Ar galite įsivaizduoti – tuomet žmonės televizorių perjunginėjo be nuotolinio valdymo pultelio, daugelio mėgstamiausias serialas buvo „Santa Barbara“, fotografuojant buvo būtina „negadinti kadrų“, skaniausia kramtoma guma buvo „Donald“… Jeigu atpažinote apie ką kalba, sveikinu, jūs – 90-ųjų vaikas!
Taip jau yra, kad tai, kas buvo seniau, vaikystėje ar jaunystėje, mes linkę idealizuoti. Bet joks čia ne idealizavimas! Iš tikrųjų dar ir šiandien daugelis gatvėje sutiktų anykštėnų man paantrintų, kad tuomet ir dešroj daugiau mėsos buvo, ir sviestas tikresnis, chalva saldesnė. O ir gyvenimas Anykščiuose buvo įdomesnis. Apie anuometines jaunimo diskotekas kalbėjau ankstesnėse „Rievėse“. Dabar metas apžvelgti kitas 90-ųjų pramogas. O tai padaryti man padės įžvalgusis ir puikią atmintį demonstruojantis portalo anyksta.lt komentatorius „X-man“.
„Kaip ir be kuriame kitame to laikmečio mieste, taip ir Anykščiuose, gyvavo keletas videosalonų, kurie sėkmingai konkuravo su kino teatru. Iš viso mūsų mieste lygtai buvo trys video salonai, vienas videobaras, Holivudo šedevrus neatsilikdamas nuo kitų demonstravo ir kino teatras. Tuo laiku anykštėnai gerai žino Sylvester Stallone, Arnold Schwarzenegger, Chuck Norris, Robert Englund (vaidino Kriugerį, filme “Košmarai Guobų gatvėjė”) bei lietuvių kilmės jau mirusį Holyvudo aktorių Charlie Bronson, kurio tikroji pavardė buvo Karolis Dionyzas Bučinskis. Visi tuo metu svarstė, kodėl filmus į rusų kalbą įgarsinęs Leonidas Volodarskis kalba lyg būtų specialiai užsiėmęs nosį. Vėliau paaiškės, kad jis specialiai ir nedarydavo, tiesiog du kartus buvo lūžusi nosis, pirmą kartą jaunystėje per muštynes, antrą kartą autoįvykio metu. Su laiku vaizdajuosčių leistuvai tapo pigesni, prieinami daugeliui. Jei kokiais aštuoniasdešimt ketvirtais – šeštais metais vadinamąjį videomagnetofoną be dviejų tūkstančių rublių nebuvo įmanoma nupirkti, tai jau devyniasdešimtųjų antroje pusėje jis kainavo kelis šimtus litų, nebuvo jau prabangos prekė, pas daug ką buvo namuose. Dėl šios priežasties užsidarė videosalonai, kiti virto vaizdajuosčių nuomos punktais. Vėliau vienas po kito užsidarė ir nuomos punktai, nes dauguma iki tol turėtų vaizdajuosčių nebuvo licenzijuotos, dar vėliau stiprų smūgį sudavė interneto piratai“, – prisiminimais apie anuos laikus dalijasi komentatorius „X-man“.
O dar Anykščiuose 90-aisiais veikė kompiuterinių žaidimų salonai.
„Kompiuterinių žaidimų salonų arba tiesiog kompiuterinių žaidimų era Anykščiuose prasidėjo kažkur tai apie aštuoniasdešimt devintuosius metus. Kultūros rūmų fojė buvo pastatyti du spalvotieji televizoriai, atstoję monitorius ir, jei neklystu, du personaliniai kompiuteriai „Atari ST“ su itin moderniomis tam metui vairalazdėmis. Tiesa, žodžio vairalazdė tuo metu dar nebuvo, todėl jos tiesiog buvo vadinamos „džoistikais“. O ir kainos smarkiai kandžiojosi, penkios minutės žaidimo kainavo vieną rublį. Nebuvo pigus tuo metu ir „Atari 520 ST“. Tiesa, ir tarybiniais laikais gyvavę žaidimų automatai nebuvo iš pigiųjų. Jei kas pamenate tokį “Jūrų mūšį”, kur imituojant povandeninį laivą ir žiūrint per periskopą, reikėdavo šaudyti torpedomis į priešo laivus. Už penkiolika kapeikų išeidavo trys šūviai, jei jie visi būdavo taiklūs, duodavo prizą – papildomą šūvį, o viskas trukdavo apie minutę su trupučiu.
Dar viena ilgą laiką veikusi kompiuterinė buvo daugiabučiame priešais vyno gamyklą, ten nuomodavo vaizdajuostes, konsoles, bei žaidimus joms. Tenykštės kainos atmintyje neišliko. Pamenu dar porą vietų, kur buvo galima pažaisti kompiuteriniais žaidimais, viena iš jų – Ramybėje daugiabutyje, kita – prie „Žiburio“ parduotuvės esančiame kioske, kur tarybiniais laikais prekiaudavo labai skania gira. Nors giros ne visada būdavo, jos ilgai tekdavo laukti eilėje, bet už 39 kapeikas pripildavo sklidiną trilitrį stiklainį“, – apie kitas 90-ųjų pramogas pasakojo „X-man“.
Deja, bet Anykščiams suspėti su šiuolaikinių technologijų tempais nebebuvo lemta. Videosalonus sėkmingai galėjo pakeisti modernūs kino teatrai, kompiuterinių žaidimų salonus – kitos modernios pramogos, tačiau 90-ųjų vaikai laimės žiburio Anykščiuose jau nebesurado. Iškalbinga statistika: 1990-aisiais Anykščių rajonas turėjo 38 335 gyventojus, šiandien jų belikę 26 393. 2015 metų pradžioje vaikai (iki 15 metų amžiaus) sudarė tik 12,2 proc. rajono gyventojų. Ir net jei naujam gyvenimui būtų prikeltas pats legendinis Kriugeris, kurio į videosalonus plūsdavo žiūrėti minios, Anykščiuose šiandien tiesiog nebūtų į jį kam žiūrėti.
Tiesa, pernelyg nukabinti nosies nereikėtų. Rajono valdžios strateginiai planai skelbia, kad iki 2019-ųjų metų Anykščių rajonas vis dėlto taps atjaunėjusiu kraštu. Liko tik treji metai arba kaip tuose kompiuteriniuose žaidimuose – trys gyvybės. Kol kas žadėtiesiems proveržiams net iki 90-ųjų lygio – kaip kasetiniam magnetofonui iki 3D televizoriaus. Labai panašu, kad rajono „džoistiką“ per ateinančius savivaldos rinkimus teks perleisti į patikimesnes rankas…
