Jolanta Pleškienė: „Moteris nelieka viena“

Baigiame interviu ciklą „Moteriški pašnekesiai“ rajono laikraštyje „Anykšta“. Visą gegužės mėnesį moterys dalinosi savo istorijomis, patirtimis, išgyvenimais, o šiandien pateiksime informaciją, kokia pagalba moterims teikiama Anykščių rajone, kur galima kreiptis, patiriant smurtą. Kalbamės su Anykščių rajono socialinių paslaugų centro direktore Jolanta PLEŠKIENE. Šnekučiuojamės ne tik apie darbus, bet ir apie bendruomeniškumą. Po Centro skliautu veikia Motinos ir vaiko krizių tarnyba. Mūsų pokalbyje dalyvauja šios tarnybos socialinė darbuotoja Karolina SAKALAUSKIENĖ. Ji pateikia sėkmės istorijų, pavyzdžių.
Nors straipsnių ciklas laikraštyje ir baigiasi, tačiau neatsisveikiname – nuo šiol „Moteriški pašnekesiai“ keliasi į žurnalą „Aukštaitiškas formatas“.
Pašnekoves kalbina Skaistė Vasiliauskaitė – DANČENKOVIENĖ.

– Kokias veiklas vykdo jūsų vadovaujamas centras?
– Centras teikia nestacionarias socialines paslaugas Anykščių rajono gyventojams. Tai bendrąsias (informavimo, konsultavimo, atstovavimo, tarpininkavimo, transporto, asmeninės higienos ir priežiūros paslaugas ir kt.) ir specialiąsias (pagalbos į namus, dienos socialinės globos asmens namuose ar institucijoje, socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo, apgyvendinimo savarankiško gyvenimo namuose, laikino apnakvindinimo, apgyvendinimo, pagalbos globėjams (rūpintojams) ir įvaikintojams ir kt.) socialines paslaugas.
– Kokios konkrečios pagalbos šiame centre gali tikėtis smurtą patiriančios moterys?
– Motinos ir vaiko krizių tarnyboje teikiama laikino apgyvendinimo ar apnakvindinimo paslauga. Nakvynė suteikiama trims paroms, o apgyvendinti galime iki pusės metų. Kiekvienas atvejis nagrinėjamas individualiai, gilinamasi, kokios konkrečios problemos ištiko šeimą, kuo galime padėti, ką įveiksime patys, o dėl ko geriau kreiptis į kitas tarnybas ir reikia mūsų tarpininkavimo. Moteriai apsigyvenus Centre, kartu su ja socialinė darbuotoja įvertina esamą situaciją, sudaro pagalbos planą ir sutaria dėl siektinų tikslų. Jeigu matome, kad trūksta socialinių įgūdžių, padedame spręsti socialines problemos. Kai moteris sugrįžta į bendruomenę, resursų ieškome joje – kuo gali padėti moters artimųjų, šeimos ratas, artimiausia aplinka. Neretai tenka padėti rasti darbą, gyvenamąjį plotą.
Karolina:
– Gavome pranešimą iš Panevėžio gimdymo namų, kad pagimdė jauna mama, anykštėnė, kuri, medicinos darbuotojų teigimu, negebės auginti vaikelio be socialinių darbuotojų pagalbos, nes jai trūksta socialinių įgūdžių. Vaikas gimė ankščiau laiko. Šeimai 1 kg 700 gr kūdikis jau yra iššūkis, o vienai moteriai – dar sudėtingiau. Jauna mama buvo išsigandusi, sutrikusi. Į mūsų centrą moteris atvyko turėdama tik keletą drabužių sau ir kūdikiui. Baiminomės paimti vaikelį ant rankų, jis buvo toks mažutis. Iš pradžių vaiko priežiūra dalinomės kartu su mama. Mokinome mamą, kaip jį prausti, rengti, maitinti. Kūdikiui reikėjo specialaus dydžio sauskelnių, rūbelių. Vaikui buvo reikalingi įvairūs papildai. Mama kūdikio nemokėjo maitinti krūtimi. Gyvendama Tarnyboje, moteris išmoko kūdikį glausti prie krūtinės, išmoko žindyti. Mama pas mus atvyko neturėdama lėšų pragyvenimui. Teikiant paslaugas motinai su kūdikiu, išsiaiškinta, kad vaikas nėra registruotas, jam nenustatyta tėvystė, dėl ko šeimai negalėjo būti paskirta socialinė pašalpa. Negaliojo ir moters turimi asmens tapatybės dokumentai. Kol išsprendėme šias problemas, praėjo daugiau nei mėnuo laiko. Visą tą laikotarpį moteris neturėjo jokių pajamų. Būtiniausios priemonės ir maitinimas jai su kūdikiu buvo skirti iš įgyvendinamo projekto bei paramos, gautos labdaros būdu. Jauna moteris mokėsi būti gera mama ir Tarnybos darbuotoja po trijų mėnesių laikotarpio galėjo ramia širdimi su ja atsisveikinti. Dabar vaikelis auga prižiūrimas, mylimas ir sveikas.
Jolanta:
– Šiai jaunai mamai padėjome surandant gyvenamą plotą Anykščiuose, kur pagyvenusi, ji dar labiau sustiprėjo ir sukūrė naują šeimą. Dabar moteris gyvena vienoje iš Anykščių seniūnijų ir sėkmingai augina savo vaikelį.
– Kokiu būdu moterys jus susiranda – kreipiasi pačios ar nukreipia kiti?
– Su problemomis susidūrusios moterys neretai pačios skambina tiesiai į Centrą, kreipiasi į mūsų darbuotojus seniūnijose, keletą kartų mamas į mūsų centrą atsiuntė advokatė. Tai nėra moterys vien iš socialinės rizikos šeimų. Su problemomis susiduria ir išsilavinusios, finansiškai nepriklausomos moterys, kurios, gyvendamos šeimoje, patiria psichologinį smurtą iš sutuoktinio pusės. Labiausiai tai išryškėja, kai moterys, nebepakęsdamos įtampos šeimoje, pradeda skyrybų procesą.
Karolina:
– Ir smurto formos yra įvairios. Smurtas – ne vien fizinis sužalojimas, kada po akimi atsiranda mėlynė, bet ir psichologinis, ekonominis, emocinis, kurį neretai patiria vaikai, gyvendami skurde, būdami socialiai apleisti.
– Kodėl smurtą patiriančios moterys dažnai neieško pagalbos?
– Socialiniai darbuotojai sulaukia bendruomenės narių telefoninių skambučių, besilankant šeimose patys pastebi krizines situacijas. Matydami tai, siūlo pagalbą. Kodėl nesikreipia? Vienoms – nedrąsu, kitoms – gėda, trečios dar turi vilties, kad tai nepasikartos. Kai kurios pačios taip užauga ir mano, jog taip ir turi būti. Yra buvę atvejų, kai pati moteris nesugebėjo “perlipti per save,” nedrįso prašyti pagalbos. Bet socialinių darbuotojų padrąsinta, pagalbą priėmė. Būna, kad siūlomos pagalbos ir nepriima. Dar gana dažnas reiškinys, kai nukentėjusi moteris atleidžia smurtautojui, susitaiko ir grįžta atgal. Tiesiog, toks yra asmens pasirinkimas. Tada belieka tik priimti reikiamus sprendimus, kad apsaugotume vaiką.
– Ką patartumėte moterims, kurios nesiryžta nutraukti smurto savo artimoje aplinkoje? Nuo ko pradėti? Kokie tie pirmieji žingsniai?
– Mūsų telefono numeriai vieši. Iškilus problemai, jais galima skambinti ir po darbo valandų ar savaitgaliais. Dažnai, ieškodamos problemos sprendimų, moterys ateina pas socialinius darbuotojus pasitarti. Taip pat stengiamės kaip galima daugiau informacijos paskleisti tarp bendruomenių, susitinkame su jomis, pristatome Centro teikiamas paslaugas. Mums svarbu, kad žmogus turėtų žinojimą: ar pasinaudos – kitas klausimas.
– Kaip įrengtas centras?
– Motinos ir vaiko krizių tarnybos paslaugoms teikti yra įrengti du gyvenamieji kambariai mamai su vaikais, virtuvė, dušas, skalbyklė ir kt. Stengiamės, kad Tarnyboje gyvenantiems asmenims būtų sudarytos kuo artimesnės gyvenimui namuose sąlygos, kad būtų užtikrinamas gyventojų saugumas, konfidencialumas, tenkinami būtiniausi poreikiai. Kartais moterys, apsigyvenę Tarnyboje, tikisi viešbučio sąlygų. Esame gavę ir sąrašą, kokio meniu pageidautų Tarnyboje apsigyvenusi mama. Tokiais atvejais tenka tik stebėtis, kaip kartais žmonės supranta pagalbą.
– Ar teikiate dar kokią nors specialią pagalbą moterims?
– Jau šeštus metus vykdome projektą, finansuojamą Anykščių rajono savivaldybės administracijos, kurio metu padedame socialines paslaugas gaunančioms šeimoms įsigyti kontraceptines spirales. Bendradarbiaujame su gydytoja ginekologe, kuri individualiai konsultuoja moteris lytinio gyvenimo klausimais. Taip rūpinamasi moters ir šeimos sveikata, mažėja nutraukiamų neplanuotų nėštumų skaičius. Tai vienas iš apsaugos faktorių dėl smurto prieš moteris, nes dėl nėštumo nutraukimo ir su tuo susijusių padarinių kenčia moteris.
– Papasakokite apie save, kaip moterį. Kokius socialinius vaidmenis atliekate?
– Kaip situacija – taip socialinis vaidmuo. Visų pirma esu mama. Esu dukra, žmona, sesuo, darbuotoja, vadovė.
– Kas yra moterų solidarumas? Gal galite apie tai kalbėti iš savo darbinės patirties?
– Jis yra. Ne kiekvieną kartą aktyvus, priklausomai nuo situacijos, tačiau yra. Ir tai džiugu. Jei pasitaiko sunki, kritinė situacija, tai tas solidarumas labai jaučiasi. Anykštėnų bendruomenė neabejinga. Visada, kiek besikreipiame, gauname atsaką ir sprendimus. Kai prisideda kiekvienas po truputėlį, rezultatas gaunasi visai neblogas.
– Ar turite vaikų? Kas jums yra motinystė?
– Taip. Turiu du sūnus. Vyresniajam – dvidešimt ketveri, mažajam – aštuoneri. Mano motinystės patirtys skirtingos, nes tarp jų nemažas metų skirtumas, bet jos abi savitos ir nuostabios.
– Vadovaujate nemenkam kolektyvui. Ar moteriai sunku būti vadove?
– Man nesunku, nes kolektyvas geras. Daugiau moteriškas. Centre dirba 86 asmenys, vyrų – tik penki. Centrui vadovauju nuo jo įsikūrimo, o socialinėje sferoje esu nuo 1998 metų.
– Ar jums pačiai yra tekę susidurti su problemomis?
– Taip, bet jos visos išsprendžiamos.
– Per kokias veiklas pati save geriausiai atskleidžiate?
– Tiek per darbinę veiklą, tiek per asmeninius pomėgius. O pomėgių turiu visokių. Tai kelionės, ralis, skaitymas ir kt.
– Socialinė sritis gana sunki. Tenka matyti daug skaudžių atvejų, sudėtingų sąlygų, nelaimingų šeimų. Ar jūsų neslegia šis darbas?
– Dirbu mėgstamą darbą. Ne kiekvienas žmogus gali dirbti šį darbą. Matymas, atjauta, noras pagelbėti vienas kitam ateina iš šeimos, kurioje užaugai. Tenka vadovauti studentų praktikai. Baigiantis praktikai, kalbuosi su jais. Dalis jų džiaugiasi, pasirinkę šią profesiją ir ruošiasi dirbti, kiti aiškiai išsako, kad šio darbo dirbti negalės. Teko sutikti žmonių, kurie pradėję nuo savanorystės, atrado save šioje nelengvoje veikloje, baigė mokslus ir sėkmingai dirba.
– Kaip manote, kas valstybės lygmeniu padėtų spręsti smurto artimoje aplinkoje problemą?
– Problemos prasideda nuo darbinio užimtumo neturėjimo. Kai finansinė pusė silpna, atsiranda sunkumai šeimoje. Įstatymų pakeitimų reikėtų daug. Dabar jie keičiami, tačiau norisi tikėti, kad naujieji sprendimai bus realesni, neformalūs. Tikimės, kad bus atsižvelgta ne tik į situacijos gerinimą didmiesčiuose, bet bus įvertintos ir rajono, seniūnijos gyventojų problemos bei galimybės jas spręsti. Juk dabar aiškiai matomi skirtumai, vertinant gyvenimo sąlygas, ugdymo, gydymo, susisiekimo, darbo galimybes mieste ir rajone.
– Kokių pokyčių mūsų visuomenėje reikia, kad moterų padėtis gerėtų?
-Visų pirma, siekiant pagerinti moterų padėtį, būtinas šeimos, artimųjų, kaimynų, bendruomenės supratimas ir palaikymas. Rajone skleidžiasi graži policijos pareigūnų inicijuota, saugios kaimynystės iniciatyva. Kviesčiau ją palaikyti. Labai svarbu nelikti abejingiems, matant skriaudžiamą, ligos, amžiaus ar negalios kamuojamą bendruomenės narį ir laiku pranešti apie grėsmingą situaciją.