Ne tik žinios, erudicija, bet ir vidinė šviesa, prigimtinė inteligencija ir dėmesys žmogui išskyrė profesorių Antaną Tylą iš kitų.
Šį rudenį, spalio 28-ąją, Anykščių rajono garbės pilietis, profesorius Antanas Tyla galėjo bičiulių apsuptyje pasitikti 90-metį. Tačiau rudeniniai lapai šiemet kloja jau pernai rudenį supiltą jo kapą Vilniaus Karveliškių kapinėse. Pirmadienį, sukakties vakarą, 17 val. 30 min. į Anykščių koplyčią susirinkę mokslininko ir visuomenininko bičiuliai kalbėsis apie tai, ką svarbu daryti, kad A. Tylos svajonės pildytųsi ir jam kartu nebesant.
Prieš 26 metus, pasitikdamas Anykščiuose iškilusį Antano Baranausko paminklą, Pasaulio anykštėnų lyderis A. Tyla kalbėjo, kad jis, tai yra, A. Baranauskas, ateina pas mus kasdien. Šiandien, skaitydami tuomet jo pasakytas mintis, taip galvojame ir apie kitą Antaną…
-ANYKŠTA
Vienas gražiausių ir reikšmingiausių yra atminimo jausmas – atmintis (N. Berdiajevas: „Atmintis kovoja su „žudančiu laiko pradu“). Jo turinyje sutelpa žmogaus, tautos ir valstybės amžinas kūrybinis pradas, sąmoningas ir inertiškas siekimas padaryti tai, ką gali pats, ką turi perduoti ateinančioms kartoms. Atminime sutelpa jaunosios kartos įsijungimas į bendražmogiškų vertybių suaktualinimą, jų pavertimą mūsų tautos kasdienybe.
Mūsų protėviai ir mes patys, lietuviai, gyvename šioje žemėje jau 12 tūkst. metų. Taigi, čia mūsų žemė, iš niekieno nepaimta ir iš niekieno nepasiskolinta. O protėviai mus įpareigojo niekam jos nei atiduoti, nei paskolinti. Negalime jos niekam atiduoti, nes čia mūsų praeitis ir ateitis. Nėra atskirai praeities, nėra atskirai ateities. Jos yra vienas mūsų dvasinio, kultūrinio ir materialinio gyvenimo sandaras. Ir kuo tvirtesnė praeitis, tuo stipresnė ateitis. (A. Maceina: „Atitrūkusi nuo praeities, tauta tampa tarsi klajokle, kuriai kiekvienas kelias gali būti klaidus“). Mes visi žinome ar prisimename, kaip mūsų Tėvynės okupantai sistemingai ir nuosekliai rovė praeities šaknis, kad džiūtų mūsų ateities šakos.
Anykštėnai, kaip ir visa lietuvių tauta, visada turėjo jėgų, valios ir drąsos saugoti ir ginti tai, kas buvo protėvių palikta. Tarp paveldėtųjų vertybių brangiausios jiems buvo mūsų šalies laisvė, dora, tikėjimas ir meilė Tėvynei. Kaip didelė, stora istorijos knyga ir paminklas stūkso Vorutos piliakalnis, menantis Lietuvos vyrų darbus, kuriant senąją Lietuvos valstybę, ir raginantis ją saugoti kaip akies vyzdį.
Kaip atskiros atminties knygos rymo paminklai 1863 m. sukilėliams, knygnešiams, 1918–1920 metų savanoriams, kritusiems Anykščių žemėje. Rymo paminklai sovietinei okupacijai nenusilenkusiems, siekusiems ir neviltyje atkurti Lietuvos valstybingumą Lietuvos partizanams. Rymo paminklai 1863 metų ir sovietinės okupacijos tremtiniams, politiniams kaliniams.
Tačiau Anykščiai turi paminklą, kokio niekur kitur nesurasi. Tai literatūros sostinės dvasia, kurią saugo Konstantinas Sirvydas, poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas, rašytojai Jonas Biliūnas, Antanas Žukauskas – Vienuolis, Bronė Buivydaitė ir kiti. Antano Baranausko klėtelės istorijos vėsa ir joje degusi kūrybos liepsna Anykščiuose seniausiai yra juntama ir traukia kiekvieną lietuvį ar jo svečią. Ji iš karto pajuntama, kai artiniesi prie šio miesto ar Anykščių šilelio.
Antanas Baranauskas su savo kūryba neužsidarė, nors ir jaukioje, savo Klėtelėje. Jo kūryba tiesiogiai sujungė jo kartą su esama ir būsimomis. Jo kūryba tebedainuojama ten, kur jis užaugo, kūrė, kur grįždavo su nepasiekiama vyskupo didybe. Jis ateina pas mus kasdien, mokydamas mylėti mūsų tautos pamatą – jos kalbą, mus supančią gamtą, dorą ir žmones.
Poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas surišo mūsų praeitį ir dabartį kilniais siekimais ir savo kūrybiniu palikimu.
Mes imame praeitį iš praeities rankos ir dedame ją į dabarties ranką. Paminklas, prie kurio mes susirinkome, tai mūsų dabarties ranka, iškelianti tai, kas mums brangu, nepamirštama ir reikalinga. Tai paminklas ne vien poetui ir vyskupui Antanui Baranauskui, bet ir svetimųjų nustumtai, bet atsikėlusiai ir į priekį išėjusiai lietuvių tautai, jos kalbai. Ir kol Anykščiuose nebus Laisvės paminklo, jis bus tokiu simboliu.
„Exegi monumentum, aere perennius,“ – sakė Horatius savo odėje. Šis paminklas tikrai bus stipresnis už varį, nes jis yra kartu paminklas ir mūsų kartai, parodžiusiai pagarbą praeičiai, kuri organiškai susilieja su dabartimi.
Kaip Pasaulio anykštėnų bendrijos tarybos narys, noriu pasidžiaugti, kad prie paminklo statybos prisidėjo ir įvairiose šalyse gyvenantys lietuviai. Ir čia norėtųsi prisiminti, kad poeto ir vyskupo amžinoji poilsio vieta atskirta nuo Lietuvos valstybės ir jo gimtinės, viliamės, kad ten nenutils lietuviškos giesmės ir dainos, kad išsipildys mūsų kantrios viltys.
Taigi mes esame didelėje atminties ir pagarbos šventėje. Tegul paminklu išreikštas atminimas stiprina mus ir gaivina nelengvoje Rytų Europos geopolitinėje erdvėje.
„Pažindami praeitį, mes ją saugojame patys savyje, mes įaugame į buvusį tautos gyvenimą“ (A. Maceina) ir esame kartu su kūrusiais mūsų ateitį.
Antanas TYLA
