio. Šis lėktuvas tai gerai vartaliodavosi ore, tik reikėdavo gerai kabiną išsivalyti, nes kitaip į akis prikris visko, – kalbėjo Bronius ir tęsė: – Tada 6 metus su JAK12 transportiniu lėktuvu skraidžiau. Ar daktarą kokį reikėdavo nuvežti, ar ligonį transportuoti, nes buvo neštuvams vieta. Tų JAK12 buvo keletas modifikacijų. Tuos JAK12 už Ukrainos, į remontą nuvarydavom, pradėjo nurašinėti. Vėliau mums davė universalius lėktuvus PZL104, lenkai juos gamino. Galingesnis motoras, nes 320 arklio jėgų“, – pasakojo Bronius, didžiąją dalį dirbęs Paluknio aerodrome, kur užėmė lakūno-buksyruotojo pareigas.

Tėvas sūnaus Broniaus fanatiško domėjimosi aviacija nepalaikė. „Ką tu čia darai? Ne tam mes tave auginom, kad užsimuštum, – pasakojo Bronius ir tęsė: – Įstojau į institutą, po šešerių metų vakarinių studijų tapau inžinieriumi-mechaniku. Yra tekę skristi į Baltarusiją, Rusiją, Ukrainą. Jei į Ukrainą, reikėdavo per stepes skristi. O lėktuve būdavo užpilama 400 litrų benzino. Per valandą praryja 35 litrus. Turi apeiti atmosferos frontą. Jei nusileidai į karinį aorodromą, tik po trijų parų išsikapstysi – kol iškamantinės, kur skrendi, kol per Maskvą išsiaiškins.“

Teko priverstinai nutūpti

Prieš kiekvieną skrydį, prieš pilotui paimant lėktuvą, yra atliekama lėktuvo apžiūra. Bronius prisimena atvejį, kuomet buvo itin nesaugi situacija: „Pažiūrėjau į mechaniko užpildytą žurnalą. Buvo parašyta, kad kuro bakai užpildyti, viskas atitinka. Tai rodė, kad lėktuvas yra paruoštas. Sėdau į lėktuvą, užsivedęs išvairavau į starto poziciją, nes buvau gavęs nurodymą susisiekti radijo ryšiu su Vilniaus aerouostu, išklausyti jų nurodymus, meteo situaciją ir pranešti, kad aerouostas pradeda darbą. Tą ir padariau. Buvo nurodyta prikabinti sklandytuvą ir pradėti mokomuosius skraidymus. Tas ir buvo atliekama. Gavau skrydžio vadovo leidimą kilti. Kylant šeštąjį kartą, tik atplyšus nuo žemės maždaug du metrus, laukiau, kol lėktuvas pasieks maždaug 120 km/h, ir, esant tokioje padėtyje, sustojo variklis! Beliko nutupdyti lėktuvą avariniu režimu, prie pat aerodromo pabaigos ribų. Už dešimt žingsnių – smėlio karjeras ir kaimas. Sklandytuvo kabinoje sėdėjo pats viršininkas, jis staigiai perėmė tą vairavimą. Sklandytuvo sparnai 18 metrų, bet pravairavo pro mane dulkėdamas į prie

į. Technikos nesugadinom. Mat čia jau buvo įvykęs „ČP“, tai yra ypatingas atvejis. Nutūpdžiau lėktuvą, bet galėjo į lėktuvą atsitrenkti sklandytuvas.“
Visiškai nesaugiu momentu pravertė visos aviacinės technikos žinios, sukaupta patirtis. „Pamenu, viršininkas patapšnojo man per petį ir sako: „Na, Broniau, tu su marškiniais gimęs.“ Čia pat, vietoj, iš karto vietinis patikrinimas buvo atliktas. Du mechanikai pasižiūrėjo, inžinierius. Viršininkas tai labai jau griežtai su inžinieriumi kalbėjo. Bet kuri aviacinė avarija pagal instrukcijas turėjo būti pranešama į Maskvą“, – prisiminimais dalijosi Bronius.

Būta bėdos dėl amoniakinio vandens

Pasak Broniaus, tais laikais žemės ūkyje buvo plačiai naudotas amoniakinis vanduo. „Mobilizuodavo visus benzovežius. Kai benzovežį grąžina atgal, reikia išplauti vožtuvus, sistemą, filtrus pakeisti. Iš karto pilti aviacinį kurą nebuvo galima. Atsitiko taip, kad gal kažkur minimaliai užsiliko to amoniakinio vandens. Man skrendant variklis pradėjo veikti nestabiliai, pasipylė variklyje smūgiai. „Atkabink sklandytuvą, lėktuvas dega“, – išgirdau. Man į kabiną dūmai pradėjo veržtis. Lėktuve yra užplombuotas aukštuminis korektorius. Pradėjau prarasti aukštį. Nuplėšiau tą plombą, pavyko sutvarkyti variklio darbą. Suderinau kuro padavimą, pasisekė grįžti į aerodromą. Tada pamojavau sparnais, sklandytuvas atsikabino nuo manęs. Pasirodo, vienas filtras buvo užsiklijavęs tarsi kokia „šaltiena“ dėl kontakto su amoniakiniu vandeniu. Apsaugos sistema suveikė, kuras ėjo tiesiai, be valymo. O juk virš miško skridau, pušų viršūnės beliko maždaug už 20-30 metrų“, – džiaugėsi sėkmingai pasibaigusiu įvykiu Bronius.

Groja Kavarsko kaimo kapeloje „Šaltinis“

Broniaus tėvas buvo nupirkęs armoniką Ukmergės turguje ir pats mokėjo groti. „Ir mes su broliu norėjom pamuzikuoti, tad vis bandydavom pagroti su ta armonika. Per naujus metus, trečioj klasėj būdamas, jau grojau mokykloje. Ir taip vis pagrodavom, kol pribaigėm mes ją su broliu. Tada tėtis nupirko akordeoną. Grojom iš klausos, nes jau turėjom supratimą, bet brolis po vedybų pasiėmė tą akordeoną. Štai tada aš pats nusipirkau armoniką Vilniuje, muzikos instrumentų parduotuvėje, ir iki dabar išsaugojau“, – pasakojo Bronius.

21 metus Bronius armonika grojo Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos Karininkų ramovės folkloro ansamblyje „Vilnelė“. Jei tik gali ir nebūna kur tolėliau išvykęs, Bronius mielai prisijungia pagroti kartu su Kavarsko kapelos nariais.

Polinkį skristi paveldėjo sūnus

Broniaus tėvas priešinosi sūnaus pomėgiui skristi, o štai Broniaus vyresnysis sūnus Andrius tapo profesionaliu lakūnu. „Jis yra baigęs Antano Gustaičio aviacijos akademiją, skraido didžiojoje aviacijoje, veža keleivius. Italija, Vokietija, Suomija, Norvegija, Danija – tai Andriaus, lakūno-inžinieriaus, reisiniai maršrutai. Iki 76 žmonių lėktuvu skraidina“, – kalbėjo Bronius.

Abu su sūnum kartais nuvažiuoja į Biržus, į aeroklubą. „Ten sūnaus kursiokas dirba viršininku. Išsinuomojam amerikietišką CESNA52 ir paskraidom“, – pasakojo buvęs lakūnas.

Bronius prisiminė, kad praverčia posakis „Nusispjauti per kairį petį“. „Bet šiaip tai reikia paminėti, kad lėktuvai pagaminti su dvigubom uždegimo, maitinimo, elektros sistemom. Sugenda viena, įsijungia kita“, – baigė pokalbį Bronius.