Įbetonavus meninę kompoziciją patenkintas darbu doc. dr. Juozas Lapienis dar pasiėmė į rankas ir grėblį: gražus medžio drožinys turi būti gražioje aplinkoje.V. Bagdono nuotr.
Rugsėjo 16-osios popietę Vaižganto gimtajame Malaišių kaime (Svėdasų sen., Anykščių r.) atsirado iš medžio išdrožta ir meniškai apipavidalinta nuoroda, bylojanti apie Vaižganto „Juodžiaus kelmą“. Tokio meninio akcento buvo laukiama jau keletą dešimtmečių…
Malaišių kaimo pradžioje esančioje erdvioje aikštėje netoli Tumų sodybvietės jau ne vieną dešimtmetį stūkso įspūdingo dydžio akmuo, „Juodžiaus kelmu“ vadinamas. Tikroji to akmens buveinė –prie sraunios Malaišos upelės to paties pavadinimo sodžiaus laukuose. Prie akmens mėgdavo susirinkti kaimo vaikai, kurie čia ir žaisdavo, vieni kitiems pasakodavo iš tėvų ar senelių girdėtas įvairias istorijas, senovinius padavimus. Susirinkdavo gyvulius ganyti atginę piemenys, nepraleisdavo progos susiburti netoliese susikūrę laužą, į lankas paleidę arklius naktigoniai. Po sunkių prisėsdavo ant jo artojai, šienpjoviai, šieno grėbėjos. Sūrų prakaitą braukdami ilsėdavosi ant akmens iš Savičiūnų dvaro į savuosius Malaišius grįždami baudžiauninkai. Ir toji tradicija ateiti prie laukuose gulinčio didžiulio akmens, čia prisėsti, pailsėti, pasigrožėti apylinkių gamta, padūmoti buvo perduodama iš kartos į kartą…
Likimas taip lėmė, kad pažaisti prie „Juodžiaus kelmo“ kartu su bendraamžiais atbėgdavo ir Tumų šeimos „pagrandėlis“ Juozukas. Čia jis ateidavo, kai sugrįždavo atostogų po mokslų Dinabarko (dabar Daugpilis) realinėje mokykloje ar studijų Žemaičių kunigų seminarijoje. Braidžiojant po Tėviškės pievas, maudantis Malaišos vandenyje ar sėdint ant saulės įkaitinto akmens paviršiaus, jam kildavo nemažai kūrybinių minčių, kurios vėliau pasirodydavo to meto spaudoje. Nepamiršo savo gimtinės Juozas Tumas, pradėjęs pasirašinėti Vaižgantu, ir grožinės literatūros kūriniuose, prisiminimuose, vaizdeliuose. Rašytojo kūriniuose ne kartą buvo aprašyti padavimai, išgirsti iš jo artimųjų pasakojimų. Deramą vietą Vaižganto kūryboje „užėmė“ ir akmuo, pavadintas „Juodžiaus kelmu“…
Būtų gal ir iki šiolei ramiai gulėjęs visas apsamanojęs šis akmuo Malaišių laukuose, jeigu ne toji „visagalė melioracija“, kolūkmečiu tiesiog „šlavusi“ iš laukų vienkiemius, naikinusi miškelius, gojelius, sodus, upes ir upelius vertusi melioracijos grioviais. Melioracija intensyviai vyko ir tuometiniame „Lenino keliu“ kolūkyje. Malaišių laukuose besidarbavę melioratoriai sraunią Malaišos upelę taip pat pavertė paprasčiausiu grioviu, galinga technika griovė į gyvenvietes, miestelius persikėlusių žmonių sodybas, su žeme lygino šalia trobų buvusius sodus, daržus. Į iškastą gilią duobę buvo įstumtas ir užpiltas žemėmis ir garsusis „Juodžiaus akmuo“. Tiesa, iš Anykščių atvažiavę melioratoriai nežinojo, kas tai per akmuo, todėl ir nepasirūpino jo išsaugojimu. Tačiau sukilo vietiniai gyventojai, buvę Tumų kaimynai, kai kurie senyvo amžiaus žmonės net pažinoję Vaižgantą, gerbę jo atminimą. Pasipiktinusių malaišiečių skundai pasiekė ir rajono valdžią, ir muziejininkus, ir kraštotyrininkus, net spaudos puslapius. Į sodiečių nevilties balsą buvo reaguota, melioratoriams įsakyta akmenį, susijusį su Vaižgantu bei jo kūryba iškasti ir iškelti iš duobės į žemės paviršių. Taip ir buvo padaryta. Tačiau vienišam akmeniui tarp numelioruotų, „plikų“ laukų vėl pradėjo kilti pavojus. Mat, šis riedulys labai patiko antkapinių paminklų meistrams, jie jau buvo pradėję skaičiuoti, kiek tokių paminklų išeitų… Ir dar. Numelioravus laukus, buvo panaikinti visi aplinkui buvę keliai ir takeliai, kur tik užmatai galėjai regėti bręstančius javus, linų masyvus ar nusidriekiančias po puskilometrį bulvių vagas. O atsirasdavo vis daugiau žmonių, norinčių aplankyti „Juodžiaus kelmą“, pasižiūrėti, kaip jis atrodo po melioratorių „egzekucijos“. Bet kaip tą garsųjį akmenį per pasėlių laukus pasiekti, kaip jį pamatyti? Ir taip prieš gerą trisdešimtmetį kolūkio vadovai nusprendė palengvinti turistų, Vaižganto kūrybos gerbėjų dalią, o taip pat išsaugoti legendomis ir padavimais apipintą riedulį ateinančioms kartoms. Todėl buvo nusamdyta galinga melioratorių technika, kuri akmenį atstūmė prie Tumų sodybvietės, kur jis tebėra iki šiolei. Tuomet buvo įrengta ir medinė informacinė lentelė, bylojusi, kas tai per akmuo.
Tačiau, metams bėgant, toji lentelė supuvo ir ilgą laiką prie „Juodžiaus kelmo“ nebuvo jokios informacijos. Ir tai atvykstančių į Malaišius ekskursijų dalyviams, pavieniams turistams, sukeldavo daugybę klausimų ir neaiškumų, kadangi gigantiškas akmeninis simbolis buvo bevardis.
Nuo šiol tokių neaiškumų nebebus, nes „Juodžiaus kelmas“ įvardintas. Tuo pasirūpino iš Svėdasų krašto kilęs mokslininkas, biomedicinos mokslų daktaras doc. Juozas Lapienis, Malaišiuose jau įgyvendinęs ne vieną prasmingą savo sumanymą. Veiklaus kraštiečio, uolaus Vaižganto kūrybos gerbėjo Juozo Lapienio dėka kryžkelėje prie Malaišių atsirado medžio skulptūra, skirta šios senos sėlių vietovės 750-ajam jubiliejui pažymėti, prie Tumų sodybvietės buvo pastatytas dailus ąžuolinis kryžius, pradėtas kurti Vaižganto kūrybos personažų parkas ir kt. Svėdasų seniūnijos įsteigtos Vaižganto mažosios premijos „Už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui“ laureatu tapęs doc., dr. J. Lapienis ir toliau kuria įvairius planus, kaip išsaugoti Vaižganto Tėviškę ir papuošti ją naujais meniniais akcentais. Paskutinis jo sumanymas ir buvo paruošti informacinį užrašą prie „Juodžiaus kelmo“. O šią idėją sėkmingai medžio kompozicijoje įgyvendino geras Juozo bičiulis ir bendramintis iš Utenos krašto, nuo Tauragnų kilęs tautodailininkas ir mokslininkas, gamtos mokslų daktaras doc. Romualdas Šimkūnas, kuriam, beje, praėjusiais metais taip pat buvo įteikta Vaižganto mažoji premija „Už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui“.
Rugsėjo 16-ąją Malaišiuose ir buvo atlikti meninio ženklo įrengimo darbai. Asmeniškai tuo rūpinosi pats sumanymo autorius doc., dr. Juozas Lapienis, kuriam talkino du Darbo biržos laikinai įdarbinti svėdasiškiai. Neliko abejingais stebėtojais ir Svėdasų seniūnijos seniūnas Valentinas Neniškis, ir su kitais reikalais į Malaišius užsukęs Anykščių rajono tarybos narys Svėdasų girininkijos girininkas Donatas Tuska, ir Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus muziejininkas, Vaižgantiečių klubo „Pragiedrulys“ pirmininkas Vytautas Bagdonas.
Jau tą pačią dieną užsukę į Malaišius Vaižganto kūrybos gerbėjai nepagailėjo komplimentų tokio prasmingo ir reikalingo dalyko sumanytojams ir įgyvendintojams.
