Jotkonys ir eilinio partizano odisėja

Nuo Svėdasų gerokai į šiaurę, kalvose už Jaros upės, yra senas ir garbingas Jotkonių kaimas. Nuo seno Pajarskų, gyvenančių prie Jaros, lizdas. Pačioje praeito šimtmečio pradžioje, XIX amžiaus ketvirtame dešimtmetyje, sodžiuje buvo 16 kiemų, kurie talpino apie 150 gyventojų, po Pirmojo pasaulinio karo kaimas priskirtas prie naujai susikūrusios Adomynės parapijos, tačiau pasaulietinė priklausomybė pasiliko prie Svėdasų.
Surašymo 1923 metais metu kaime buvo 30 sodybų su 129 gyventojais, šiuo metu telikę vos apie dvi dešimtys sodiečių. Prieš šimtą metų, 1917–iais, šiame kaime gimė eilinis Šimonių girios partizanas Jurgis Trečiokas-Rytas.

Istorijos vingiai

Ne taip seniai Jotkonyse dar gyveno vienintelis šio laikmečio šimtametis svėdasiškis vyras Pranas Motiejūnas. Mokėjo jis gražiai papasakoti, svečius priimti. Vaišingas ir „svietavas“ buvo žmogus. Kai kurie jo pasakymai įstrigo tiesiog vaizdiniais. Kaip šaltą rudenį varant bandą parduodamų galvijų į Kauną, sustojęs nakvynės miegojo prisiglaudęs prie šiltos jautuko nugaros, kaip jam, išeinančiam į kariuomenę, vardan laimės monetą į delną įdėjo kelyje sutiktas žydas. Kaip jis gyveno per karą ir po karo, kaip šeimyną augino, kalviavo, kaip žuvį Jaro ežero liūnuose bučiais gaudė, kaip medžioklėn eidavo. Medžioklėje gerų bičiulių – ir gydytojų, ir valdininkų – įgijo. Gražiai čia juos visus kartu su žmonele savo namuose priimdavo, pavaišindavo, o ir tie vertino – geru atsilygindavo.
Kartais šventoj dienoj, pasikinkęs į šventinę „lineiką“ arklį, nuvažiuodavo į girią. Taip gera ten būdavo, kartais net nusnausdavo patogiai įsitaisęs, tačiau šautuvo iš rankų nepaleisdavo. Mat tik atmerkęs akis dažnai pamatydavo kokį žvėrį – gebėdavo žaibiškai iššauti. Matyt, iš senovės medžiotojų giminės buvo kilęs.

Geri vyrai, geroj girioj…

Iš girios kirstų šimtamečių pušų rąstų žmonės statėsi naujus trobesius, mat tarpukariu sparčiai vyko žemės reforma – visi ėjo į vienkiemius, kai kas pasiliko senosiose sodybose. Jurgis Trečiokas taip pat paveldėjo anksti mirusių tėvų ūkį, vos dešimtį hektarų neblogos žemės. Buvo vienturtis sūnus, šeimoje dar penkios seserys, kurios ištekėdamos vis išsinešdavo savo dalį – reikėjo joms duoti kraičius. Galiausiai visas atidalijęs, susitaręs, ėmė tvarkytis.
Darbštus, sumanus, ne girtuoklis, jau buvo „įsitvėręs“, tačiau prasidėjo karas, po to užgriuvo sovietai. Pokaryje tokiems jauniems vyrams nelengva buvo. Visur jie kliuvo – arba gaudė ir, „liaudies priešais“ paskelbę, į lagerius, tremtį siuntė, arba į okupacinę kariuomenę ėmė. Nemokšiškai kariaujantiems sovietiniams generolams reikėjo daug „patrankų mėsos“. Gavo šaukimą ir Jurgis, tačiau okupantams tarnauti nesiruošė. Įsirengė savo sodybos šulinyje slėptuvę. Galvojo registruotis, tačiau nepavyko ir matydamas, kad namie neišsilaikys, išėjo į girią, į partizanų broliją. Prisimindavo, kad tik kiek paėjęs nuo namų stabtelėjo ir susimąstė: „Kur aš einu, kas manęs laukia?“.

„Rytas“ sakydavo, kad žuvęs
saviškis – tragedija

Slapyvardį pasirinkęs paprastą – trumpą, aiškų, greitai ištariamą. Jei tektų atsakyti klausiančiam, galėtų greitai pasakyti: „Rytas“. Karas buvo partizaninis, jėgos labai jau nelygios. Taktika paprasta – pora šūvių ir į krūmus. Negalėjo veltis į didesnius mūšius. Juk neturėjo amunicijos, beveik visuomet persvara ginklais ir kovotojų skaičiumi buvo priešo pusėje, stengėsi išlikti gyvi, sulaukti taip trokštamos nepriklausomybės, tos valandos, kai Lietuva bus išlaisvinta. „Rytas“ sakydavo, kad nors partizanai nukaus dešimt priešų, tačiau žus tik vienas saviškis, bus didi tragedija – nes jo jau niekas nepakeis, o vietoje nušauto bolševiko galbūt stos šimtas. Priešų ištekliai buvo didžiuliai. Sunku buvo kovoti su milžiniška blogio imperija.
Nors kartais surengdavo sėkmingus žygius ir prieš rusų kareivius. Kartą pagiryje, prie vieškelio į Šimonis, pasaloje užklupo sunkvežimiu važiuojančius saugumiečius. Nukovė tada ne tik paprastų kareivių, bet ir karininkų. Vadovavo šiam žygiui labiausiai patyręs ir narsiausias girios vyras Antanas Starkus-Montė. Kulkosvaidininkas drąsiai stodavo į mūšį, o jo čekiškas greitašaudis kulkosvaidis „BZ“, partizanų vadinamas tiesiog „Brno“, dažnai pagelbėdavo išsiveržti iš apsupties.

Vėlinės girioje

Ruduo buvęs gražus. Spalyje girioje partizanai įsirengė net kelis naujus bunkerius. Naujuose namuose saugiai įsikūrė ir Ryto grupė. Tačiau kuomet lapkričio 1-ąją išgirdo dundesius ten, kur buvo Montės bei Trazano bunkeriai, tapo neramu. Gal atsitiktinai, o gal išdavus priešai surado besislepiančius partizanus.
Bet būta išdavystės, Vėlinių rytą gerokai padundėjus ten, kur buvo vado Kęstučio bunkeris, įsismelkė nuojauta, kad išdavystė. Pasigirdus sunkvežimių ūžesiui,  priešai sustojo tiesiog ant slėptuvės lubų. Partizanai aiškiai girdėjo, kaip rauna nuo išėjimo eglutes, atplėšia angos dangtį ir šaukia pasiduoti.
Trumpam kilo panika. Steponas Šukys pasakė, kad jis nepasiduos, nusišaus. Rytas bandė bendražygį nuraminti, nes yra dar vilties pasprukti, tačiau pasigirdo šūvis. Kažkodėl mirti panoro ir kartu besislapstanti Ryto sesuo Rožė Trečiokaitė, tačiau pati gaiduko nepaspaudė ir niekas jai nepagelbėjo. Dar du kartu buvę vyrai tiesiog tūnojo, o Rytas, užtaisęs savo rusišką automatinį šautuvą „dešimtuką“, ėmė į priešus šaudyti pro atsivėrusią įėjimo angą. Paleidus keletą šūvių, nugriaudėjo sprogimas ir partizanui aptemo sąmonė. Kuomet atsibudo, sėdėjo po eglute, surištomis už nugaros rankomis, aptvarstyta koja, ją kliudė skeveldra. Priėjo rusų karininkas su pistoletu rankoje ir piktai paklausė, kas šaudė iš bunkerio. Rytas sumojo neprisipažinti, pasakė, kad šaudęs S. Šukys. Matyt, taip išliko gyvas. Nors gerokai primušė, bet paliko ramybėje – saugumui beveik viskas buvo žinoma, priešai jau turėjo pakankamai ir agentų, ir informatorių.

Laisvė ir jos kartėsiai

Lageryje teko praleisti vos ne dešimtmetį, dirbo ten, tikėjosi kuo greičiau išeiti, sugrįžti į tėvynę, nors ji tebebuvo okupuota. Sugrįžus nebuvo lengva, nes ir registruotis, ir darbą gauti pavyko per pažintis ir dar žmonių likimus lėmusius komunistus valdininkus gerai pavaišinus – „patepus“. Tuomet jau buvo vedybos ir palyginti ramus gyvenimas Debeikiuose. Nors kartais užkliūdavo praeitis, imdavo ir pavadindavo kas nors iš valdžios vyrų „banditu“, „liaudies priešu“. Kuomet Lietuva vėl tapo nepriklausoma, J. Trečioko prisiminimai, pasakojimai, partizano liudijimai tapo labai svarbūs, pokalbis buvo transliuotas per „Lietuvos radiją“, atmintis sugulė į partizanų atsiminimų knygas.
Laisvės gyvenimą apkartino labai abejotinas nepriklausomos tėvynės teismo sprendimas. Iš Šimonių girios Kinderių kaimo kilęs Juozas Kelmas, Amerikoje prakutęs, sukinėjęsis Holivude kaip kino kritikas, pavardę pasikeitęs į skambesnę, tapęs amerikonu Kaributu.
Jis pasirūpino, kad Lietuvos prokuratūra nedelsiant imtų ieškoti jo artimųjų – tėvo Kazio ir sesers Natalijos, kurie buvo sušaudyti kaip sovietų rėmėjai–informatoriai, nužudymo kaltininkų.
Žinoma, tie, kurie šaudė, jau buvo žuvę arba mirę, tačiau surado tame žygyje dalyvavusį  J. Trečioką. Ir visai nesvarbu, kad tada jis kaip karys vykdė vadovybės įsakymą, kad stovėjo sargyboje, teismui nekilo jokių abejonių, kad kaltas. Jau lietuviškas teismas 1994 metais nusprendė, kad jis reabilituotas neteisingai, kad privalo grąžinti į Lietuvos valstybės iždą kompensaciją už sovietų padarytą žalą – sunaikintą tėviškę, persekiojimus, kankinimus, nelaisvės metus.