Juozas Ratautas: bėgte per gyvenimą

Šiandien „Laiko mašinoje“ – Juozas Ratautas. Anykštėnams
J. Ratautas pažįstamas kaip Anykščių rajono valdytojo pavaduotojas, nepriklausomybės aušroje kuravęs kultūros reikalus – tai jam vadovaujant rajono kultūrai buvo pastatytas paminklas Antanui Baranauskui, suburti Pasaulio anykštėnai, Anykščių koplyčia tapo parodų ir koncertų vieta.
Darbdaviams, darbuotojams, pensininkams ir ligoniams J. Ratautas pažįstamas kaip Anykščių SODROS vadovas, šias
pareigas užėmęs du dešimtmečius. O sportuojantys ar mėgstantys pasivaikščioti Juozą greičiausiai yra ne kartą sutikę šliuožiantį su slidėmis ar bėgiojantį Anykščių apylinkėse. Gražiu ir nelabai gražiu oru – pareigingai, taip, kaip dirbant bet kurį likimo jam pamėtėtą darbą.
J. Ratautas apie save pasakoja:

1952- 1961
Gimiau, augau, mokiausi

Į pasaulį atėjau Jonavos rajone Piliakalnio kaime. Mama ir tėtis dirbo kolūkyje, augino mus, 3 brolius ir seserį. Nuo mažens pripratome padėti tėvams, turėjome kiekvienas įsipareigojimų ir darbų, kurių kaime niekuomet netrūko. Vaikystė nebuvo nerūpestinga: daug dirbau, lankiau Juodlaukės ir Lokėnų pradžios mokyklas, vėliau – Panoterių vidurinę. Vasaros atostogų metu stengdavausi padirbėti kolūkyje. Jaunesnio amžiaus – prie įvairių lengvesnių darbų, o pabaigęs 9 ar 10 klasių dirbdavau kartu su vyrais: sandėly maišus nešiodavau, lauke arklio vežimais šieną veždavau, su arkline grėbiamąja šieną grėbdavau. Prisimenu, pasibaigus atostogoms už paskutinį mėnesį gavau iš kolūkio kasos 64 rublius. Tai buvo nemaži pinigai, už juos nusipirkau kostiumą. Rugsėjo 1-osios visados laukdavome, nes tuomet baigdavosi darbai, o sugrįžę į mokyklą jausdavomės ne tik paaugę ir įdegę, bet ir fiziškai sustiprėję.

1962- 1971
Mokiausi, studijavau

Panoterių vidurinė mokykla nedidelė, joje mokėsi šio miestelio ir aplinkinių kaimų vaikai. Klasės kuklios, po 10-15 vaikų, užtat visi draugiški, nuoširdūs, bendraminčiai. Čia daug kas patirta, išgyventa. Ir mokymosi džiaugsmo, ir pirmosios meilės pojūčių, ir šėlsmo… Prisimenu, kaip 8 ar 9 klasėj su draugu eidami namo, pamatėme ant kelio paliktą sugedusį traktorių. Nepalikome mes jo be dėmesio ir grįžome namo su pilnom kišenėm įvairių detalių ir laidų. Tėvams teko atlyginti žalą kolūkiui, o man – pastovėti direktoriaus kabinete apsiašarojusiam. „Mes jus šefuojam, klases remontuojam, o tavo vaikai man traktorius gadina“, – perduoda man direktorius kolūkio pirmininko jam išsakytus priekaištus. Kad nors kiek suminkštinčiau direktoriaus širdį, rodau įvykio metu traumuotą pirštą (šypsosi). Mama, grįžusi iš kolūkio valdybos posėdžio, pasakė, kad paskyrė 10 rublių baudą, o valdybai ji pažadėjo, kai pabaigęs 9 klases su kolūkio siuntimu mokysiuos traktorininku. Bet į „profkę“ nestojau, o mokiausi toliau. Labai bijojau, kad tas nuotykis nebūtų įrašytas į mano charakteristiką – tuomet kelias į aukštąją mokyklą būtų uždarytas, tektų, ko gero, rinktis traktorininko profesiją. Apsidžiaugiau, kai klasės auklėtoja po abiturientų išleistuvių įteikė charakteristiką užklijuotame voke ir pasakė: „Traktoristu būti nereikės“, o po pauzės pridūrė: „Įkalbėjau direktorių“ (šypsosi).

Mano kartos žmonės išgyveno 2 epochas: sovietinę ir dabartinę, nepriklausomos Lietuvos. Džiaugiuosi, kad tuometinėje mano mokykloje buvo itin mažai ideologijos ir pakankamai daug bendražmogiškųjų vertybių, pažinimo skiepijimo. Mokyklos laikus visuomet prisimenu šviesiai. Tai ne tik nostalgija jaunystei, bet ir gyvenimo pamokos. Gal ne visiems taip yra, bet mane mokyklos baigimo atestatas sėkmingai ir nuosekliai vedė pasirinktos profesijos link, vėliau – gyvenimo bei karjeros keliu.
Mokykla baigta, išleistuvės, stojamieji egzaminai ir aš – Žemės ūkio akademijos (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas) studentas. Turbūt studijų metai buvo patys gražiausi, patys šviesiausi. Čia formavosi jau suaugusio žmogaus charakteris, akademijos dėstytojai sugebėdavo sudominti būsima profesija, būsimu darbu. Netrūko ir pramogų. Visados į mokslus žiūrėjau rimtai: nepraleisdavau paskaitų, sėkmingai laikiau egzaminus. O apie studentų pramogas daug žinoma, daug kalbėta, jos – neatskiriama to laikotarpio dalis. Krikštynos, šokiai, šėlsmai bendrabutyje, na ir, žinoma, „Rambynas“ (Kaune žinoma studentų aludė). Bet tai jau kita istorija.

1972- 1981
Studijavau, dirbau, vedžiau

1975 metais baigiau Lietuvos žemės ūkio akademiją, įgydamas mokslinio agronomo kvalifikaciją. Tuomet visi absolventai gaudavo paskyrimus 3 metus atidirbti paskirtoje vietoje. Buvau nukreiptas į Zarasus. Dar rašydamas diplominį darbą, kartą sėdau į autobusą ir važiavau apsidairyti, kur teks gyventi. Viešpatie mano, pro autobuso langą pamačiau kalnus, pakalnes, vingiuotą kelią, ežerą šalia ežero, miškus… Negalėjau patikėti, jog visa tai Lietuvoj, negalėjau patikėti, kad tose kalvelėse kažką reikės užauginti.
Ir štai aš „Aukštaičių krašto“ kolūkio (centras-Salako miestelis) vyriausiasis agronomas. Kabinetas malkom kūrenamoje kolūkio kontoroje, 8-vietis „gaziukas“ ir kambariukas pas greitakalbę ir visad geros nuotaikos septyniasdešimt-metę Teresiutę. Labai gerai sutarėme, vadino ji mane agronomėliu, kartais vėlai grįžęs rasdavau po pagalve į laikraščius susuktą dubenėlį dar šiltų blynų. O jau žinojo… Viską. Apie kiekvieną salakoną valandų valandas galėjo pasakot, patardavo, kurį mechanizatorių už išgėrimą reikia bausti, o kurio „nerušiot, biesas nematė, jis kažką Vilniuje pažįsta“, o išsiruošęs į šokius gaudavau išsamią instrukciją, kuri pana man per prasta, o kuri „baika“… Gerai, kad apie agronomijos dalykus neką teišmanė. Va merui toks patarėjas (šypsosi). Aplankydavau aš ją ir jau negyvendamas Salake. Darbo kolūkyje netrūko: ryte organizuoji pasitarimą su specialistais, išskirstai techniką, po to važiuoji į laukus prižiūrėti darbų. Vasaros darbymečio metu grįžti, kai jau pradeda temti ir kombainai negali dirbti. Darbymečiu nuolat triūsė talkininkai. Salako vidurinės mokyklos moksleivei Gražinai, būsimai „Anykštos“ redaktorei, kartu su klasiokais teko rinkti antraeilį prie Napaleono akmens. Man vadovaujant, pabrėžiu (juokiasi). Antraeilis- tai bulvių rinkimas po pagrindinio kasimo, lauką 1-2 kartus nuakėjus – mokslinio agronomo komentaras…). Netrūko darbo ir kontoroje: sėjomainų rengimas, tręšimo, finansinių-ūkinių planų sudarymas, rezultatų bei darbų aptarimai. Dar vienas itin svarbus darbas gulė ant jauno agronomėlio pečių – tai kova su traktorininkų girtavimu. Va čia tai gražu buvo. Nuvažiuoju į lauką, o ten girtas traktorininkas šieną presuoja. Aš jam: „Gesink traktorių ir lipk laukan“, o jis man bumbt į nosį. Bandžiau pasiskųst, bet, pasirodo, tą šieną jis presavo pirmininko karvei. Negi su šefu pyksies, o ir nosis greit užgijo (juokiasi). Labai trūko mechanizatorių, todėl išvarius kokį girtuoklį, sustodavo darbas. Tad teko nuolaidžiauti, auklėti, iš kitur atsivilioti ne ką geresnį…
Taip ir plakiausi kaip žuvis ant ledo: be atostogų, be išeiginių, be šansų vasarą kur nors išvažiuoti, ką nors aplankyti. Betgi jaunystė, entuziazmas, noras parodyti, kad gali, viską nugali. O jau Salako apylinkių grožis: Luodžio ežeras, netoli Šventasis, kalnai, pakalnės, miškų masyvai, žuvys, grybai, uogos…
Po keturių tokių aktyvių ir darbingų metų didelis Zarasų viršininkas įsisodina mane į mašiną ir pakeliui paaiškina, kad valdžia patenkinta mano darbu ir nutarė „padaryti“ mane kolūkio pirmininku. Taigi, Smalvos – nauja mano, 27 metų vyruko ir jauniausio rajone kolūkio pirmininko, darbo vieta. Gamtos grožis vėlgi neapsakomas, darbas dar labiau sekinantis, o norai laisviau pasijusti, labiau save realizuoti išlieka.
Dar Salake dirbant, šokiuose pamačiau jauną dailią lietuvaitę mokytoją, kurią pašokdinęs Vajasiškio kultūros namuose daugiau jos nepaleidau nei iš akių, nei iš rankų. Susituokėme Antazavės bažnyčioje ir ilgai ir laimingai gyvenam… Bet tai jau kita istorija. Užauginom sūnų.
Betgi svajonė gyventi Anykščiuose niekuomet mūsų neapleido ir po kelių ilgų pokalbių pas pirmuosius Zarasų valdžios asmenis pagaliau tapom laisvi.

1982- 1991
Darbas, karjeros vingiai, nepriklausomybė

Tai didelių politinių, visuomeninių bei asmeninių pokyčių laikotarpis. Pašokinėjęs per kelis karjeros laiptelius, atsidūriau savivaldybėje. 1987 metų birželio mėnesį rajono Taryba išrinko mane Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, o 1990 metais – rajono valdytojo pavaduotoju. Man tai buvo visiškai nauja, su žemės ūkiu nesusijusi sritis. Pagal pareigas rūpinausi rajono švietimu, socialine apsauga, medicininiu aptarnavimu, visuomenine veikla ir, žinoma, kultūra. Reikėjo daug pastangų ir mokymosi, kad įsijungčiau į šias veiklas ir galėčiau greitai ir efektyviai spręsti iškilusias problemas, su nauja kokybe įvertinti ir dorotis su naujais iššūkiais. O svarbiausia – mokėti identifikuoti gyventojų lūkesčius, juk tuo metu rajono savivaldybė buvo tiesiog užversta pasiūlymais, prašymais, reikalavimais. Labai šviesiai prisimenu rajono vadovus Albertą Budavičių ir Algimantą Dačiulį, su kurias teko kasdien bendrauti ir dirbti. Tai didelio intelekto, labai demokratiški, turintys strateginį mąstymą žmonės. Jų prioritetas visuomet buvo žmonių interesai ir gerovė.
Po metų – Sąjūdis, dar po pusantrų – Lietuvoje atkurta nepriklausomybė. Tai išties didelės euforijos, vilčių, svajonių išsipildymo ir dar didesnės veiklos metas. Visa galva pasinėriau į darbus. Juk reikėjo perkainoti vertybes, dideliais tempais atlikti Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės iškeltus uždavinius praktiškai visuose gyvenimo srityse.

Kartu su kultūrininkais ir aktyviais visuomenininkais pradėjome kurti naujas kultūros vystymo gaires, atstatinėti nugriautus paminklus, ženklinti žuvusių partizanų vietas, naujai organizuoti kultūrinius bei žymių anykštėnų atminimo įamžinimo renginius. Taip gimė iki šių laikų svarbūs paminklai: Tremtinių kryžius prie senųjų kapinių, paminklas poetui ir vyskupui Antanui Baranauskui Vyskupo skvere, paženklintas Jono Biliūno kelias koplytstulpiais, atminimo ženklais įamžintos Konstantino Sirvydo, Stepo Zabarsko, Stepono Kairio gimtinės.
Ėmiausi iniciatyvos sukurti Anykščių miesto herbą, vėliavą, organizuotai dalyvauti pirmojoje Pasaulio lietuvių dainų šventėje, sukviesti po pasaulį išsibarsčiusius anykštėnus į suvažiavimą. Tai tik dalis darbų, kuriuos kartu su bendraminčiais, savivaldybės vadovais atlikome per trumpą laiką, jais ir šiandien didžiuojuos. Tame kontekste negaliu nepaminėti tuometinio A. Baranausko ir A. Vienuolio- Žukausko memorialinio muziejaus direktoriaus Vytauto Balčiūno indėlio. Jis buvo tiek mums, kultūros darbuotojams, tiek rajono Tarybai tikras idėjų generatorius. Jo dėka Anykščiuose daug sugalvota ir įgyvendinta.
Prisimenant tą laikotarpį, negaliu nepaminėti tų 1991 metų sausio dienų, kai vykome ginti parlamento, televizijos bokšto. Ėmiausi organizuoti autobusus ir kartu su kitais anykštėnais nakčiai vykome į Vilnių.
Minios žmonių, laužai, barikados, ant virbų pamauti sovietiniai kariniai ir partiniai bilietai, Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio naktinė kalba per langą bei jo raginimas nesiskirstyti ir ginti laisvę – visa tai ilgam išliks atminty.

1992- 2001
Stažuotės Vokietijoje, sportinė veikla, Sodra

Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę atsivėrė galimybės plačiau bendrauti su pasauliu. Neblogai mokėdamas vokiečių kalbą laimėjau konkursus 1994 metais stažuotei į Germersheimo (Vokietija) savivaldybę ir 1995 metais į Schneverdingeno gamtos apsaugos akademiją. Stažuočių metu ne tik pasisėmiau patirties, bet ir rajono ligoninei parūpinau medicininės įrangos, funkcinių lovų bei čiužinių.
1995 metais rinkimuose į rajono Tarybą žmonės pasirinko konservatorių atstovus. Rajono meras kartu su Tarybos dauguma paskyrė naujus savivaldybės vadovus.
Atėjo naujas etapas mano gyvenime. Laimėjęs konkursą tapau Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ( Sodra) Anykščių skyriaus vadovu.
Negaliu nepaminėti mano pomėgio aktyviai fizinei veiklai, bėgimui. Beveik 20 metų dalyvavau daugelyje organizuojamų masinių bėgimų Lietuvoje ir užsienyje. Naujametiniai bėgimai, bėgimai Sausio 13-jai atminti, proginiai – rajonuose ir pas mus, įspūdingi – užsienyje. Įsimintina 1992 metais kelionė į Austrijos sostinę Vieną dalyvauti pavasariniame maratone. Kartu su sporto vadovais organizavome didelį būrį, pilną autobusą bėgikų iš visos Lietuvos, tačiau bėgome… tik 8-iese. Mat tais laikais buvo įprasta komercijos tikslu Lenkijoje parduoti alkoholį. Ne visiems jį pavyko realizuoti, nes turėjom mažai laiko, tad negi veši atgal… Vienas žymus Lietuvos bėgikas davė man savo sportinius „triusikus“ ir paragino: „Juozai, tavo forma gera, tu bėk, o aš biškį pasnausiu“. Bėgome Vienos gatvėmis gal dešimt tūkstančių bėgikų iš viso pasaulio. Didelis būrys, vienas šalia kito, vieną lenki, kitas lenkia tave. Ant kiekvieno kampo linksmina įvairūs pasirodymai, cirko artistai, persirengėliai, orkestrai… Įspūdinga ir gražu. Bėgimo liga iki šiol tebesergu. Bet tai jau kita istorija.

2002- 2016
Sodra Sodra Sodra

Tai 20 metų laikotarpis, kada visas pasinėriau į įstaigos veiklą, rūpesčius, į savo kolegų aptarnaujamus žmones. Bendravimas su žmonėmis man visados patiko, todėl Sodroje vėl atradau save.
Sodra – institucija, kurios veikla aiškiai apibrėžta ir reglamentuota įstatymais, norminiais aktais. Vienu svarbiausių uždavinių savo darbe laikiau kultūringą, dėmesingą ir kvalifikuotą klientų aptarnavimą, taip pat kad būtų teisingai apskaičiuotos ir laiku išmokėtos pensijos, pašalpos ir kompensacijos. Tam nuolat orientavau savo kolektyvo žmones. Darbas Sodroje vyko sklandžiai, bent iki reorganizacijos, nors netrūko ir netikusių įstatymų nuostatų vykdymo. Štai ateina pagyvenusi moteriškė iš Skiemonių ir piktokai sako man: „Kodėl jūs man nemokat našlės pensijos?“ Sakau: „Tai kad Jūsų mergautinė pavardė, gal nebuvote ištekėjusi“. „Kokia neteisybė,- išrėžė ji, – mano kaiminka ir diedą turėjo, ir dar pinigų gauna“. Ir ji absoliučiai teisi. Koks skirtumas: turėjo žmogus sutuoktinį ar ne – senatvė visiems vienoda, o gal ji net sunkesnė tai moteriai, kuri neturėjo diedo ir todėl neturi vaikų.
2012 metais Sodroje įvyko dideli pokyčiai ir Anykščių skyrius tapo Utenos padaliniu. Buvę draugai tapo dideliais viršininkais, kuriems jau rūpėjo kitos vertybės. Bet tai jau visai kita istorija.