Jubiliejaus proga – knyga

Anykštėnui Minvydui Antanui Kazlauskui sukako devyniasdešimt metų. Ta proga jubiliatas pasirūpino išleisti biografinę knygą „Jausenos spalvos“, kuri tapo svarbiausia dovana artimiesiems ir bičiuliams.
Tai – jau antroji guvaus bei žingeidaus svėdasiškio nuo Jaros pakrančių knyga, mat prieš septynerius metus jis pradžiugino gimtojo kaimo istorijai pašvęsta atsiminimų knyga „Saulėlydis Čiukuose“. Kiek galima žmogų pažinti, jo gyvenimo kelią atsekti perskaičius šias biografinio žanro knygas!

Saulėlydis Čiukuose

Labai įdomus, praktiškas ir kartu šviesus krašto, Lietuvos, pasaulio žiniomis guviai besidomintis žmogus. Matyt, tą kraštotyrininko gyslelę paveldėjo iš tėvelio Antano Kazlausko, kuris taip pat buvo ilgaamžis, o paskutiniais gyvenimo metais parašė gyvenimo atsiminimus. Tie į plonus mokyklinius sąsiuvinius surašyti memuarai ir paskatino plunksnos imti sūnų Minvydą. Taip atsirado knyga „Saulėlydis Čiukuose“, kurioje daug ir tėvelio papasakotų bei surašytų įdomybių.

Senasis gatvinis Čiukų kaimas buvo įsikūręs reto gražumo vietoje, ant paties Jaros upelės kranto, kitame, dešiniajame krante tamsiu mūru žaliavo Šimonių giria. Upėje gausu žuvies, sugaudavo ir vėžių. Atokiau nuo upės stūksojo į piliakalnį panašus kalnas – senosios kaimo kapinės. Vyrai kalbėdavo, kad jei visi iš to kalnelio prisikeltų, tai per vieną dieną nupjautų pjautuvais visus kaimo laukuose sunokusius javus. Tokia daugybė ten jų amžinybėje ilsėjosi. Ten, ūkanotose sutemose, vaidendavosi – pasirodydavo baltai pasirėdžiusi moteris, kito tikėjimo mirusi kaimo gyventoja žydė Zelmonienė, o maža mergaitė tiesiai į upę vis ridendavusi lankelį. Tikindavo, kad tą upėje pradingusią mergaitę vieną naktį tinklu vyrai sugavę, bet kuomet namo parnešę, peržegnoję ir balana pašvietę, tai pamatė, jog tai didžiulis lydys. Svėręs vandenų milžinas net 26 „kuntus“ – svarus, apie dešimt su puse kilogramo. Vokiečiai nupjovę didįjį beržą, medinius kryžius. Kuo tiems kareiviams jie kliuvo? Mat Pirmojo pasaulinio karo 1915 m. vasarą vokiečių ir rusų kariuomenės buvo susispyrę gal šešias savaites fronto linijoje ties Jaros upe.

Dar XIX amžiaus pabaigoje sodiečiai rūpinosi savo atžalų švietimu, daraktorius Juodelis iš Vilučių kaimo mokė kaimo vaikus lietuviškai skaityti ir rašyti. „Russkaja azbuka“ – knyga, kurią reikės išmokti. Būtent taip prasidėjo tėvelio Antano Kazlausko mokslai Svėdasų rusiškoje mokykloje. Visokių vaikų vaikėzų ten sutiko, Semėniokas labai kibdavo pasimušti, Zaborskiokas nešiodavo labai didelę kepurę, todėl jį buvo praminę plaktuku. Daugeliui ūkio darbuose dienas leisti, net piemenauti nei mokyti labiau patikdavę, nors įkyrus būdavęs ir bendruomenės samdomas vyresnysis piemuo – ustovas, Ingaunys iš Aulelių. Dažnai piktas, griežtai nurodydavo piemenims, ką daryti, skirdavo naktį ganomus arklius prižiūrėti, kibdavo prie vyrukų šlakuotais veidais. Jo manymu, šlakai atsiradę todėl, kad anie draskę paukščių lizdus.

Nors retsykiais užklysdavę caro valdžios pareigūnai, sodžiaus gyvenimas pulsuodavo ramiai. Pusryčiams šeimininkė visuomet kepdavo blynų, juos paduodavo su bulviene ar kruopiene. Košę pagardindavo taukais ir spirgučiais. Po pusryčių visi išsitiesdavo trumpam pailsėti – vadinamojo tursomiegio. Ne tik valgydavo, ilsėdavosi, bet ir kiekvieną minutėlę stengdavosi išnaudoti naudingiems darbams. Ne tik įprastus, kiekvienam ūkininkui neišvengiamus, bet sudėtingesnius, kaip kad „Lino kančia“ vadinamus. Linų gamybos įmonės veikė kiekvienoje troboje, kur iš didžio kruopštumo darbu pagamintų lininių siūlų buvo audžiami paprasti ir puošnūs audiniai.
Katalikai tvirtai laikęsi tradicijų, šventadieniais stengdavosi dalyvauti pamaldose Svėdasų bažnyčioje. Štai per gavėnią net septynias savaites pasninkaudavo, nevalgydavo mėsos bei pieno produktų. Jonas Dagys kalviavo, dirbdavo odas, drožinėdavo šventųjų figūrėles, jo padarytas kryžius stovėjo ties tiltu per Jarą.

Gyvenęs patiltėje žydas Zelmonas, kuris prekiaudavo degtine. Visiems būdavo labai įdomu, kaip jis uostydavo tabaką. Žiupsnelį pasibarstydavo ant rankos į duobutę tarp nykščio ir didžiojo piršto. Įtraukęs per nosies šnerves, tuoj imdavo čiaudėti net užsimerkęs, kaip jam skanu būdavę. Jo stambi žmona, o vaikų – dvi dukros ir gal devyni sūnūs. Vos prieina žydukui laikas į caro kariuomenę eiti tarnauti, tas tuoj ir išbėga Amerikon ar Afrikon. Taip visi iš namų išsivažinėjo, pasiliko tik du negaluojantys ir į kariuomenę netinkami. Įsimintinos buvo žydo dukters vestuvės. Su baldakimu, stiklinės daužymu ant kryžkelės girioje.

A. Kazlausko gyvenime buvę ir platesnio pasaulio pažinimo metų, sunkių išbandymų. Priėjus laikui buvo „paimtas“ ir išvyko į caro kariuomenę. Sunku buvę atsisveikinti su gimtais namais, bičiuliais, patikusiomis mergaitėmis, kurias jau smagiai šokdindavo vakarėliuose. Ruso kariuomenės tvarka, muštras ir ganėtinai ramią tarnybą sujaukęs Pirmasis pasaulinis karas. Fronto baisumai, susirėmimai su vokiečiais, sužeidimas, belaisvio dalia ir didi laimė vėl laimingai sugrįžus į Lietuvą, į tėvų namus Čiukuose.

Visi ūkininkai suprato, kaip nepatogu ūkininkauti pasenusiame trilaukyje, kur daugybė naudingos žemės užėmė ežios, daugybė kelių kelelių. Daug nenaudingo vargo į rėžius vežioti mėšlą, parsivežti sudorotą derlių, šieną, tad 1921 m. žemę išdalijo į vienkiemius. Iš buvusių dvylikos kiemų vietoje pasiliko tik trys sodybos, visi kiti naujai statėsi trobesius viensėdžiuose. Valerijonas Baleišis ant Jaros upės pastatė malūną… Buvo ir lentpjūvė, ir kruopinė.

Sudegė 1926 metais, tuomet, kai jau buvo parengę dinamo mašiną elektrai gaminti, pasirengę statyti stulpus, sutarę su valsčiaus valdžia iš Čiukų tiekti elektros energiją į Svėdasus. Dar didesnė pramonė prieš pat antrąjį šimtmečio karą iš jau ūkio šeimininku tapusio Antano beveik hektarą žemės dešimtmečiui išsinuomojo broliai Antanas, Balys ir Steponas Šukiai, kurie greitai pastatė terpentino, deguto ir anglių gamybos įmonę. Netoliese veikė ir garo mašinos motoro sukamas malūnas su lentpjūve.

Užgriuvo dar vienas pasaulinis karas, kurio ryškiausias nutikimas – vieną 1943 metais balandžio naktį Iženo ežero pakrantėje, Šimonių girioje nukritęs rusų kariuomenės amerikoniškas lėktuvas. Aptikę lėktuvą žmonės jo dalis vežimais gabenosi namo. Net keista, kad Minvydas Kazlauskiukas parsinešė medalį. Ant jo rusiškai buvo išrašyta, kad apdovanojimas skirtas pasižymėjusiems ginant Stalingradą. Tėvas, pamatęs tokį trofėjų, patarė namie nelaikyti, maža kas, tai pakasęs sode po obelaite. Nelabai giliai, tad po kurio laiko toje vietoje medalio nebesurado.

Pokariu grėsė trėmimas į Sibirą, gelbėjosi slapstydamiesi, šeima išsikėlė išnamų, paliko tik vieną Minvydą. Troboje įsikuria girininkija, verda gyvenimas. Vis užsuka skrebai. Jie kartu su kareiviais surengia pasalą ties Čiukų tiltu ir netikėtai užklupti žūna du partizanai: Rimkus iš Bajorų kaimo, Paukštė, kuris sužeistas dar atbėga iki Kazlauskų sodybos ir ten miršta. Įstringa kulkų žymės ir kruvinos žaizdos ant nelaimingojo kūno. Trečiasis kovotojas – Aloyzas Žilys – pasprunka į kitą vieškelio pusę, jį priglaudžia ir kelias dienas slaugo Čerškai, kol kovos draugai nugabena sveikti į bunkerį. Nepaprastas įvykis – didysis Šimonių girios mūšis lapkričio dienomis, kuomet sovietai sunaikina bent kelis bunkerius, ypač nuožmus mūšis viręs prie Priepado ežero, kur požeminėje slėptuvėje glaudėsi narsus Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus Montė.

„Jausenos spalvos“

Nuo pirmosios knygos išleidimo prabėgus septyneriems metams, palengva sudėliojo ir jubiliejinių 2023 metų pavasarį išleido dar vieną knygą „Jausenos spalvos“ . Ir vėl sugrįžo į vaikystės, jaunystės dienas Čiukuose, Svėdasuose. Prisimena gyvenimą Čiukuose, savo tėvelį Antaną, brolį Tautvydą, daug kam žinomą kaip Svėdasų mokyklos mokytoją, kitus artimuosius. Pirmajame knygos skyriuje „Pėdsakai“ pateikė daug savo tėvelio Antano prisiminimų, pažymėjo jo gyvenimą, mintis, pamokymus. Toliau jau pateikė savo nuotykius, išgyvenimus, sukurtas miniatiūras, eilėraščius, mintis, linksmus nutikimus…

Gyveno ir mokėsi. Basas nuėjo į girininkijos raštinę, nors jau buvo priimtas į darbą. Girininkas ir subarė, pažymėjo, kad čia valstybinė įstaiga, o jis jau tarnautojas, tad ir rengtis, apsiauti privalo prideramai. Prieš pašiepiant kitus – pasijuokti iš savęs, apie demonstracijas, statybas sovietmetyje, jaunimo pokštus – „rinkliavą“ iš važiuojančių per Čiukų tiltą, apie pypkiuojantį sodietį, kuris vos ne apdegė, kuomet nuo smilksinčios žarijos įsidegė vatinukė, automobilio susidūrimą su traukiniu, Svėdasų Miunhauzeną ir kitus linksmus nutikimus. Kokia svarbi atmintis ir tautai, ir kiekvienai giminei, šeimai, tiksliai nusako viena M. Kazlausko mintis: „Norint bausti tautą, stengiamasi atimti jai atmintį“. Daug ir paties Minvydo patirtų įdomybių: apie mokyklą Svėdasuose, vaikų išdaigas, darbus Skapiškio girininkijoje, Svėdasų MSV, po to jau Anykščiuose, vedybas su Genute Vanagaite, džiaugsmus auginant dvi dukras Gaivą ir Miglę.

Ir kuo gi Anykščiai ne literatūros miestas, juk jame net paprasti žmonės rašo ir leidžia įdomias knygas. Tereikia, kad kuo daugiau jas žmonės skaitytų, semtųsi žinių, išminties, meilės gyvenimui…