Jau visai greitai pasitiksim didžiąsias metų šventes. O ar prisimenat, kokios jums Kalėdos buvo prieš metus? O prieš dvejus ar trejus? Vaikai, apie tai paklausti, dažniausiai prisimena ir pasakoja, ką gavo dovanų… O suaugusieji, gerokai pasukę galvas, pamena bendrą vaizdą: kur buvo susibūrę, kiek buvo susėdusių prie stalo, kokios nuotaikos tvyrojo. Džiugu, jei šeimos ratas pasipildė nauju žmogučiu, ir labai liūdna, jei kažkas iš artimųjų išėjo… Skaudžiai įstringa į atmintį ant Kūčių stalo padėta tuščia lėkštelė tam konkrečiam žmogui, kuris niekada nebeprisės šalia ir niekada nebeatsilauš kalėdaičio…
Et, su nostalgija prisimenu, kokios tikros šventės būdavo vaikystėje… Ten viskas buvo taip tikra: pradedant nuo gyvos eglutės puošimo, namuose gaminamų visų tradicinių valgių, ypatingos švaros visuose namuose, pakloto šienelio po tiesiama staltiese, laukiant Kūčių vakarienės… O prie Kūčių stalo sėsdavome tik visi išsimaudę karštoje, tėčio iškūrentoje pirtyje. Pirmiausia eidavo tėvas su sūnumis, tada mudvi su mama, nes mums tiek garo nereikėdavo…
Mes, vaikai, skaičiuodavome, ar jau yra 12 patiekalų. O mama dar tą, dar aną iš virtuvės neša. Žinoma, kad 12! Būdavo jau vėlyvas vakaras, nuo šalčio tvoros braškėjo, bet tas šaltukas toks skaidrus!.. Kaip tik burtais tikėti!
Dabar, kad ir kaip stengtumėmės perduoti tradicijas savo vaikams (patys gaminti šventinius patiekalus, neišvykti ilsėtis į poilsines keliones, kaip kad neretai masiškai siūloma – pabėgti nuo rūpesčių, nuo maisto gaminimo, mėgautis šiluma ir SPA procedūromis), vis tiek širdies kertelėje juntame, kad 100 procentų viso to didžiųjų švenčių tikrumo, kokį patys jautėm, perduoti atžaloms turbūt nebepavyks. Turim pripažinti, kad kiek nutolo ir pasninko laikymosi tradicija…
Belieka džiaugtis, kad nereikia slėptis, norint švęsti, kaip tai atsimena mūsų tėvai – juk sovietmečiu švęsti Kalėdas prilygo kone nusikaltimui. „Pas mus namuose kaip nuomininkai gyveno mokytojas, gydytojas, o gi negalima buvo švęsti Kalėdų. Bet vis tiek užsidarydavom langines ir švęsdavom pasislėpę“, – pasakojo mano 86-erių mama, puikiai pamenanti, kas yra sovietų pavergta tauta ir buvęs religijos niekinimas, nes buvo tokių idėjinių komunistų, kad jei tik pamatys…
Ir švęsti Kalėdų sovietmečiu buvo negalima, ir į bažnyčią šiukštu buvo negalima kojos kelti tiems, kas užėmė aukštas pareigas ir buvo komunistai (gal net dvi kartos tai patyrė ir pergyveno). O dabar laisvės tiek, kad kartais gal nemokame ja naudotis? Ir keliauja dauguma laisvai maisto Kūčių stalui iš kavinių pasiimti, ir keliones planuoja kalėdiniu laikotarpiu – o kam gi vargti „prie puodų“, tiesa?.. Na, su tokiais daug nepadiskutuosi apie tradicijų tęstinumą, o tai ypač svarbu matyti ir jausti mūsų vaikams.
Tad dar kartą apie tradicijas, tarkim, kūčiukų kepimo tradiciją namuose – kiek šeimų juos kepa? Mano anytos šeimoje jų – minkštučiukų, gražučiukų kūčiukų – prikepdavo visą kibirą. Žinoma, daug jų išdalydavo. Žinau, uošvis Alfonsas gerai iškūrendavo krosnį, anyta Aldona užminkydavo tešlą, o tada jau visa šeima kibdavo į darbą: volioti, pjaustyti, dėlioti, stebėti, ar gražiai kepa, apskrusta… Užtat ir dabar mano vyras geba ir moka kūčiukų iškepti, ir mane dar paskatina išlaikyti šią tradiciją. Tik tas pašėlęs laikas su daugybe atsakomybių ir pareigų…
O mūsų dienomis kai kas eina pirkti maisto išsinešti iš kavinių, restoranų, ir net perka spanguolių kisieliaus! Na, dar suprasčiau, kad visai patogu nupirkti šeimai pagamintų išskirtinių virtinukų su grybais, bet pirkti išvirto kisieliaus…
Kita vertus, kiekviena šeima – kaip atskira valstybė. Ir didžiosios šventės būtinos kiekvienoje šeimoje, kad ir kokia ji būtų: didelė ar maža. Ten mūsų stiprybė su savais papročiais ir tradicijomis. Jaukaus Kūčių stalo, linksmų šv. Kalėdų, mielieji!
Savivaldybė savo darbuotojams uždraudė kalbėtis su žurnalistais
Anykščių rajono savivaldybė sugriežtino informacijos teikimo žiniasklaidai taisykles. Savivaldybės specialistams, seniūnams uždrausta su žurnalistais kalbėtis, atsakymai jiems bus pateikiami tik...