Ką mėgo valgyti prieškario majoras

Smagus sutapimas, kad artėjant Vasario 16-sios šventei, Svėdasuose lankėsi 1918–1920 metų nepriklausomybės kovų savanorio svėdasiškio Jono Motiejūno-Valevičiaus (1893–1959) anūkė Dalia Bukelienė, kuri domėjosi krašto istorija, ypač senelio gimtuoju Galvydžių kaimu, taip pat ir miestelio bibliotekoje nuolat eksponuojama Šimtmečio svėdasiškių galerija, kurioje vienas iš dviejų dešimčių žymiųjų svėdasiškių portretų yra jos senelio.
Ta proga pasidžiaugė ir neseniai išleista savo močiutės Elenos Graužinytės-Motiejūnienės-Valevičienės valgių receptų knyga, kurią skaitant galima įsivaizduoti, ką labiausiai mėgo valgyti narsuolis svėdasiškis.

Nuo seno Motiejūnų-Valevičių giminės buvo lizdas Galvydžių kaime, pačiame Svėdasų parapijos pakraštėlyje, kur šeima turėjo nemenką ūkį ir vandens malūną Jaros upės žiotyse. J. Motiejūnas-Valevičius augo gausioje šeimoje, ūgtelėjęs mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje, baigė Rygos gimnaziją, mobilizuotas į caro kariuomenę, tarnavo Sumuose (Ukraina), prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, baigė artilerijos puskarininkių mokyklą Kijeve, dalyvavo mūšiuose pietų fronte, 1917 metais vadovavo batalionui, kelis kartus sužeistas, 1918 metais pateko į vokiečių nelaisvę, bet jau tų pačių metų rudenį sugrįžo į tėvynę, savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę. Narsus ir sumanus vadas, majoras, sunkiai sužeistas mūšiuose su bermontininkais ties Radviliškiu, apdovanotas Vyties kryžiumi nr. 183. Nors pagijęs sunkiai valdė kairę ranką, tačiau tarnavo Kauno policijos viršininku, įvairiose pareigose Vidaus reikalų ministerijoje, pasižymėjo kaip puikus administratorius. Bene dešimtmetį tarnavo Utenos apskrities viršininku, po to – Kėdainių, Alytaus, Švenčionėlių. Netoli Ignalinos įsigijo Sidariškės dvarelį su 80 hektarų žemės ir ramiai ūkininkavo, kol 1940 metais sovietai okupavo Lietuvą. Vengdamas arešto, iš ten pasitraukė, slapstėsi, o užėjus vokiečiams, vėl sugrįžo į ūkį, tačiau 1944 metų vasarą atsiritus frontui, šeima vėl slapstėsi. Galiausiai 1947 metais J. Motiejūnas-Valevičius buvo areštuotas, nuteistas 25 metus kalėti ir išgabentas į Karagandos lagerius, iš kur, būdamas palaužtos sveikatos, sugrįžo į tėvynę tik 1955-siais, ir po ketverių metų pasimirė.

Minimo J. Motiejūno-Valevičiaus brolis Jurgis tarpukariu persikėlė gyventi į netolimus Grikiapelius, jo vaikai aktyviai dalyvavo pokario kovose prieš okupantus, o vaikaitis Gintas Valevičius mūsų apylinkėse yra žymus žmogus – bene vienintelio darbinio arklio Svėdasų krašte savininkas. Jo kumelaitė Auksakartė, kartą įkelta į svėdasietišką internetinį portalą, pelnė daugiau nei keturis tūkstančius patiktukų. Kokie „nuostabūs“ žmonės – kumelaitė jiems gerokai populiaresnė, nei Romos popiežius ar Jungtinės Karalystės karalius.

Narsiojo majoro gražuolė žmona Elena kilusi iš garsiosios Molėtų Martyniškių dvaro Graužinių šeimos, kurioje užaugo aštuoni vaikai. Patriotiškai nusiteikę, kartu nepaprastai sumanūs ir turtingi – po tėčio Kazimiero mirties 1911 metais kiekvienam iš vaikų pasiliko po nemenką dvarą su ežerais. Elenai teko Bratkiškių polivarkas su dviem šimtais dešimtinių, kuo ne 230 ha žemės bei Verikos durpynas ir Cesarkos ežeras su salomis. Tačiau po 1920 metų rudens ta valda pasiliko lenkų okupuotame krašte.

Taip jau susiklostė, kad šiais laikais geras būdas paskleisti visuomenei žinią apie savuosius, svarbius žmones – išleidus valgių receptų knygą. Tikrai paveiku: susipažinę su valgiais, ims ir susidomės platesne, gilesne giminės istorija. Tad J. Motiejūno-Valevičiaus anūkė D. Bukelienė, į kurios rankas ir pateko močiutės Elenos gamintų valgių užrašų, sumanė tuos užrašus išleisti knyga. Taip padedant Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejui, Vilniuje 2024 metais 200 egzempliorių tiražu buvo išleista D. Bukelienės sudaryta knyga „Elenos Graužinytės-Motiejūnienės-Valevičienės Namų receptai“, kurioje pateikiama net 250 įvairių valgių, prieskonių gėrimų gamybos receptų.
Daugiausia saldėsiai – chrustai (žagarėliai), bobos, blynai, omletai, įvairūs saldūs kremai, andrutai ir įvairūs vafliai, desertai su želatina, šokoladai, „bonkuchonai“, mozūrai, pyragai, pyragaičiai, plokštainiai, spurgos, pudingai, riestainiai, sausainiai, krengeliai, štruceliai, biškoptas ir kitokie tortai, keksai, bandelės, padažai, krupnikas, likeris, įvairūs vynai, kompotai, o mėsos, tai daugiausia įvairiai kepami viščiukai, višta kadagių padaže, bei žuvies patiekalų nedaug. Jei tai būtų kokios užeigos meniu, tai, ko gero, aš užsakyčiau keletą įdomesnių patiekalų. Sudomino višta, kepta su kadagių padažu, silkės su pomidorų padažu paruošimo būdas, kopūstų kotletai. Šitie tai paruošiami taip: dvi galvos kopūstų išverdamos ir sumalamos, įdedama druskos, pipirų, o po to sumaišoma su išminkyta bandele, įdedami du kiaušinių tryniai, bei išmušami baltymai, sumaišoma, daromi kotletai, apibarstomi džiūvėsėliais ir kepami.

Tarpukariu tikrai nestigo šeima lėšų, tad ką nors gardaus pasidaryti šeimininkei reikėjo tik noro. Ką labiausiai mėgdavęs narsusis majoras Jonas, paprastas kaimo, o vėliau ir karo vaikas? Nejaugi pasiturinčio piliečio gyvenimas perkeitė ir jo mitybos įpročius?
O kaip galėjo būti surengti šventiniai pietūs, kad ir Vasario 16-sios šventės proga? Knygoje aprašomos vaišės su šešiais valgiais. Pirmiausia sriuba arba buljonas su pyragaičiais ir paštetais, po to – žuvis su majonezais, paštetu, bigosais (troškinti rauginti ar švieži kopūstais su mėsomis ir prieskoniais), tuomet jautiena ar kiauliena su aštriais žalumynais ir padažais, tada kepti kalakutai, karveliai, viščiukai, kurapka ar žvėriena su kompotais, o jau tuomet kalafiorai, šparagai, žirniukai, leguminos, drebučiai, šaltėsiai, vaisiai, kava.

Šitie valgiai gausiai užgeriami įvairiausiais gėrimais. Bordo vyno reikia į kambarį įnešti 2–3 valandas prieš vartojant, mat šiltesnis jis daug skanesnis. Pašildyti reikia ir desertinius Lunel, Melaga, Alikante vynus. Burgundų vynas patiekiamas vėsus, o šampanas prieš vartojant 2–3 valandas laikomas lede. Pavalgius sriubos, užgeriama pašildyta Madeira, Cheresu arba Bordo, po kepsnio – šampanu, po deserto gurkšnojamas Tokajus, Muskatlunel, Malaga vynas. Karti degtinė geriama prieš pietus, o likeris gurkšnojamas po kavos.