Jeigu gyveni prie upės, ji „ateis į svečius“

Sausio pradžioje patvinusi Šventosios upė Elmos kolektyvinių sodų gyventojams vėl pridarė rūpesčių: užliejo sodus, rūsius, kelio atkarpas ir dovanų paliko beveik 20 centimetrų storio ledą.
Prieš keturis dešimtmečius įkurtuose kolektyviniuose soduose nuolat gyvena dešimtys šeimų, besidžiaugiančių išskirtine gamta ir upės teikiamais malonumais, bet ir turinčių priprasti prie Šventosios išdaigų. Esu vienas iš tų, per tuos dešimtmečius įsiminęs didžiausius potvynius ir išmokęs tame matyti netgi šiokio tokio žavesio.

Daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų gavusius po šešių arų žemės rėžius kairiajame Šventosios krante, mus nesvetingai pasitiko ne tik senvagės balomis, pievomis, aukštesnėse vietose dirbamos žemės ploteliais nusėta žemė, bet ir kelių aukštumėlėse įsikūrusių senų sodybų šeimininkai. Jie neteko kaip ir niekieno žemės, kuria naudojosi neatlygintinai ir įsigijo begalę nepageidautinų kaimynų. Sodininkus jie pravardžiavo „chalopais“, vienas netgi grasino padegsiąs sodininkų pašiūres. Keli iš jų laikė arklius, tad greitai suprato, kad sodininkams gali juos nuomoti, o nemokantiems dar ir sklypelį aparti. Jų sodybos buvo apdairiai pastatytos ant aukštumėlių, ir upė jų niekada nepasiekdavo. Beje, viena jų, iš rankų į rankas ėjusi, nūnai gerai žinoma kaimo turizmo sodyba, pavadinta „Namelis medyje“.
Kelis pirmuosius dešimtmečius katastrofiškų potvynių nepasitaikė arba mes jų net nepastebėdavome, nes žiemą ir ankstyvą pavasarį savo sklypuose nesilankydavome.
Per keturis dešimtmečius man į atmintį įstrigo trys, sakyčiau, išskirtiniai potvyniai, nors mažesnių, didesnių pasitaikydavo kas keleri metai, vienas jų – pats didžiausias ir įspūdingiausias – buvo 2010-ųjų kovo mėnesį, per ledonešį. Žemiau kolektyvinių sodų susigrūdusios ledo lytys patvenkė upę ir vanduo užpylė tris įvažiavimus į sodus. Per potvynio piką viena šeima pasijuto įkalinta, negalėjo nei išvažiuoti, nei išeiti. Sodininkas Zenonas Vinciūnas jau gyveno soduose, papietavęs saugiai nuvažiavo į darbą, deja, su automobiliu sugrįžti namo nepavyko, pateko į upės spąstus, vanduo užliejo net saloną. Jam pasiekti sausumą padėjo kitas sodininkas, turėjęs žvejo batus, o automobilį teko traukti traktoriumi. Sodininkai užsipuolė tuometį Anykščių savivaldybės administracijos vyriausiąjį civilinės saugos specialistą Antaną Žemaitį, kad atseit laiku nebuvo nuleisti užtvankos skląsčiai, tačiau ką jis galėjo padaryti? Jam nerimą kėlė upe plaukiantys išrauti medžiai, kurie galėjo patvenkti upę mieste prie užtvankos, nuo kurios stebėti ledonešio traukė būriai anykštėnų. Mieste vanduo buvo pakilęs 204 centrimetrus, tuo tarpu soduose – apie tris metrus.
Pamenu, kaip po sodus baidarėmis plaukiojo net trys vyrai, kurių vienas išbandyti šią pramogą kvietė ir mane. Kai kurių mano kaimynų malkas nusinešė upė, vienas naujakurys grindis buvo apšiltinęs Paroc vata, tad po potvynio teko jas plėšti. Kad susirinkčiau senvagėje plaukiojantį savo sodo inventorių, pasiplaukiojau iš kaimyno pasiskolinta gumine valtele.
Kadangi nebuvau patyręs tokios transporto priemonės vairuotojas, išsimaudžiau lediniame upės vandenyje. Dėl potvynio „teisybės“ pas specialistus ieškoti buvau pasišovęs ir aš, kurių vienas, netekęs kantrybės, man tėškė, kad koks velnias man liepęs ten statytis namelį, nes normaliose valstybėse upių salpose (upės slėnio dalis, apsemiama per potvynius, – aut. past.) išvis draudžiama bet kokia veikla…
Įsimintinas 2005-ųjų potvynis buvo kur kas romantiškesnis, sutapo su žmonos jubiliejumi, ir kilo dėl liūties antroje gegužės mėnesio pusėje. Važiuodamas po darbo, pamačiau apsemtas Elmos upelio pievas, tad apsemtas sodas jau nebuvo staigmena. Tulpių žiedai tarsi vandens lelijų, suposi virš vandens, ryte virš vandens tvyrojo permatomas rūkas. Ant pievelėje apsemto stalo saulėje gražinosi ančių porelė, paviliojusi išsimaudyti senvagės baloje. Argi ne romantika?..
Trečiasis, vienas įspūdingiausių potvynių, kilęs šių metų sausio pradžioje ižui užkimšus upę žemiau Dainuvos slėnio ir pretendavęs į rekordą (vanduo mieste pakilo 274 cm, 2019 m. – 284 cm), aprašytas „Anykštoje“, galima sakyti, dar nesibaigė. Jis apsėmė sodininkų sklypus, rūsius, įvažiavimo kelių atkarpas ir paliko beveik 20 cm storio ledo laukus. Upės vandeniui atsitraukus, ledas liko pokšėti naktimis, trūkinėdamas ir krisdamas žemyn, daug kur pakibdamas ant medžių, akmenų ar sodininkų įrenginių. Į svečius „atėjusi“ upė apsėmė pirmąjį laiptą į mano namelį, vos nepalindo po grindimis. Ledas, paspaudus šaltukui, pasipuošė ledo žvaigždėmis, automobilių stovėjimo aikštelė tapo čiuožykla, tik, deja, ne visiems tas ledas aplink namelį patiko… Pabodus juo vaikščioti, „išprašius“ ledą iš ūkinio pastatėlio, pjūklu išsipjoviau takelius, o iš ledo luitų bandžiau dėlioti skulptūras. Deja, nesu nei skulptorius, nei architektas, o tik pensininkas, tad dalis jų su trenksmu sugriuvo, o kitus luitus palikau dailinti saulei, vėjui ir lietui. Jiems tai puikiai sekėsi, o man pramoga patiko…