Šv. Mišių šventimui pasirengę - Vyžuonų klebonas Eugenijus Staleronka (dešinėje), kraštietis, iš Toronto atvykęs prelatas Edmundas Putrimas.
Aštuonetą kilometrų šiaurės rytų kryptimi nuo Debeikių seniūnijos centro, prigludusios prie kairiojo Šventosios upės kranto, rikiuojasi Jononių kaimo sodybėlės. Greta senojo dvaro, dabar jau tik likučių, įsikūrusiame kaime, pasak Debeikių seniūnijos seniūno pavaduotojos Jurgitos Pumputienės, gyvenamąją vietą deklaruoja 10 moterų ir 13 vyrų. Kaimo teritorijoje dar yra žvyro karjeras. Debeikių seniūnijos kaimas priklauso Vyžuonų parapijai, tad kaimiečiai buities reikalais traukia į Debeikius, dvasiškais – į arčiau esančias Vyžuonas.
Kelias į šventovę
Pavasarį Šventoji vagoje nebeišsitenka, plačias pakrančių lankas užpila, didžios galybės kupina, šniokšdama srūva. Pačiu Padvariu teka, atrodo, kad parko medžius įtrauks į savo šėlsmą, aukštame kalne stūksančius Jononių dvaro trobesius nuplaus. Bet niekad taip nebuvo ir nebus. O visus rūpesčius apmalšina Šv. Jurgio šventė.
Reikia švęsti, ir tai suprato, žinodavo visi Jononių dvaro ir ant kalnelio nedidžiausios „ūlyčios“ gyventojai. Gražiausiai pasipuošia, kiaušinių ryšulėlin įsiriša ir išvažiuoja vežimaičiu keliese, kiti arklių pagaili, jau sausu smiltėtu paupės keleliu pulku pėsčiomis patraukia. Smagumėlis pasišnekant, pasidairant žingsniuoti – kiek čia iki parapijos bažnyčios Vyžuonose tėra, gal septyni, o gal ir visi devyni kilometrai. Per garsiuosius riešutynus, per šilelį, jau Šventupio ūkininkams priklausantį, paliūne po stačiu šlaitu vandeninga pilkuma bauginančią. Jau ir Žalioji, kur smuklė žaliomis durimis ir tiltas, „žaliuoju“ vadinamas. Bet nei tos, nei ano neprisireikia, kyla į kalną, pro kapelius. Dešinėje – Vainiūnai, dar toliau – Varniškis, Bėdžiai, o dar toliau – sentikių kaimelis su cerkve, Stalnioniškiu vadinamas. Ir jau vieškelio šviesuma užveda ant kalvelės, nuo kurios tyru baltumu Šv. Jurgio bažnyčios bokštas suboluoja. Plačiu slėniu žemyn iki Vyžuonos upelio, per Baltosios pakraštyje esančią brastą. Tada dar keliolika minučių žygio į statų kalną ir jau šventovė, džiaugsminga Jurginių dvasia spinduliuojanti.
Kermošiaus monai
Nuodėmes išpažinti, spaustis pirmiausia iki didžiulio, netoli Magdalietės altoriaus atristo kubilo, idant visi parapijiečiai vardan ūkio sėkmės, sena tradicija sekant, suneštus kiaušinius sutilptų. Juk deda tikėdamiesi ūkio sėkmės, negailėdami – vienas dešimtį, kitas visą tuziną ar daugiau kiaušinių Šv. Jurgiui.
Jei būtų ir labai valgus, tas riteris gal ir per visus metus tiek kiaušinių nesuvalgytų. Kelis mėnesius, dažnai net pasikeikdami, maitinsis jais klebonijos ūkio samdiniai. Nebuvo seniau kur daugiau tų kiaušinių padėti. Dvidešimto amžiaus pradžioje čia šeimininkavo ūkio ir kulinarijos pažangą taip mėgęs klebonas Aleksandras Mileika. Didžiojo altoriaus paveiksle pavaizduotas slibiną galabijantis ir karalaitę gelbėjantis riteris, savo kareivišku grožiu, narsa nuo mažens įsismelkia į kiekvieno vyžuoniškio sąmonę. Negaila tos kiaušinių duoklės už dvasią pakylėtą. Dar išpažinties prieiti, karštai pasimelsti, jei priklausai prie „brotstvininkų“ pulko – vėliavą panešti ar kitaip reikšmingiau to titulinio džiaugsmo šurmulyje dalyvauti. Giesmė garsi, su smilkalu sumišusi slėnin, patiltėn nubanguoja, net didžiąją sinagogą aidu pasiekia. „Viešpatie Jėzau, mūsų….” Spalvotas vėjo šnaresio kedenamų vėliavų šilkas, monstarncijos spindesys, kaspinus laikančių merginų veidelių rausvumas, vyrų rimtis paslaptinga… Atrodo, niekad nepasibaigsiančios, vardan didesnio iškilmingumo ilgos pamaldos vis dėlto pasibaigia.
Pas žydą net ūžia – čia ir vietiniai susirinkę, ir bernų nuo Užpalių ir Svėdasų esti. Gerai įkaitus, būdavo, kad dažnai kyla muštynės. Tikrų profesionalų kumštynėse ir Jononių, ir Butėnų bernai čia riteriško narsumo įkvėpti dalyvaudavo, savo tiesą gindavo. Sunku būdavo ir policijai juos sutramdyti. O rytojaus dieną – mėlynės, keistas skausmas ar net praskelta galva su šaukimo į teismą priedu.
Badynės ir kitos
egzotiškos pramogos
Kas Vyžuonose pakankamai nepasilinksmino, menka bėda – galima užsukti į smuklę Žaliojoj ar dar geriau visai prie namų Jononyse pas žydą šventę užbaigti. Labai seniai būdavo Jurginėse, o gal Sekminėse, smagias pramogas mėgęs Jononių ponas Jaugelis savo daro dirvone rengdavo jaučių badynes. Tvirtų, neregėto stiprumo ir piktokų galvijų apylinkėse netrūko, juk jų po kelis laikydavo kiekviename ūkyje, juk jais laukus daug smagiau nei arkliais ardavo. Butėnų Kazlauskas, ir ne tik jis, jaučio ragus aštria stiklo briauna ar peiliu nutrindavo, idant smailesni būtų, labiau priešininką žeistų. O kokios aistros, lažybos, prizai laimėjusių jaučių šeimininkams. Ir veik viskas degtine. O visų stipriausią, visus priveikusį jautį tiesiog viršininku vadindavo. Kitokių viršininkų tada nebuvo. Dar viena pramoga, kaip manoma, atnešta čia iš Pietų Amerikos – gaidžių peštynės, buvo žinoma ir Jononių dvare. Jos vykdavo dažniausiai smuklėje.
Smagiai žmonės gyveno, pramogavo. Dievą, jo šventuosius garbino, dangiškaisiais globėjais pasitikėjo ir Šv. Jurgio narsos turėjo.
