Už upės, tiesiai nuo mano gimtųjų Butėnų yra Jononių dvaras bei kaimas. Nuo seniausių laikų tai buvo ponų Jaugelių valda, Vyžuonų parapijos pakraštėlis, nevisai menki ir gausiai apgyvendinti kraštai. 1930 m. daugiau nei 200 hektarų kaimo žemių plotas buvo išdalytas į vienkiemius, šiuo metu gyvena daugiau nei dvidešimt jononiečių.
Keliavietės magija
Ta vieta nuo seno Keliaviete vadinama. Mat kadaise buvusi plačiai žinoma brasta, kuria ir pėsti, ir vežimais girgždančiais, dugno žvirgžde vėžes nors trumpam įpjaunančiais be vargo pervažiuodavo.Jaukiai negilu čia būdavę, nors srovė ir stiproka. Šv. Lauryno rytą keliavietę pereidavo į kitą krantą, gausiais, linksmai klegančiais būriais, trinyčiais, drobiniais marškiniais, rainuotais sijonais išsipuošė butėniečiai. Taip tai prieš daugiau nei šimtmetį būdavę, kai jie skubindavosi į anapus, dvaro bažnytėlėje, švenčiamus didžiuosius šv. Lauryno atlaidus.
Nuo brendančių pūškavimo tėkmėje sprukdavo pulkeliais tolyn baltais pilvais švytuodamos žuvys, į žolėtą gelmę ar ramų užutekį nužaibuodavo lydys.
Dvaro paslaptys
Per pievas, plačiame slėnyje žaliuojančias, spindinčiomis rytmečio rasų karoliukais, žiedais skambančias vedančia, po basomis kojomis dungsančio molžemio keliute.Tuoj tuoj įsmunkant į paukščių balsais skambančią, vėjelio virpesiais mirgančią parko ūksmę. Ten, pačiame krante, trys milžiniškos tuopos, žaliai baltu sidabru spindi jų smulkūs lapeliai, iškilmingai gaivinanti šaltinio vėsa. Čia pat kalvoje ir dvaro rūmas – medinis, tauriai nupilkavęs su saulės zuikučius gaudančiais verandos stikleliais spalvotaisiais. Įsivaizduoju virtuvėje varinį dubenį ir jo dugne didžiulį margašonį lydį išsirietusį. Bus čia kepsnys klebonui ar kunigui vikarui į atlaidus atvykusiam, kitiems brangiems svečiams pamylėti – valgis karališkas. Kaip jį paruošti, ponia tuoj pat nuspręs, o gal atsivers storą kulinarijos knygą – lenkišką ar jau lietuvišką – „Kaip virti ir taisyti visokius gardžius, puikius ir sveikus valgius“. Ir tuomet suvoks, kad reikia didžuvę paruošti taip, kaip valgiaraštyje parašyta apie „pralotų lydeką su daržovėmis“. Taigi: supjaustytą, įsūdytą, sviestu suteptą, daržovėmis perpiltą ir vėl sviestu užviršuotą, šutinti puode ant anglių. Pamačius daržoves išvirusias, užpilti porą stiklelių romo, kuris žymiai permaino skonį. Štai ir lydys „prelatiškai“, kaip geriausiuose Europos rūmuose.
Aukščiausios kalvos bažnyčia
Dabar čia beržais žaliuojantis, kryžiais, paminklais apkaišytas kalnelis, kur balti kamienai švytuoja, kur vėjai aukštybėse lakiojantys žaliuose vainikuose įstringa, susitikę apie tai ką regėję šnabždasi. O kadaise čia bažnyčia, kolonų paremtu prieangiu užsukti kvietė. Pamaldžios ramybės įkvėpt, stabtelėt, suklupus prie Šv. Jono Nepomuko, Šv. Antano ar paties Perkūno dienos savininko Lauryno altoriaus klūpant maldoje nusiraminti,savo gyvenimą tikėjimo svarstyklėmis pamatuoti. Atlaidų pamaldose bažnytėlė prisikimšdavo pilnutėlė sodžiaus pasaulio, susirinkusio iš Jononių, Gerkonių, Varkujų, Butėnų, nuo Debeikių, Vyžuonų. Mažiems vargonėliams balsus palaimingus skleidžiant aidėdavo giesmės, už Dievo stalo, lomkoje paraitytais kraštais sėdinčio pono Jaugelio žiedas ant piršto tauriai spindėdavo, o žilagalvis kunigas aukštai virš galvos iškeldavo žėrinčią monstranciją. „Nuo maro, bado…“ nuskambėdavo permaldavimų posmai, sekdavo palaiminimas ir pasipildavo visi į šventorių. Pasikalbėti čia po beržais ar ir netolimą smuklę kviestis, kur paslapties prieblandoje žydas barzdotas, linkčiodamas, paslaugiai degtinę „šinkuodavo“. Mylėkitės, linksminkitės, džiaukitės, juk trumpas gyvenimėlis. Seniai nesustabdomais metų sparnais nuskriejo tas palaimingas, Šv. Lauryno atlaidais žymėtas pasaulis.
Pakermošio lemtis
Vargšą, o gal laimingąjį – savo tikėjimo ir mirties akivaizdoje neišsižadėjusį Šv. Lauryną netikėliai nukankino tiesiog kepindami ant grotelių. Ir į svetingą Miškinių kiemą Jononyse pataikiau įeiti, kai stambūs šeimos vyrukai nuo kepsninės grotelių nurinkinėjo ką tik iškepusias ir prelatiškai kvepiančias vištų šlauneles. Pataikiau laiku – kaip žinodamas, kaip į pakermošį. Gardžiai kandome ir alučiu karštą popietę gaivinomės, bei stipresniu gėrimėliu šventės dieną pabrėžėm. Skirmantas vis ragino, siūlė, kaip tikras aukštaitis – ragauti, užgerti, ir jo Rimutė palaimingai šypsojosi ir svečiu džiaugėsi. Tolimesnėje sodyboje, ten už kaimo kryžiaus, ties alyvų krūmu, šmėstelėjo moters figūra – matyt, tai Girniaus Liudė, kaimo senbuvė. Senosios kaimo „ulyčios“ trobelė, kur kadaise Stašiškienė gyveno. Moteris iš senos Šaltinių giminės, tarpukariu Kaune pas ponus tarnavusi, kulinarijos paslapčių išmokusi, vėliau sodiečius stebindavusi, kai kotletus iš lašinių iškepdavusi. Norisi paieškoti gyventojų paupinių ar bent juos prisimintai. Puodžiūno – puikaus staliaus ir žvejo sodybvietėje indiško tikėjimo žmonės kuriasi. Prie pat upės apskritą namelį, sako, kad tikėjimo reikalams susirentė, netoliese trobą, dar aukščiau jau šile. Pasakojama, kad karvių „blynus“ dar visai šviežius savo apeigoms iš netolimų kaimynų pirkdavę, bet kad ir karvių vis mažiau ir mažiau.
Už upės šneka kitaip
Pralenkiu, palieku šone kadaise labai garsios Karanauskų giminės sodybą. Stipruolis, sėkmingas žvejas senelis Gabrys, balsingosios jo dukterys – kuomet kada vakare ar šventadienio ramybėje užtraukdavo punktą ir Butėnuose girdėdavosi, kaip anapus upės kalnuose dainuoja…
Einu keliute tolyn, kol mišku žaliuoju ir kiemo senmedžiais įrėmintoje sodyboje surandu seniausią, devintą dešimtį bebaigiančią kaimo gyventoją Filomeną Vazulienę. Šypsosi, džiaugiasi, sąsiuvinį su savo sudėtomis eilėmis užverčia, ant stalo krašto padeda ir leidžiamės į prabėgusio laiko kelionę. Anūkė Dovilė iš kamaraitės įsmunka, kažką piešusi ten. Deda ant stalo porą saldainių – tokia jau ji su visais dalytis, visus vaišinti nuo pat mažens linkusi. Prisimename, gražiai prisimename visus čia, Jononyse kadaise gyvenusius, iš atminties klodų prasprūsta ir sena žinia apie kažkur čia netoliese, ant Gerkonių kaimo ribos, prie upelio stovėjusią smuklę, Volinta vadinamą, apie stebėtiną dalyką: upė tik skiria, o žmonės Jononyse ir Butėnuose visai skirtingai kalba. Mat vandens riba ne tik parapijas, bet ir patarmes skiria.
