Jautrios moters dėka, buvo atsigręžta į vienišą senolį

„Anykštai“ parašius apie vienišą senolį Vytautą iš Klykūnų kaimo (Sigita Pivorienė. „Geriau mirti apleistam, bet savo lovoje“, Nr. 99, 2022-12-23), žmogumi toliau rūpinasi visai netyčia, gamtos pafotografuoti išvykusi ir vienišą pensininką sutikusi anykštėnė Raimonda. Moteris garbaus amžiaus senoliui nuveža ne tik drabužių ir maisto, bet ir dovanoja devyniasdešimtmečiui žmogišką šilumą.

Po šios publikacijos Anykščių seniūnijos seniūnas Eugenijus Pajarskas senoliui suorganizavo malkų, bet, pažadėjęs vienišam pensininkui nuvežti maisto, to nepadarė – tuo pasirūpino ponia Raimonda.
Kaip reguliariai padėti vienišam žmogui, valdininkai nesugalvoja. O senolis neturi paso ir jį pasidaryti atsisako…

Atveža maisto, vandens, moko virti sriubą

Ponia Raimonda, pasakodama apie vienišą klykūniškį, prašė apie jos gerą darbą nekalbėti: tenorinti, jog žmogus nebūtų paliktas likimo valiai ir tikinti, kad žurnalistai turi „geresnį priėjimą“ prie įvairių institucijų.

„Žmogus yra geras, bendraujantis, „prie humoro“, šviesaus proto, optimistas. Švarus, nusiskutęs, išsišlavęs. Jam buvo labai įdomu, kad apie jį parašyta „Anykštoje“, prašė laikraštį atvežti. Viskuo, ką nuvežame, džiaugiasi: ir drabužiais, ir maistu, ir laikraščiais. Pamokiau, kaip reikia sriubą išsivirti, kuri stiklainiukuose būna – tokias ilgo galiojimo jam atvežame. O ir vanduo pas jį šulinyje prastas, reikia „bambaliuose“ nupirkti. Jam reikia elementarių dalykų… Nesuprantu, kaip taip palikti žmogų“, – kalbėjo anykštėnė, ėmusis globoti vienišą garbaus amžiaus vyrą ir teigė suprantanti jo nenorą į namus įsileisti svetimus žmones – juk vienas gyvena, bijo.
„Manau, kad jam tiesiog reikia normalaus bendravimo, pajuokauti, pabūti. Tereikia nuvažiuoti, žmoniškai pakalbėti, o ne liepti rinktis daiktus ir važiuoti į globos namus… Ir turbūt čia reikia moters, vyrais žmogus nepasitiki“, – pastebėjo ponia Raimonda ir pridūrė, kad senukas bijantis patekti į ligoninę.

Bijo, kad neišvežtų į ligoninę

O į ligoninę ponui Vytautui reikėtų – jau anksčiau Anykščių seniūnijos seniūnas E. Pajarskas „Anykštai“ sakė, kad senolis turi išvaržą ir nesutinka jos parodyti medikams. Neįkalbėjo žaizdos pasirodyti ir Raimonda.

„Jam reikia gydytojo, gal kokia moteris galėtų ateiti ir jį apžiūrėti, aš juk ne medikė, nesuprantu, – vieną išeičių, kaip padėti globotiniu tapusiam klykūniškiui, mato ponia Raimonda, – Jam buvo lūpų pūslelinė, jis tas lūpas benzinu tepė… Nupirkome vaistų, džiaugiasi, kad padeda. Širdies lašiukais džiaugiasi – sako, kad daug geriau jaučiasi. Dabar jam reikia elementariausių dalykų – šiltų vyriškų rūbų, vaistų. Jo guminiai batai tiek sunešioti, kad prakiurę.“
Ponia Raimonda mielai sutiktų būti tarpininke ir reikalingus daiktus senukui perduoti – svarbiausia, kad atsirastų institucijos, kurioms šis žmogus rūpėtų…

Duotų maisto

Anykščių rajono Neįgaliųjų draugijos vadovė Aldona Šerėnienė sakė „Anykštoje“ skaičiusi straipsnį apie šį senuką ir teigė, kad gali jam suteikti pagalbą maistu: tereikia žmogaus, kuris maistą paimtų ir galėtų ponui Vytautui nuvežti.
„Manau, kad prie kiekvieno žmogaus reikia mokėti prieiti – mes turime tokį Stasiuką, kuris nieko nepriima, tik mus. Visus veja, o mes visada ir maistą nuvežame, ir dar pasikalbam.

Mes tikrai galime padėti maistu ir šiam vyrui, pirmadienį arba ketvirtadienį kažkas turėtų jį iš mūsų paimti. Kiek galime, tiek remiame neįgaliuosius ir socialiai remtinus asmenis. Mes gauname tikrai gerų produktų iš „Norfos“ parduotuvės – ir duonos, ir mėsos, ir saldumynų. Tik šiandien neturime galimybės jo nuvežti, neturime finansavimo ir nežinome, kada jis bus. Todėl reikia savanorių“, – sakė A. Šerėnienė ir pridūrė, kad žmonių, kurie gauna šiuos maisto davinius, yra nuo 50 iki 70 – dešimčiai iš jų, kurie patys ateiti negali dėl fizinės negalios, maistas nuvežamas.

Daugiau nei po poros savaičių A. Šerėnienės pasiteiravus, ar ponui Vytautui buvo perduota maisto ir ar seniūnas jau buvo atvykęs, moteris „Anykštai“ sakė: „Seniūno nebuvo. Bet šiandien (sausio 19 d. – aut past.) buvo atvykusi juo besirūpinanti moteris. Įdėjome senukui duonos, batono, mėsytės, jogurto – to, ko reikia. Manau, viskas su juo bus gerai, žmogumi pasirūpinsime“.

Maistą nuveš, kai reikės

„Anykšta“ informaciją, kad senukui Neįgaliųjų draugija gali reguliariai teikti maistą, tik jį reikia jam pristatyti, sausio 6 dieną perdavė seniūnui E. Pajarskui. Po maždaug dviejų savaičių pasiteiravus, ar maisto daviniai pasiekė vienišą klykūniškį, seniūnas prisipažino, kad maistas nenuvežtas: „Kai prieš savaitę buvau pas jį užsukęs, maisto šaldytuve jis turėjo – nėra prasmės vežti tiek, kad nesuvalgytų. Su A. Šerėniene bendravom, matysim, jei reikės, nuvešim. Senukas neturi įgūdžių gaminti maistą, daugiausia valgo dešrą su duona“, – kalbėjo seniūnas.

Nenori turėti asmens dokumentų

Seniūnas sakė, kad sunku šiam žmogui padėti dėl jo nenoro pasidaryti dokumentus – be jų negali būti suteikiama nei medicininė, nei socialinė pagalba.
„Neseniai buvau pas jį nuvažiavęs, bandžiau įkalbėti pasidaryti pasą, bet jis sakė, kad nereikia. Aš negaliu jo priversti padaryti sprendimus, jo pasas nebegalioja 15 metų ir jis sako, kad jam taip yra gerai. Išsikasęs sau kapo duobę, parodė ir kambarį, kur jį reiks pašarvoti“, – kad senolis neturi dokumentų, pasakojo seniūnas.
Senolį lankanti ponia Raimonda sakė, kad žmogus pasą atsisako daryti, nes bijo būti išvežtas į ligoninę.

Verslininkas paaukojo malkų

Tačiau po publikacijos „Anykštoje“, E. Pajarsko rūpesčiu ponui Vytautui buvo nuvežta malkų.
„Paskambinau baldų įmonės direktoriui Dainiui Ambrasui, paprašiau pagalbos. Tai jis pakrovė priekabą ąžuolinių baldų atliekų. Vieną maišą įnešėm į vidų, kad žmogui nereiktų eiti atsinešti. Kūrenti iki pavasario užteks“, – sakė seniūnas.

„Kartą per dvi savaites pas senuką nuvažiuojam, o bendrauti bendrauja tada, kai nori. Jis mane pažįsta, įsileidžia. Ši situacija nesikeičia daug metų, bet kiek galime, tiek jam padedame“, – pasakojo Anykščių seniūnijos seniūnas E. Pajarskas, kad seniūnija neapleidžia vienišo senolio.

Socialinės paslaugos nepaskirtos

Anykščių socialinių paslaugų centro direktorė Jolanta Pleškienė, paklausta, ar buvo imtasi kokių nors veiksmų, kad būtų pasirūpinta senuku, kalbėjo: „Socialinės paramos skyrius (Anykščių rajono savivaldybės – red. past.) skirsto paslaugas, o mes ateiname kaip paslaugų teikėjai. Dokumentų dėl vienokių ar kitokių paslaugų konkrečiai šiam žmogui mes nesame gavę, jokio sprendimo neturime“.

Kai sprendimas, kad žmogui reikalinga pagalba, pasiekia socialinių paslaugų centrą, tuomet toji pagalba ir imama teikti.
„Kai žmogui būna paskirtas socialinis darbuotojas, jis tą žmogų ir prižiūri – nuo ligos iki drabužių, nuo maisto iki vaistų. Rūpinamasi viskuo, kas yra būtina žmogui“, – sakė J. Pleškienė: „O šiam žmogui, manau, reikia tokių paslaugų, kad būtų galima jį kuo ilgiau išlaikyti savo aplinkoje. Jei jis turi ligų, jei nesusitvarkęs dokumentų, tai tam ir reikalingas tas organizatorius, kuris padėtų tokius dalykus susitvarkyti“.

„Dėl sauso davinio gali kreiptis į mus, turime „Maisto banko“ paketus. Drabužių gali suteikti socialinės gerovės centras“, – aiškino J. Pleškienė, kokios pagalbos gali tikėtis vieniši rajono gyventojai.

Anykščių rajono savivaldybės socialinės paramos skyriaus vedėja Ieva Gražytė, paklausta, kodėl nepriimtas sprendimas dėl socialinių paslaugų vienišam senoliui, sakė: „Su šiuo žmogumi dirbame nuo 2014 metų. Jis nenori priimti pagalbos. Buvo taip, kad trys asmenys valandą laiko jį įkalbinėjo pasidaryti pasą. Kai pagaliau sutiko, darbuotojos laukė, o susitvarkęs pasakė, kad niekur nevažiuos. Paskutinį kartą mūsų darbuotojos pas jį nuvykusios buvo praėjusių metų gruodžio mėnesį du kartus. Vyksta nepertraukiamas darbas, pas jį darbuotojai nuvažiuoja periodiškai, – pasakojo I. Gražytė, – Sakyti, kad šiuo žmogumi yra nesirūpinama, yra nesąžininga, nes daug žmonių dirba su juo vienu. Dažnai jis ir maisto nepriima, sakydamas, kad jis užnuodytas“.

Socialinės paramos skyriaus vedėja sakė, kad rajone pasitaiko tokių situacijų, kai prašalietis pamato vienišą močiutę ar senuką ir galvoja, kad juo niekas nesirūpina.
„O jis nepriima pagalbos iš mūsų. Kad niekas nepadeda šiam senukui, yra netiesa. Jis vieną dieną priima pagalbą, kitą ne. Vieną dieną darysis pasą, kitą jau nebenori. Neturinčio dokumento žmogaus mes net negalime įvesti į sistemą. Suteikiame protarpinę pagalbą – nuvažiuojame ir mes, ir seniūnas, ir socialinių paslaugų centro darbuotojai“, – kad senasis klykūniškis Vytautas nėra paliktas likimo valiai, tikino I. Gražytė.

Vienišas daugybę metų

Priminsime, jog apie tai, kad vienišam senoliui reikalinga pagalba, „Anykštoje“ rašėme dar 2014 metais. Jau tada vyras sakė: „Man šalta. Sveikata mano prasta, sunki liga kamuoja, – godojo vienas gyvenantis, taip ir nebuvęs sukūręs šeimos, aštuoniasdešimtmetis. – Iš 5 brolių ir 2 seserų, du belikę esam. Niekas manęs neaplanko, visų užmirštas esu, taip, matyt, teks vienam ir numirt“, – anuomet skelbta publikacijoje „Paežerės kaimas paviliojo verslininkus“.