„Jų niekas nebenori, jie nieko nebeturi, bet atranda tikėjimą Dievu“

Troškūnų savarankiško gyvenimo namuose šiuo metu gyvena 18 gyventojų, kuriems ši vieta – lyg saugus uostas po nuopuolių ir gyvenimo audrų. Tai buvę benamiai, iš priklausomybių beišsivaduojantys ar visko netekę socialiai remtini asmenys. Kiekvienas čia turi savo pareigas, atsakomybes, tačiau svarbiausia – čia atranda Dievą, nes, atsidūrę galutinėje, krizinėje gyvenimo stotelėje, tik su Dievo pagalba dar pabandė kabintis į gyvenimą, atsitiesti…
Šiandien jie turi pastogę, džiaugiasi turintys erdvę, kur gali prisidėti savo asmeniniu indėliu ir darbais. Be to, šiuose namuose jiems yra patarnaujama dvasiškai.

Kasdien skaito Šventąjį Raštą

Savarankiško gyvenimo namus Troškūnuose 2013 metų gruodį įkūrė Naujosios Akmenės Evangelikų bažnyčios pastorius, ilgametis labdaros ir paramos fondo „Prieglobstis“ direktorius Mindaugas Palionis. Tai yra vienas iš šio fondo, įsikūrusio Akmenės rajono savivaldybėje, padalinių.
„Tai buvę bejėgiškoje padėtyje, viską praradę žmonės… Visų istorijos skirtingos: nelaimės, negandos, priklausomybės, ligos. Vienas po gaisro, kitas – išbridęs iš alkoholizmo liūno. Jų niekas nebenori, jie nieko nebeturi, bet čia atranda tikėjimą Dievu. Mes kas rytą sėdame kartu ir garsiai skaitome Šventąjį Raštą“, – pasakojo Troškūnų savarankiško gyvenimo namų vadovė – socialinė darbuotoja Neringa Vaicekauskienė.

Pastatas šiandien – lyg kurhauzas

Pasak N. Vaicekauskienės, jų direktorius Mindaugas Palionis įsigijo šį, labai prastos būklės pastatą Troškūnų miestelyje iš Anykščių rajono savivaldybės. „Šie namai buvo pastatyti 1939 metais, turint tikslą prižiūrėti senelius, kuriais rūpinosi vienuoliai. Senoliai čia gyveno tik metus laiko, nes atvykę okupantai visus senelius išvežė į mišką sušaudyti. Kiek vėliau buvo mokykla, bendrabutis, laidojimo nnamai. Nuostabu tai, kad po tiek metų mes vėl tęsiame Dievo darbą rūpintis vargšais. Kai pradėjome veiklą, čia nebuvo nieko: nei sanmazgo, nei paruoštų gyventi kambarių. Pirmieji tvarkyti ir ruošti tinkamas salygas atvyko savanorių šeima, kurie daug prisidėjo remontu, finansais, palaikymu“, – pasakojo vadovė – socialinė darbuotoja N. Vaicekauskienė.

„Pas mus, savarankiško gyvenimo namuose, vienu metu yra buvę 26 žmonės. Dabar gyvena 20 gyventojų. Liko įrengti vos kelis kambarius. Tačiau tai, kaip šie mūsų namai atrodo dabar, po 11-kos metų, yra didžiulis skirtumas. Žinoma, visada ieškome pagalbos, rėmėjų. Dėl stogo remonto darbų dalį parėmė norvegai“, – pasakojo N. Vaicekauskienė.

Čia gyvenantys asmenys patys ir renovuoja pastatą. Per 11 metų nuo įkūrimo Savarankiško gyvenimo namai pasikeitė neatpažįstamai. Troškūnų seniūnijos seniūnas Rimantas Sereičikas „Anykštai“ papasakojo girdėjęs, kad kai tik troškūniečiai sužinojo, jog miestelyje veiks savarankiško gyvenimo namai, būta prieštaravimų.
„Buvo tokių, kurie labai priešinosi. Kaip gi čia gyvens buvę alkoholikai ir kiti? Šiandien šis pastatas – kone gražiausias Troškūnų kurhauzas. Ir gražiausias pavyzdys, kaip galima ne tik renovuoti pastatą, bet ir sugrąžinti žmonėms gyvenimą.“

Pasak seniūno, jei nebūtų įsikūrę Savarankiško gyvenimo namai, tai nenaudojamas, apleistas pastatas galbūt būtų visiškai sunykęs.
„Pastatas, buvęs lyg bjaurusis ančiukas, pavirto į gražią gulbę. Seniūnu Troškūnuose dirbu ketvirti metai. Neatsižaviu jų pavyzdžiu – jie meldžiasi ir dirba, savo gyvenimu liudija, kad galima daryti prasmingus darbus, besirūpinant šalia esančiais. Jie anaiptol negyvena uždaro gyvenimo. Kas gali judėti, važiuoja į parduotuves, lankosi koncertuose, prisideda prie visos aplinkos priežiūros. Tie, kurie gauna socialines pašalpas, dalyvauja visuomenei naudingoj veikloj: ar lapus grėbia, ar gatves tvarko“, – teigė seniūnas R. Sereičikas.

Turėdamas kojos protezą, daro stebuklus

Troškūnų savarankiško gyvenimo namų vadovė – socialinė darbuotoja N. Vaicekauskienė ir seniūnas R. Sereičikas išskyrė vieną asmenį – Kastytį Kymantą, kuris, buvęs priklausomas, čia gyvenęs, turėdamas kojos protezą, labai daug prisideda prie savanorystės ir visų šio pastato remonto darbų.
„Pirmiausia jis sutvarkė šulinį. Iš naujo padarė laiptus į antrą aukštą, prikalė turėklus, net pastatą apšiltino. Beveik viską yra padaręs Kastytis kartu su dar dviem talkininkais. Pristatė erdvią verandą, kurios čia visai nebuvo. Dabar Kastytis vairuoja mašiną, gyvena Anykščiuose, bet kasdien atvažiuoja čia ir labai daug prisideda. Esame jam labai dėkingi už asmeninį pavyzdį, įkvepiantį dirbti ir padėti tiems, kam to labiausiai reikia.

Pats turėdamas kojos protezą, Kastytis tiesiog daro stebuklus. Visi išorės apkalimai, visa apdaila – viskas Kastyčio rankomis. Tad su dėkingumu galime džiaugtis nuostabiais rezultatais, ir tai – ne pabaiga. Kastytis jau tvarko buvusią malkinę ir buvusį tvartą, ten yra planų įkurti dirbtuves. Graži perspektyva“, – teigė socialinė darbuotoja N. Vaicekauskienė.

Namų vadovė supranta kiekvieną

Troškūnų savarankiško gyvenimo namų vadovei N. Vaicekauskienei darbas su senyvo amžiaus, problemų turinčiais žmonėmis – gyvenimo dalis, misija, kilni pareiga.
Kadais su vyru gyvenimą Kaune iškeitę į gyvenimą mažame miestelyje – Troškūnuose, – abu aktyviai prisidėjo prie to, kad niekam nebereikalingi žmonės Troškūnuose rastų užuovėją nuo gyvenimo audrų.

„Aš ir mano vyras gal trejus metus darbavomės be atlygio. Iš pradžių su vyru irgi apsigyvenome čia, trečiame aukšte, kol nebuvome įsigiję savo būsto. Pati esu perėjusi per visa tai – augusi alkoholikų šeimoj. Žinau, ką reiškia atmetimas, nemeilė sau. Galbūt norėtum gyventi kitaip, bet tiesiog negali savęs pakeisti… Mane pačią prikėlė – turėjau savo priklausomybių, savo gyvenimo duobių, kuriose supratau, kad arba mirsiu, arba man gali padėti tik kažkas aukščiau už mane pačią. Tame skausme šaukiausi Dievo, sakydama: jei tu iš tikrųjų esi, padėk man ir pakeisk mano gyvenimą! Reabilitacijos centre baigiau 12-kos žingsnių programą, viskas pasikeitė mano gyvenime…“ – atviravo N. Vaicekauskienė.

Pasak socialinės darbuotojos N. Vaicekauskienės, yra buvę, kad ji naktį kėlėsi su vyru ir bėgo čia, į Savarankiško gyvenimo namus. Be to, pati N. Vaicekauskienė yra laidojusi ne vieną gyventoją… Bet darbuotoja besivadovauja principu: „Su kitu elkis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi“.

Gyventojai padeda vieni kitiems

Troškūnų savarankiško gyvenimo namuose gyvena vyresnio amžiaus benamiai, socialiai remtini, nuo priklausomybių išsivadavę ar dar tik bandantys išsivaduoti asmenys. Bemaž visi jie yra gulėję ligoninėse, tada buvę perkelti į slaugos skyrius. Kai kurie iš jų turi negalią, kai kurie sunkiai juda, kai kurie yra prikaustyti prie neįgaliojo vežimėlio.

„Net ir turėdami didelių sveikatos problemų: po insultų, nevaldydami dalies kūno, – jie vis tiek bando padėti ir sau, ir kitiems. Jie patys susitvarko kambarius, patys pamainomis gamina maistą. Neturim ir valytojų – viską darom patys, savo jėgomis“, – pasakojo Troškūnų savarankiško gyvenimo namų vadovė N. Vaicekauskienė.
Šių namų gyventojai patys užsiaugina daržovių – prižiūri šiltnamį, lysves. Be to, kurie tik gali, prisideda prie aplinkos tvarkymo ir kasdienybės gerovės.

„Vienas padeda kitam, neįgaliojo vežimėlyje sėdinčiam, judėti. Kitas padeda kambario bičiuliui nusiskusti barzdą, nusimaudyti… Jau esame akredituota įstaiga pagal visus reikalavimus, todėl mūsų savivaldybė rūpinasi savo gyventojais ir teikia dalinį jų išlaikymą, o mes galime darbuotis jau gaudami atlyginimus. Pernai metais Anykščių rajono savivaldybė skyrė finansavimą socialinių paslaugų projektui „Savarankiškų gyvenimo namų ,,Senjorų prieglobstis“ Troškūnuose palankios socialinės aplinkos kūrimas, gyvenimo sąlygų ir paslaugų gerinimas bei veiklos užtikrinimas“. Galėjome atsinaujinti dalį svarbios įrangos: įsigijome naujas ir ekonomiškas skalbimo mašinas, džiovyklę, naują didelį televizorių, didelę dujinę su orkaite. Tad kasdienybė mūsų gyventojams – jau lengvesnė“, – pasakojo N. Vaicekauskienė.

Tiems, kuriems reikia medicinos personalo paslaugų, yra nuvežami į gydymo įstaigą. „Mūsų Rimvydas kas savaitę važiuoja pas medikus dėl dializių. Vienas gyventojas tik kairę ranką valdo, bet vis tiek pajėgia kambarį susitvarkyti“, – pasakojo apie išskirtinius atvejus N. Vaicekauskienė.

Savanoriavo jaunimas iš Klaipėdos

Pasak Troškūnų savarankiško gyvenimo namų vadovės N. Vaicekauskienės, jau ketveri metai iš eilės pas juos važiuoja savanoriai iš Klaipėdos Krikščioniškos mokyklos „Vaivorykštė“. „Jaunimas: 12 paauglių ir du mokytojai – atvyko ir darbavosi tris dienas, nešdami kibirais, veždami karučiu durpes iš kluono, kurių buvo gal daugiau nei sunkvežimis… Tvarkė iš šveitė namelius ir dar atvežė dovanų!“ – pasakojo N. Vaicekauskienė.