Jei žemėlapis nežymi mano kapo, vadinasi, nebuvo ir manęs

Lapkričio 21-ąją Anykščių L. ir  S.Didžiulių bibliotekoje pristatyta trečioji kraštietės rašytojos Jurgos Žąsinaitės- Gedminienės knyga – istorinis romanas ,,Memento Grodno. Dingusi Lietuvos Gardino istorija”. Literatūrologei J.Žąsinaitei – Gedminienei Gardino istorija buvo ir mokslinio tyrimo objektas. Jos daktarinės disertacijos tema – ,,Gardinas – Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kultūros centras“.
Rašytoja anykštėnams dėstė, jog disertaciją ir romaną rašė tuo pat metu, o surinktus duomenis dėliojo į savotiškas krūveles: vienos šūsnies medžiaga keliavo į disertaciją, kitos – į romaną.   

Knygos redagavimas – lyg šventė
 
Knygą rašytojai padėjo pristatyti žurnalistė Gintarė Adomaitytė, literatūros kritikė Neringa Mikalauskienė bei anykštėnas Donaldas Vaičiūnas, skaitęs šio kūrinio ištraukas.
J.Žąsinaitė-Gedminienė yra Vilniaus universiteto dėstytoja, humanitarinių mokslų daktarė. Rašydama daktarinę disertaciją, ji tyrinėjo Gardino praeitį, o drauge rinko faktus savo romanui. J.Žąsinaitė-Gedminienė ,,Memento Grodno. Dingusi Lietuvos Gardino istorija” sakė rašiusi net dešimt metų.
Literatūros kritikės N. Mikalauskienės nuomone, ,,Memento Grodno. Dingusi Lietuvos Gardino istorija” nėra prastesnis romanas už Kristinos Sabaliauskaitės tetralogiją ,,Silva Rerum“, tik jam kol kas stinga geros reklamos.
Pasak G.Adomaitytės, knyga įtraukianti. ,,Jei ne per vieną dieną, tai per tris tikrai ją perskaitysit“, – apie romaną ,,Memento Grodno. Dingusi Lietuvos Gardino istorija” kalbėjo žurnalistė.   
Knygą išleido leidykla ,,Obuolys“. Kūrinį redagavo Bronė Vinevičienė. Rašytoja ir redaktorė Anykščiuose keitėsi gražiais žodžiais. ,,Žinojau, kaip ji su tekstais dirba, kaip išgyvena dėl kiekvieno žodžio“,- rašytojai pagyrų negailėdama džiaugėsi redaktore. O pastaroji savo ruožtu sakė, kad jai darbas su J.Žąsinaitės – Gedminienės tekstais yra didžiulė šventė, tad būtų nesunku dirbti ir be jokio atlygio. ,,Stebiuosi – iš kur tiek talento? Ji puikiai jaučia aplinką ir joje atskleidžiama siela“, – apie rašytoją kalbėjo redaktorė B.Vinevičienė.  
Į knygos pristatymą susirinko apie trisdešimt anykštėnų. Tarp klausytojų buvo leidėjas ir mecenatas Virginijus Strolia, alpinistas Vladas Vitkauskas, rašytojas Rimantas Vanagas. Pastarasis sakė atostogas Turkijoje praleidęs kartus su ,,Memento Grodno. Dingusi Lietuvos Gardino istorija” ir kaip įrodymą pademonstravo nuotrauką iš Turkijos paplūdimio. R.Vanagas gyrė J.Žąsinaitės-Gedminienės talentą, žodžio valdymą ir šypsojosi, kad jis knygos nei per dieną, nei per tris neperskaitęs – jai reikėję skirti daugiau laiko.

Apie Gardino velnią…

,,Memento Grodno. Dingusi Lietuvos Gardino istorija” anotacijoje rašoma: ,,Vienas svarbiausių Lietuvos istorijos miestų, naujų politinių ir tautinių vėjų išstumtas už dabartinės Lietuvos teritorijos ribų, atveria savo vartus nuostabiam pasakojimui, sudėliotam iš tikrų įvykių ir pasodrintam fantazijos apie Gardino velniu vadintą Antaną Tyzenhauzą, jo bendražygius, priešus, mylėtas, globotas moteris ir slaptoje celėje numarintus gabiausius krašto jaunuolius. Romane susiduria ir pinasi skirtingais šimtmečiais besiplėtoję gyvenimai ir įvykiai – XVIII a. LDK seimų miesto Gardino, jo seniūno Antano Tyzenhauzo, provaikaičio Felikso ir jo epileptiko sūnaus, sovietmečiu atvykusių iš Vilniaus į Gardiną ieškoti protėvio paslėptos brangenybių skrynutės, gyvenimo istorijos.”
A.Tyzenhauzas Gardino seniūnu buvo 1765-1780 metais, taigi, prieš pat Abiejų Tautų Respublikos žlugimą. Rašytoja anykštėnams kalbėjo, kad ji rašytiniuose šaltiniuose atradusi, kad A.Tyzenhauzas miegodavęs vos po tris valandas per parą, o visą likusį laiką skyręs reformoms ir įvairių sumanymų įgyvendinimui. ,,Antanas Tyzenhauzas Gardine įsteigė 80 manufaktūrų, kvietėsi meistrus iš Europos, net aludarius iš Čekijos. Antanas Tyzenhauzas – pusiau žmogaus, pusiau šetono figūra“, – apie knygos herojų pasakojo autorė.
Romaną rašyti skatino prof. Antanas Tyla

J.Žąsinaitė – Gedminienė šypsojosi, jog kalbėdama apie paskutinį savo romaną ji turinti lyg ir pasiteisinti, kodėl rašiusi apie Gardiną. Pasak autorės, pirmasis ,,kaltininkas“ esąs Darius Kuolys, buvęs jos magistrinio darbo vadovas.  ,,Apsigynusi bakalaurinį darbą, iš jo gavau niuksą – kodėl nesiimi tyrinėti Gardino, juk ten tiek Lietuvos…“ – prisiminė autorė.
,,Memento Grodno. Dingusi Lietuvos Gardino istorija” autorė skyrė prieš metus išėjusiam kraštiečiui, istorijos profesoriui Antanui Tylai. J.Žąsinaitė-Gedminienė aiškino, kad būtent profesorius ją skatinęs išleisti romaną, nes pačiai jai buvę dvejonių dėl lyg ir dvigubos veiklos – disertacijoje fantazijos, švelniai tariant, nėra pageidautinos. ,,Kita vertus, mokslinis darbas padėjo išsiaiškinti,  kur yra faktai, o kur legendos./…/ Į disertaciją sudėta atrinkta medžiaga, o knygoje – ,,paraštiniai“ šaltiniai. Tų įdomybių liko labai daug ir norėjau kažkaip papasakoti šią istoriją. Kalbėjimas apie Gardiną – tai lietuviškumo surinkimas, apie ką man kalbėdavo ir šviesios atminties profesorius A.Tyla.  Jis visada mane skatindavo, sakydavo, kad neturiu apie Gardiną kalbėti kaip istorikė, kad galiu kalbėti kaip žingeidus, lietuvių istorija besirūpinantis žmogus./…/ A.Tyzenhauzo laiškus aš skaičiau Minske, archyve.  Bet romane jie yra užpildyti mano fantazija – o kaipgi galėjo būti. Knyga nepretenduoja į faktinę istorinę tiesą, bet viliuosi, kad ji galbūt įkvėps kažką daugiau patyrinėti“, – mintimis su anykštėnais dalijosi rašytoja.  
,,Jei žemėlapis nežymi mano kapo, vadinasi, nebuvo ir manęs“,  – citata iš 1784 metais rašyto A.Tyzenhauzo laiško. Ja J.Žąsinaitė – Gedminienė pradėjo savąją knygą.   Po metų, 1785-aisiais, A.Tyzenhauzas mirė…
Pagelbėdavo saldainių dėžutė

Šiaurės Baltarusijoje, ypač Gardine, juntamas keistokas baltarusių patriotizmas. Jie tarytum savinasi Didžiąją Lietuvos kunigaikštystę ir Lietuvos valdovus, didikus. Anykštėnas Aidas Deveikis rašytojos prašė pasvarstyti, ar po to, kai žlugs Vladimiro Lukašenkos režimas, nekils dar didesnės baltarusių pretenzijos į  praeitį. Rašytoja juokėsi, jog neverta prognozuoti, nes labai dažnai būna visai kitaip, nei bandai nuspėti.
Visgi lietuviškų ženklų Gardine būta ne tik iki paskutinio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, bet ir 1918-1919 metais, kai Gardino gubernija, pačių jos gyventojų prašymu, priklausė Lietuvos Respublikai. Tiesa, 1919 metais Gardiną kartu su Vilniaus kraštu okupavo lenkai.
,,Rašydama disertaciją, susidūriau su problema, kad istorinių  šaltinių nėra tiek daug ir jie yra labai sunkiai prieinami.  Sunku prasibrauti į bibliotekas, į archyvus, nes baltarusiai įtartinai žiūri į lietuvius – kodėl jie čia atvažiuoja ir ieško to, kas lyg ir priklausytų Baltarusijai. Buvo kuriozinių situacijų, kai tekdavo nešti saldainių už tai, kad mane įleistų į senųjų spaudinių skyrių“,- keistokas Gardine kildavusias problemas prisiminė J.Žąsinaitė – Gedminienė.  

Jaučiasi kaip namie…

,,Gardiną aš skaitydavau kaip palimpsestą, jei žinote,  tai čia toks pergamentas, ant kurio rašydavo, nutrindavo ir vėl rašydavo. Tai tų nutrintų, perraršytų įrašų Gardine yra apsčiai. Įspūdingai atrodo rekonstruojamo Gardino veidas.  Kai eini Gardino Pilies gatve, matai, kiek kartų ta gatvė buvo keista, kiek kartų jos pavadinimai keitėsi: ir Žydų gatve buvo, ir Didžiąja pilies gatve. Visai šalia – Karlo Markso – buvusi Turgaus gatvė, taip pat menanti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus.  Gardinas turi labai daug paslapčių ir ne visos dar yra atskleistos. /…/ Gardinas išsaugojęs istorinę atmintį, daug mistikos ir daug meilės – tai trys Gardino aspektai. Meilės ženklų iš to paties XVIII amžiaus Gardine yra labai daug. Meilės laiptai, kuriais, sakoma, lipusi Rusijos imperatorė Jakaterina II, lydima ATR vadovo Stanislovo Augusto Poniatovskio. Tie laiptai dabar restauruoti – labai puiki vieta jaunavedžiams  ir įsimylėjėliams. Taip pat yra Meilės alėja – ji nėra sutvarkyta, ta vieta jungų Stanislovo Augusto Poniatovskio rezidenciją su miesto parku. Ja karalius su imperatore neva vaikštinėdavęs. Gardine yra Lietuvos botaniku laikomo Žano Emanuelio Žilbero nuostabusis botanikos sodas. Žilberą A.Tyzenhauzas pasikvietė iš Liono kaip chirurgą. Gardine jis įkūrė medicinos mokyklą bei botanikos sodą, kuris žavėjo net viską mačiusius europiečius“, – apie tai, koks nepaprastas miestas yra Gardinas, kalbėjo rašytoja. Tiesa, pasak jos, senoji Gardino aikštė yra sunaikinta – 1961 metais susprogdinta Vytauto bažnyčia, 1946 metais nuversta rotušė, neliko ir Radvilų rūmų. ,,Dabar mėginama visa tai atstyti. Ambicijų labai daug. Mieste daug nuorodų, paaiškinimų, kraštotyrinių iniciatyvų. Gardinas gražėja. Jaučiuosi kaip Lietuvoje – tai mūsų miestas“, – anykštėnams pasakojo kraštietė rašytoja.

Augo Rubikiuose

J.Žąsinaitė – Gedminienė gimė ir augo Rubikiuose, agronomo Juozo ir zootechnikės Danutės Žąsinų šeimoje. 1993-aisiais ji baigė Anykščių A.Vienuolio gimnaziją. Po studijų Vilniaus universitete J.Žąsinaitė – Gedminienė kurį laiką gyveno Airijoje, dirbo vertėja. Grįžusi iš užsienio, studijavo doktorantūroje, parašė daktarinę disertaciją, stažavosi Minsko ir Varšuvos universitetuose.   
Yra Lietuvos rašytojų sąjungos narė, Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininko pavaduotoja. 2008 metais ji išleido apysaką ,,Akmeniniai Avondalio namai“, o 2017 metais – pirmąjį romaną  ,,Azuritijos kardinolai“.