Išpuoselėta Aldonos ir Jono Kisielių sodyba - viena gražiausių Juškonyse.
Netoli Rubikių ežero ir Dusyno ežeriuko pasitinka Juškonys.
Skiemonių parapijos kaimui spaudą uždėjo kadaise čia buvęs Lenino vardo kolūkis, kurio centrine gyvenviete tapo kaimas. Tačiau palikimas nedžiugina – aplink kaimą nenaudojamų ūkinių pastatų griuvėsiai.
Anykščių seniūnijos darbuotojų teigimu, gyvenamąją vietą Juškonyse deklaruoja 49 gyventojai.
Ožkų nesimatė, avys ganėsi
Kalbinti kaimiečiai kaimo pavadinimo kilmės arba nežinojo, arba kildino nuo liaudiškai vadinamos „juškos“, dūmtraukio sklendės. Tačiau egzistuoja ir dar viena kaimo kilmės versija. Neva, kaime senovėje gyvenęs ūkininkas laikęs labai daug ožkų ir vietovė vadinta Ožkonimis. Vėliau – Užkonimis ir Juškonimis. Ožkų kaimo laukuose matyti neteko, tačiau gražių avių pulkelių ganėsi ne vienas.
Anykščių krašto vietovių žinyne teigiama, kad Juškonys 1765 metais minėti Ukmergės apskrities seniūnijų inventoriuose ir priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. 1923 metais 14 – oje kaimo sodybų gyveno 91 gyventojas, tarp kurių buvo nemažai stambių ūkininkų, tokių kaip Ignas Gutauskas (46 ha), Vladas Jovaiša (40 ha), Juozas Bulota (27 ha).1933 – iais į vienkiemius išskirstytas kaimas valdė 258 hektarus žemės. Tai buvęs šviesus kaimas: nuo 1919 – ųjų turėjęs savo pradžios mokyklą, kuri veikė iki 1984 – ųjų. Kaimas tarpukariu didžiavosi savo teatru, suburtu mokytojo Konstantino Čiukšio, jaunieji ūkininkai turėjo savo knygynėlį, organizuodavo parodėles, veikė grietinės nugriebimo punktas, dirbo amatininkai kalviai Kazys ir Juozas Aniūnai, Motiejus Vilkickas, stalius Juozas Titenis, siuvėjas ir batsiuvys Juozas Šiaučiulis, kailiadirbiai Tomas Garkulis, Teodoras Kaminskas… Juškonys turėjo net savo žiniuonį – atkalbėtoją Grobovą.
Kaimui ypač skaudūs buvo pokario metai. Vyrams, susibūrus į Kazio Tylos – Žaliosios rinktinės Juškonių skyrių, daugelis vyrų ir jų šeimos narių atsidūrė Sibire ar buvo nuteisti mirties bausme. Legalizavęsi Juškonyse nebepasiliko.
Nuo 1951 – ųjų iki 1976 – ųjų Juškonys buvo Lenino vardo kolūkio centrine gyvenviete, tad čia kūrėsi iš plačių apylinkių į gyvenvietę suvyti kaimiečiai. Vienok kolūkio būta ekonomiškai silpno, tad išskyrus tvartus ir mechanines dirbtuves, kultūrinės paskirties pastatų nebuvo pastatyta. Sovietmečiu iki 1963 – iųjų veikė Juškonių apylinkės darbo žmonių deputatų vykdomasis komitetas. Dabar kaimas priklauso Anykščių seniūnijai, tačiau melstis juškoniečiai traukia į Skiemonis ar Leliūnus, o laidojasi daugiausia Skiemonių ar Burbiškio kapinėse.
Renkasi į „majavas“
Kaimo gatvelėje grožiu išsiskiriančios, net lapkričio fone ženkliais gėlynais pasidabinusios sodybos šeimininkas antradienio pavakare saulėlydį lydėjo prisėdęs ant lauko sūpynių suolo. „Šitoks kaimas buvo, o kas beliko? Kas antra gryčia tuščia, – godojo seniausias kaimo vyras, devintą dešimtį įpusėjęs Jonas Kisielius. – Va, kaimynystėje 3 trobos tuščios, nors savininkus turi. Vieną lyg tai kažkas iš Vilniaus nusipirko, lyg tai Utenoje dirba. Nebe tas kaimas, kaip jaunystėje“. Būtent šios sodybos kieme esančioje trobelėje į gegužines pamaldas susirenka kaimo moterys. „Vyras tik aš vienas“, – nusišypsojo.
J. Kisielių į Juškonis apie 1962 – uosius iš Klevėnų kaimo laukų atvijo melioracija. Su žmona Aldona, kilusia iš netolimo Vaitkuškio, užaugino dvi dukras, jau sulaukė 3 anūkų ir trijų proanūkų ir iki auksinių vestuvių jiems beliko laukti vos pora metų. Dukra Alma gyvena vos už kelių trobų, o Rima medikė, dirba Anykščiuose. Juškonyse gyvena ir J. Kisieliaus brolis Algis. Yra ir daugiau tokių laimingų šeimų, kai tėvai, vaikai ar broliai gyvena tame pačiame kaime J. Kisielius minėjo Tylų ir Apacionkų šeimas.
Vaikai svetur laimės neieškojo
Apacionkienė Liuda džiaugėsi gražiu lapkričiu ir tvarkė sodybos aplinką. Vyrą Antaną prieš 13 metų palaidojusi moteris džiaugėsi, kad gyvena ne viena. „Tą pačią dieną gimė anūkas ir amžino poilsio išėjo mano Antanas. Nelengvas jo gyvenimėlis buvo. Augo gausioj šešių brolių ir seserų šeimoj, į Sibirą išvežtas buvo, kolūkyje sunkiai dirbo, gal todėl per anksti išėjo.“, – prisiminė moteris, pasidžiaugusi, kad kartu gyvena ir ūkininkauja sūnus Arūnas, žemę dirba ir sūnus Algis. Kitoje gatvelės pusėje stovi dar vienas Apacionkų šeimai priklausantis gyvenamas namas. Dukra Aušra gyvena Paįstryje, Panevėžio rajone, o Laima dirba Anykščiuose. Moteris džiaugėsi, kad nei vaikai, nei anūkai neišvažiavo dirbti į užsienį. „Tik anūkė studentaudama trumpam buvo išvykusi“,- sakė moteris, turinti jau 7 anūkus.
L. Apacionkienė kilusi iš prie pat Rubikių ežero prigludusio Bijeikių kaimo, kuriame, nūnai, sodybų nebeliko. „Buvusi kolūkio pirmininkė Elvyra Visockienė pasiūlė naują namą Juškonyse su sąlyga, jeigu eisiu dirbti į fermą, – prisiminė L. Apacionkienė. – Ėjau, nors labai sirgo mama ir vaikai maži buvo“.
Sutaria su marčia
Gražia antradienio popiete džiaugėsi ir dar viena juškonietė Girutė Tylienė. „Esu kilusi iš Utenos. Kai netoli nuo čia paplentėj gyvenusi pusseserė krikštijo mergaitę, susipažinau su vietiniu vaikinu Vladu, – prisiminė G. Tylienė. – Ištekėjau, statėmės namus, auginom vaikus“. Moteriai teko palydėti amžino atilsio ne tik vyrą, bet ir sūnų, tačiau džiaugsmo teikia palankiai susiklostęs dukros Violetos bei sūnaus Valdo gyvenimas. Tiesa, sūnus gyvena ir dirba Londone, tačiau su G. Tyliene dabar gyvena jo žmona su sūneliu. Sūnus nusipirko kaimynų Šaltenių namą. „Gal sugrįš ir čia apsigyvens“, – svarstė moteris.
